Apie tai „Žinių radijo“ laidoje „Atviras pokalbis“ diskutavo „Swedbank“ ekonomistas Nerijus Mačiulis ir Lietuvos verslo konfederacijos viceprezidentas Marius Dubnikovas.
Unikali infliacija
Šiuo metu Lietuvoje esančią infliaciją N.Mačiulis pavadino unikalia. Viena priežasčių – sparčiai, maždaug dešimtadaliu, pernai, panašiai ir šiemet – didėjantys atlyginimai.
Kartu su atlyginimais didėja ir kainos. „Algos – verslininkų sąnaudos. Įsivaizduokime barą, kur reikia dešimtadaliu didinti atlyginimus – sunku to neperkelti į kainas. Tai – plataus masto reiškinys, nes atlyginimų kilimo spektras gana platus, o tai atsispindi daugelyje kainų ir paslaugų“, – aiškino ekonomistas ir pridūrė, kad tai – vidinė Lietuvos priežastis, dėl ko įsisuka infliacija.
Kita priežastis susijusi su pasaulinėmis tendencijomis – pabrangusios žaliavos: spalvotieji, pramoniniai metalai, kukurūzai, kviečiai – kai kuriais atvejais kainos pakilusios aukščiausiai per dešimt pastarųjų metų. Be to, gabenimas konteineriais iš Kinijos – tris kartus brangesnis nei buvo prieš pandemiją.
„Pasaulis įprato prie infliacijos, kuri nesiekia 2 proc. – pastarąjį amžiaus ketvirtį daugelyje išsivysčiusių šalių infliacija buvo 1,5-2 proc. Labai stabili, labai žema. Dabar matome, kad JAV ji – 5 proc., Lietuvoje iki metų galo pakils iki 6 proc. Tai – jau kažkas naujo. Ar tai perkaitimas, ar laikinas pakilimas?“, – svarstė N.Mačiulis.
Trumpuoju laikotarpiu niekas nesiskundžia
Anot jo, viena priežasčių, dėl ko kyla kainos – butelio kaklelio efektas, kai po pandemijos įvykus staigiam paklausos šuoliui ėmė stigti prekių, gabenimo pajėgumų. Tačiau tai, kaip teigė ekonomistas, laikini pokyčiai, kurie truks, kol susireguliuos tiekimo grandinė.
Bet kita priežastis, vyraujanti ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje kitų šalių – darbo jėgos trūkumas, vedantis prie spartaus atlyginimų augimo. Pastarieji kyla gerokai sparčiau nei produktyvumas. „O tai – jau perkaitimo ženklas. Tai pavirsta į nesveiką, netvarią infliaciją“, – komentavo N.Mačiulis.
Trumpuoju laikotarpiu niekas dėl to per daug nesiskundžia – darbą turinčių darbuotojų derybinė galia stipresnė: jie rodo į 10 proc. didėjantį minimalų atlyginimą, tiek pat kylančią vidutinę algą, 5 proc. infliaciją ir kiekvienas prašo bent 5 proc. padidinti atlyginimą, kad kompensuotų praradimus dėl infliacijos. „Swedbank“ ekonomistas atkreipė dėmesį, kad jau beveik penkerius metus pas mus vidutinis atlyginimas didėja dešimtadaliu, tad pamažu tai ima virsta infliaciją, nes produktyvumas nedidėja.
Nuskambėjo skambutis
M.Dubnikovas vardijo skaičius, leidžiančius teigti, kad šiuo metu rinkoje jaučiamas pagyvėjimas: įmonių, kurios turi darbuotojų, skaičius, pasiekė aukštumas. Dar 2019 m., kai apie pandemiją niekas nebuvo girdėjęs, tokių vienetų buvo apie 100 tūkst., šių metų vasarą – jau 106,5 tūkstančio.
2019 m. papildomai verslas įdarbino apie 30 tūkst. žmonių. „Tai rodo, kad, vertinant bendrai, verslo ratai sukasi labai sparčiai“, – teigė M.Dubnikovas.
Kaip privalumus stebint infliacijos pokyčius jis įvardijo Lietuvos narystę euro zonoje bei tai, kad esame gana maži.
„Infliacija verčia suklusti, tačiau kol kas šis infliacijos šuolis paremtas butelio kaklelio principu. Šis skambutis taptų garsesnis, jei infliaciją ilgesniu laikotarpiu matytume išliekant aukštesniuose lygiuose.
