Europos gamtinių dujų poreikį turėjo subalansuoti Rusijos noras jas parduoti.
Todėl žemyno energijos diversifikavimo strategija suteiktų Vakarams reikiamą svertą prieš Maskvą, kuri nenorėtų rizikuoti Europos rinkos praradimu atlikdama drąsius politinius žaidimus.
Buvo planuojama, kad Europos vyriausybės skatins dujų tiekėjus pereiti nuo daugiamečių sutarčių su Rusijos „Gazprom“ prie trumpalaikių susitarimų, pagal kuriuos jos pirktų energiją neilgam naudojimui konkurencingomis kainomis tiesioginėje rinkoje.
Tuo pat metu Europa investuotų į naujas jungtis ir vamzdynus visame žemyne užtikrindama, kad nė vienas regionas nebūtų priklausomas nuo vienintelio energijos šaltinio.
Tokiu atveju Rusija būtų skatinama ir toliau naudoti Ukrainą kaip patikimą įėjimo į Europos rinkas tašką, taip išlaikydama savo pozicijas žemyne.
Priklausomybė tik augo
Tai nebuvo pirmas kartas, kai Europa kalbėjo apie savo, kaip didžiulės energijos vartotojos, pranašumą prieš tiekėją Rusiją.
Anksčiau europiečiai manė, kad gali rasti būdą, kaip į Vakarus pritraukti didžiulius Irano ir Vidurinės Azijos dujų rezervus, bet dėl JAV sankcijų Iranui ir padidėjusios Kinijos paklausos tapo sunku pasiekti šį tikslą.
Pavyzdžiui, ambicingas ES „Nabucco“ dujotiekio projektas, turėjęs į Bendriją tiekti 31 mlrd. kubinių metrų dujų per metus tarp Rytų Turkijos ir Austrijos, galiausiai buvo atšauktas.
Jį pakeitė kuklesnis projektas dujotiekio, kuris Europos rinkoms atgabentų tiktai 16 mlrd. kubinių metrų dujų per metus.
Pietų energetikos koridorius galiausiai tik padidino, o ne pakeitė priklausomybę nuo rusiškų dujų.
Sužlugę projektai
Už Europoje sparčiai kylančių energijos kainų slypi didelis Rusijos šešėlis. Kai kurie dėl žemyno dujų krizės kaltina ES klimato kaitos politiką, kuri padidino konkurenciją dėl gamtinių dujų, nes vis daugiau šalių nusigręžia nuo anglių. Tačiau šį kaltinimą tvirtai paneigė Tarptautinė energetikos agentūra.
Realybė tokia, kad šiandieninė krizė yra stipriai susijusi su daugybe geopolitinių ir geoekonominių lošimų, kuriais Europa bandė suvaldyti Rusiją. Lošimų, kurie nepasiteisino.
Kai kurias bėdas lėmė tiesiog sėkmės trūkumas. Dar 2016 metais tikėtasi, kad Irano branduolinis susitarimas kartu su daugybės gamtinių dujų telkinių atradimu Viduržemio jūros rytuose užbaigs Rusijos dominavimą Europos energetikos rinkoje. Po sankcijų panaikinimo buvo tikimasi, kad tai atvers kelią didelėms investicijoms į nepakankamai panaudotą Irano gamtinių dujų sektorių.
Tačiau buvusio JAV prezidento Donaldo Trumpo sprendimas 2018 metais pasitraukti iš Irano branduolinio susitarimo ir atkurti JAV sankcijas nulėmė tokių planų nesėkmę.
Turkija, Libanas, Izraelis, Kipras ir Graikija taip pat nesugebėjo išspręsti savo nesutarimų dėl rytinės Viduržemio jūros dalies.
Maždaug tuo pat metu D.Trumpo administracija europiečiams kaip kompensaciją pasiūlė tai, kad JAV suteiks žemynui apsauginį skėtį ir parduos daugiau Šiaurės Amerikos dujų.
Bet JAV eksporto į Europą infrastruktūra tuo metu buvo nepakankamai išplėtota, tokia ji išliko ir šiandien. Bet kokiu atveju Amerikos gamintojai mieliau parduodavo dujas į pelningesnes Azijos rinkas, kuriose kainos didesnės.
Tad D.Trumpo numanomas didysis sandoris niekada nepasiteisino. Be to, kai kurios naujausios aplinkosaugos priemonės, kurių ėmėsi prezidento Joe Bideno administracija, dar labiau trukdys JAV tapti alternatyviomis tiekėjomis Europai.
Maskva niekada nesnaudė
Tuo pat metu per pastarąjį dešimtmetį Rusija pati stengėsi pakeisti geoekonominę pusiausvyrą.
2004 m. Ukrainos Oranžinės revoliucijos metu demokratinis sukilimas neleido Rusijos remiamam kandidatui Viktorui Janukovyčiui laimėti prezidento posto per suklastotus rinkimus.
Tai paskatino rusus sumažinti savo priklausomybę nuo Ukrainos pradėjus naują dujotiekio projektą „Nord Stream II“, kuris buvo skirtas tiesiogiai prijungti Rusiją prie Vokietijos per Baltijos jūrą.
Po dešimtmečio, per 2014 m. Ukrainos Maidano revoliuciją, V.Janukovyčius, kuriam galiausiai pavyko užsitikrinti prezidento postą, buvo pašalintas. Tai buvo galutinis smūgis Maskvos planams sukurti Eurazijos ekonominę ir politinę sferą per Ukrainos teritoriją.
