Čia elektrokarais – šimtus kilogramų pakeliančiais krautuvais ir elektriniais vežimėliais – tarp aukštų lentynų zuja ne viena moteris.
„Svarbiausia nebijoti“, – prisiminusi savo darbo pradžią sako elektrokrautuvo vairuotoja Jurgita Kacevičienė.
Atvedė smalsumas
43 metų J.Kacevičienė elektrokrautuvą vairuoja jau daugiau kaip 12 metų. Anuomet sandėliuose, iš kurių prekės iškeliauja į „Norfos“ parduotuves visoje Lietuvoje, ji įsidarbino prekių surinkėja, bet jauną moterį netrukus sudomino kitokia veikla.
„Pirmiausia atėjau dirbti į prekių surinkimą. Prieš tai dvylika ar trylika metų pradirbau Kėdainių konservų fabrike: buvau operatorė prie etikečių klijavimo aparato, jau prie gatavos produkcijos.
Pereiti paviliojo viena buvusi bendradarbė, irgi išėjusi iš konservų fabriko, – tiesiog ji čia, „Rivonoje“, įsidarbino ir jai labai patiko, nes ir grafikas buvo lankstesnis, ir kolektyvas labai draugiškas. O ten tuomet buvo jaučiama didelė įtampa. Susidomėjau, pagalvojau: kodėl gi nepabandyti? Nepatiks – visada galėsiu grįžti atgal. Bet grįžti neteko, – nusijuokia moteris. – Taigi pradžioje buvau sandėlio darbuotoja, rinkau prekes. Bet pažiūrėjau, kaip kiti važinėja elektrokarais, ir man pasirodė, kad tai visai smagus darbas. Jis mane labai sudomino. Paprašiau pabandyti juo važiuoti – patiko, taip ir likau.“
Ar sunku išmokti valdyti tokį prietaisą? „Sudėtinga nebuvo. Svarbiausia nebijoti, – patikina J.Kacevičienė. – Aišku, visko pasitaikė. Ir nuvirtusių, sugadintų prekių. Bet bandai po truputį, stengiesi ir pavyksta. Noro neatmušė tokie dalykai.“
Kad pasijustų tvirtai, pakako maždaug dviejų mėnesių. „Taip, gana greitai. Sakau: svarbiausia yra noras. Jeigu patinka, kodėl gi ne?“ – pašnekovė nestokoja entuziazmo.
Darbo į kitą nekeistų
Ar elektrokaro vairavimas labai skiriasi nuo automobilio? „Taip, skiriasi, nes visai kitoks valdymas. Automobilį dviem rankomis vairuoji, o čia tik kaire ranka. Ratuką sukinėji ir važinėji“, – šypsosi J.Kacevičienė.
Bet nereikėtų apsigauti, kad tai visiškai lengvas ir jokių pastangų nereikalaujantis darbas: „Yra ir sunkumų. Tai atsiliepia ir sveikatai, nes elektrokare nuolat sėdi pasisukęs. Kai reikia užkelti prekes aukštyn, į viršutinius stelažų aukštus galvą iškėlus, paskausta sprandą. Tai – minusas. O kiti mano: na, kas čia tokio važiuoti tuo karu? O iš tikrųjų visą dieną taip pavažinėjus po darbo ir nugarą, ir sprandą skauda, kartais ir galvą. Bet vis tiek neatsisakyčiau šito darbo!“ – nusijuokia moteris.
Kuo šis darbas taip labai sužavėjo? „Nežinau, gal greitis, pats važiavimas... Net nemoku pasakyti. Tiesiog jaučiu malonumą važiuodama autokaru“, – prisipažįsta moteris.
Ar daugiau nei dešimtmetį šį prietaisą vairuojanti moteris tarp lentynų gali sukiotis milimetrų atstumu? „Drąsiai“, – atsako iškart ir užtikrintai.
Vis dar stebina
Nauji pažįstami kalbai pasisukus apie darbus dažnai neslepia nuostabos išgirdę, ką savo darbe veikia J.Kacevičienė: „Taip, žmonės nustemba. Dauguma neįsivaizduoja, kad moteris gali būti elektrokrautuvo vairuotoja.