Lygiagrečiai tam pamatytume neaugančius užimtumo rodiklius. Tai rodytų, kad ekonominė aplinka nėra gyvybinga. Atlyginimus galima didinti, kol tai neša naudą visiems: kai verslas pradės tokiomis kainomis springti ir ims mažėti darbuotojų skaičius, tai bus labai rimtas signalas, kad netrukus pajusime kratymą, kuris palies kiekvieną“, – kalbėjo verslininkų atstovas.
Pats IT kompaniją turintis M.Dubnikovas teigė, kad esamoje situacijoje svarbiausia išlaikyti ašinius įmonės darbuotojus, esamus klientus ir išeiti į platesnius vandenis. Pasak M.Dubnikovo, šiandien nuskambėjo skambutis – spartėjanti infliacija atkreipė dėmesį, tačiau baimių kol kas nėra, nes laikas – geras: dirbti ir uždirbti galima tiek organizuojant verslą, tiek būnant darbuotoju.
Anot jo, nerimas imtų didėti, jei ir 2022-2023 m. matytume procesus, kuriuos stebime šiandien: sparčiai auganti infliacija, lygiagrečiai sparčiai kylantys atlyginimai, mažėjantis našumas.
Jokio perkaitimo nėra
„Jokio perkaitimo nėra, – ramino N.Mačiulis. – Daugeliui įmonių ir gyventojų, kurie turi darbą, gyvenimas yra nuostabus. Atlyginimai didėja sparčiai, įmonės vis dar eksportuoja labai daug, nes nėra ženklų, kad Lietuvos eksportuojančių įmonių konkurencingumas blėstų – vis dar turime milžinišką užsienio prekybos perteklių. Pernai jis buvo rekordinis – siekė beveik 10 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP).
Bet rizika ateityje atsiras, o ji labiausiai siejama su darbuotojų trūkumu. Tai artimai susiję ir su švietimo problema – turime 150 tūkst. bedarbių ir tuo pačiu 30 tūkst. laisvų darbo vietų, tai jau pavojaus signalas. Reikia užtikrinti, kad tie žmonės įsilietų į darbo rinką“, – patarė ekonomistas.
Vadovėlinis pavyzdys
Anot jo, ekonomikos perkaitimas – tai norų atitrūkimas nuo galimybių: tada vartojimas pradeda augti daug sparčiau, nei šalyje sukuriama pridėtinė vertė. O ji dažniausiai finansuojama skolintomis lėšomis.
N.Mačiulio teigimu, Lietuvos periodas po įstojimo į ES 2004-2008 m. buvo vadovėlinis nesveiko perkaitimo pavyzdys, kai viskas buvo pastatyta ant skolinimosi: ir būsto, ir vartojimo prekių pirkimas. Darbuotojų trūko, apdailos darbus statybų sektoriuje atliekantis darbuotojas gaudavo tris keturis kartus didesnį atlyginimą nei universiteto profesorius. „Dabar einama link tos situacijos“, – įspėjo N.Mačiulis.
Vis dėlto dabar Lietuvos skolos ir BVP santykis – vienas mažiausių ES, o dabartinio mūsų augimo nė kiek nelemia privataus sektoriaus skolinimasis.
„Vienas pinigų šaltinių, kuris nėra visai tvarus ilguoju laikotarpiu – valstybės biudžeto deficitas: pernai jis buvo 7 proc., šiemet – panašus. Trumpuoju laikotarpiu tai gerai – minimizuoji pandemijos pasekmes, bet jei taip gyvensi ilgą laiką, kaip tai darė Graikija, ateisi prie ekonomikos perkaitimo ir bankroto.
Tiesa, Lietuvos valstybės skola – viena mažiausių ES. Dar ilgai galėtum mesti anglis į židinį, tačiau taip daryti nereikia – jau matome ženklų, kad reikia ieškoti, kaip sumažinti perkaitimo riziką“, – komentavo ekonomistas.
Kitas labai svarbus rodiklis, kuris rodo, kad Lietuva nėra netvaraus vystymosi kelyje – užsienio prekybos deficitas. Jis, kai perkaista ekonomika, didėja: pagaminti prekių ir paslaugų pats nesugebi, importuoti nori viską, ir, nors pinigų nėra, gali pasiskolinti.
„Dabar yra tik vienas pavojaus signalas, kuris, beje, labai keistas, nes jis daugeliui itin malonus: atlyginimai auga labai sparčiai. Sakyti, kad tai – negerai, niekas neišdrįs“, – kalbėjo N.Mačiulis.
