Jis pabrėžė, jog išsivysčiusiose valstybėse naftos paklausa pradės mažėti jau 2023 m., tačiau dar kelis dešimtmečius išliks kaip svarbiausias energijos šaltinis.
Dėl šios priežasties, anot ekonomisto, Vakarams dar ne kartą teks prašyti OPEC šalių ir Rusijos padidinti naftos išgavimą.
„Tikėtina, jos sutiks tai daryti ne už gražias akis, tad išaugs ne tik energetinė, bet ir politinė JAV ir Europos Sąjungos (ES) priklausomybė nuo Rusijos bei OPEC šalių.
Šiuo metu vykstanti gamtinių dujų krizė yra gera iliustracija, ko galima būtų tikėtis ateityje ir naftos rinkoje“, – pabrėžė Ž.Mauricas.
Jo teigimu, šiuo metu gamtinių dujų kainos siekia visų laikų ES rekordus, o ES į raginimus didinti gamtinių dujų pasiūlą Rusija ne itin reaguoja. „O kodėl turėtų? Juk jai naudinga, kai gamtinių dujų kainos aukštos“, – paaiškino ekonomistas.
„Dažnas sako, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gerą, nes aukštos naftos ir dujų kainos gali paspartinti „žaliąją revoliuciją“. Pati idėja sveikintina ir neišvengiama dėl klimato atšilimo grėsmės, bet reikia vežimą ne stumti, o traukti, t. y. reikia pirmiausia mažinti iškastinio kuro paklausą, o ne pasiūlą.
Tačiau paradoksas tas, kad matydamos sparčiai augančias kainas šalys dažnai imasi trumparegiškų ir populistinių sprendimų (taip pat ir Lietuva) – subsidijuoti naftos ar gamtinių dujų įsigijimą (pavyzdžiui, Lietuva planuoja sušvelninti dujų kainų augimo poveikį gyventojams „perkeliant“ dujų kainų „augimo piką“ ateinantiems penkeriems metams) – taip didindamos, o ne mažindamos jų vartojimą (šalys turėtų skatinti žaliosios energijos vartojimą, o ne gamtinių dujų), nes gyventojams siunčiamas signalas, kad, jei ir ateityje gamtinių dujų kaina taps per didelė, valstybė (t. y. visi mokesčių mokėtojai) padengs nuostolius“, – rašė Ž.Mauricas.
Ekonomistas įvelgė ir antrąjį kognityvinį disonansą. Pasak jo, ES valstybės, ypač Pietų Europos, skatina dujų vartojimą subsidijuodamos jų kainas, nors tuo pačiu metu kalba apie žaliosios energijos vartojimo skatinimą. Ši strategija, Ž.Maurico nuomone, geruoju nesibaigs.
„Dyzelgeito“ skandalas, kurio metu teoriškai būdavo sumažinama automobilių tarša, nors praktiškai ji ne kažin kiek ir sumažėdavo, ypač dyzelinių automobilių, buvo dar viena energetinės politikos nesėkmė. O esmė ta, kad vaško neišspausi iš kai kurių gerokai rudesnių nei žemė substancijų, tad tik technologijos, o ne biurokratų nurodymai, gali padėti pasiekti proveržį energetikos srityje“, – dėstė mintį Ž.Mauricas.