Netgi kai mums atvežė parodyti ir išbandyti naujus elektrokrautuvus, tos įmonės atstovai labai nustebo pamatę, kad pas mus ant elektrokrautuvų sėdi net keturios moterys: „Oho, net keturios! Dar to nematėme, visur tik vyrai važinėja.“ O pas mus moterys labai populiarios.“
Paklausta, ar skiriasi vyrų ir moterų vairavimo ir darbo stilius, pašnekovė didelių skirtumų neįžvelgia: „Manau, kad ne. Galbūt vyrus galima nusiųsti dar ir kokio nors kito fiziškai sunkesnio darbo atlikti, kur ir rankomis reikėtų pakelti, panešioti. O mes, moterys, tiesiog elektrokrautuvais važinėjame.“
Po darbo ji sako daugiausia laiko skirianti namams ir šeimai – vyrui ir dviem sūnums. „Dar turiu pomėgį ir jau kelerius metus lankau suaugusiųjų dailės mokyklą. Ten užsiimame keramika, tapymu – tiesiog toks atsipalaidavimas ir aplinkos pakeitimas.“
Įmonėje nuo pat pradžių
J.Kacevičienei pakeitus pareigas neilgai trukus ir kiti jos kolegos sėdo prie panašių įrenginių vairo.
Dabar visi prekių surinkėjai po sandėlius važinėja savaeigiais elektriniais vežimėliais, kuriuos tarpusavyje vadina tiesiog slidėmis.
Tiesa, slidėmis prekių prikrauto euro padėklo neužkelsi į kelių metrų aukštį kaip Jurgitos vairuojamu elektrokaru, tačiau to ir nereikia.
„Prekių surinkėja dirbu jau beveik 17 metų. Pradžioje nebuvo elektrokarų ir kai juos mums įtaisė, tai labai palengvino darbą. Dabar jau daugiau kaip 10 metų jais važinėjame ir aš pati tokį vairuoju“, – pasakoja kėdainiškė Bronislava Kantautienė.
Moteris sunkaus darbo niekada nevengė, bet sukaupusi nemenką patirtį gali palyginti ir įvertinti modernių priemonių naudą: „Anksčiau beveik du dešimtmečius dirbau šalia veikusioje metalo konstrukcijų gamykloje. O kai pradėjo statyti šią įmonę, sužinojau, kad bus reikalingi žmonės, perėjau čia ir dirbu nuo pat pradžių. Ta gamykla kaip tik jau bankroto link ėjo, reikėjo naujo darbo ir taip sėkmingai sutapo – man tas darbas patiko: buvo ir lengvesnis, ir švaresnis. Nėra labai lengvas, bet iki šiol dirbu.
Pradžia buvo sunkesnė, nes mūsų darbas fizinis. Mes vežiojame tuščius europadėklus ir ant jų krauname prekes – reikia jas surinkti ir sudėlioti pagal parduotuvės užsakymą. Būna ir lengvesnių pakuočių, ir sunkių. Tuos padėklus su prekėmis reikėdavo savo jėga stumdyti.
O kai atsirado elektriniai vežimėliai, labai palengvino mums darbą. Ir kai skenerius gavome, darbas labai pagreitėjo.“
Į pensiją dar nesiruošia
Nors anksti dirbti pradėjusi 55 metų moteris jau turi sukaupusi reikiamą darbo stažą, į pensiją kol kas nesiruošia.
Pirmiausia iki pensinio amžiaus dar kone dešimtmetis, sveikata dirbti leidžia, o ir užsidirbti galimybės neprastos.
„Kiek darbo padarai, tiek ir gauni. Mano pareigose iki pusantro tūkstančio į rankas galima užsidirbti. Bet žmogus žmogui nelygu. Yra kas lėčiau dirba, kas mažiau jėgos turi... Bet yra pas mus jauna moteris, labai greitai dirbanti, tad tikiu, kad ji ir iki dviejų tūkstančių užsidirba“, – paaiškina pašnekovė.
Ko reikia, kad šiame darbe sektųsi? „Pirmiausia kantrybės. Jei esi kantrus, prasigyvensi, – atsako nedvejodama ir po akimirkos priduria: – Ir sveikatos.“
Paklausta, ką veikia, kai nedirba, B.Kantautienė šiltai papasakoja apie savo šeimą: „Užauginau tris sūnus. Visi jau suaugę, turi savo šeimas. Vienas gyvena Kėdainiuose, du Kaune. Ir vieną anūkę turiu. Pati gyvenu nuosavame name, tai ir šiek tiek daržų, šiltnamių turiu. Per poilsio dienas suvažiuoja vaikai, kartu pasėdime. Ir į svečius vieni pas kitus ar kur kitur pavažiuojame – toks laisvalaikis.“