Tad Kremlius nusprendė tęsti du naujus dujotiekio projektus – antrąjį „Nord Stream“ ir Turkijos „TurkStream“. Pastaruoju atveju Turkija vietoj Ukrainos pasirinkta kaip Rusijos energetiniai vartai į ES.
Europiečiai seniai tvirtina, kad ES turi pranašumą Rusijos ir Europos energetikos santykiuose, nes didelė dalis Rusijos gamtinių dujų buvo parduodama tik Europai.
Bet per pastarąjį dešimtmetį Rusija išplėtė savo galimybes gaminti suskystintąsias gamtines dujas (SGD), kurios gamtines dujas paverčia patogiau gabenama preke – tokia kaip nafta. Ji taip pat sukūrė naujus eksporto į Aziją maršrutus – ypač svarbų dujotiekį „Power of Siberia“, kuriuo gamtinės dujos tiekiamos į Rusijos Tolimuosius Rytus ir Kiniją.
Kada paleis dujotiekį?
Dabartinė Europos energetikos krizė kilo dėl šių geoekonominių veiksnių, taip pat orų tendencijų ir su jomis susijusio paklausos padidėjimo.
Praėjusi žiema Europoje buvo šaltesnė, nei tikėtasi, tad dujų saugyklos ištuštėjo. Prognozės, kad ši žiema bus tokia pat šalta, kelia susirūpinimą dėl energijos tiekimo.
Tuo pat metu pasaulio ekonomika išgyvena atsigavimą. Paklausa auga, o energetikos pramonėje tai reiškia didesnius, nei tikėtasi, energijos ir žaliavų atsargų poreikius. Kol kas Rusija sutiko ir toliau siųsti dujas per Ukrainą iki 2024 m. – apie 40 milijardų kubinių metrų per metus, kaip numatyta sutartyje su Vokietija.
Bet, nepaisant JAV bandymų sustabdyti „Nord Stream 2“ statybas taikant sankcijas, dujotiekis buvo baigtas šių metų pradžioje.
Dabar Maskva siekia sertifikuoti „Nord Stream 2“ ir kuo greičiau pradėti ją eksploatuoti, kad pagaliau galėtų atsieti savo energetikos strategiją nuo Ukrainos.
Jei „Nord Stream 2“ pradės veikti, tai pakeis Maskvos ir Kijevo jėgų pusiausvyrą. Ukraina nebegalės pasinaudoti tranzito veto teise dėl Rusijos energijos tiekimo į Europą.
Be to, dujotiekis atims iš Ukrainos didelį pajamų šaltinį, o tai savo ruožtu apribos jos galimybes toliau aprūpinti ginkluotąsias pajėgas ir jas didinti.
JAV ir kai kurios Europos šalys vis dar nori sustabdyti dujotiekio projektą, jei tik įmanoma, neribotam laikui, tikėdamosi, kad delsimas privers Rusiją pasikliauti Ukraina kaip tranzito šalimi.
Viltys neišsipildė
Bet čia Europos strategija atsisuko prieš pačią ES. Laikui bėgant Europos vartotojai nutraukė ilgalaikes sutartis su „Gazprom“ manydami, kad dabartinėje rinkoje bus pakankamai dujų. Vis dėlto šiandien trumpalaikių atsargų itin sunku rasti.
Nors atrodo, kad „Gazprom“ vykdo visus turimus sutartinius įsipareigojimus, pasak ES energetikos komisaro Kadri Simsono, kompanija neišleidžia daugiau dujų tiesioginėms rinkoms.
Kitaip tariant, pagrindinė prielaida, kad „Gazprom“ bus priverstas parduoti dujas Europai, nes nėra kitų pirkėjų, nepasitvirtino. Pirmiausia „Gazprom“ padarė išvadą, kad šiuo metu yra patenkintas savo pelnu, todėl jam nereikia parduoti likusių dujų per Ukrainą.
Bendrovės pareigūnai teigė, kad jiems turėtų būti suteikta laisvė eksportuoti į Azijos rinkas, parduoti jas vietiniam saugojimui arba panaudoti elektros energijai, kurią vėliau galima parduoti Kinijai šiaurės rytuose, gaminti.
Antra, atrodo, kad alternatyvūs Europos energijos tiekėjai taip pat mieliau parduos Azijos rinkoms. Mat Pekinas siekia pranokti Europą, kad galėtų užtikrinti, jog šią žiemą Kinijoje nepritrūktų energijos.
Naudodamas šį svertą „Gazprom“ laukia, kas nutiks „Nord Stream 2“, kuris šiuo metu laukia Vokietijos reguliavimo institucijų sprendimo dėl sertifikavimo.
Pats Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas užsiminė, kad Europa gaus daugiau Rusijos dujų tik priėmus reikiamą sprendimą.
Jei „Nord Stream 2“ nebus sertifikuota, Europa niekada nematys nė vieno kubinio metro dujų, viršijančių 2019 metų dujų sutartyje numatytą kiekį.
Pasitelkė Budapeštą
Kitas svarbus Europos strategijos elementas buvo glaudžiau integruoti žemyną, kad būtų atsispirta Rusijos energetinei prievartai. Dabar tą pačią vienybę Rusija panaudojo savo naudai.
Daugelį metų Vengrija turėjo tam tikrą ekonominę reikšmę būdama Rusijos dujų, kertančių Ukrainą, skirstymo centru. Kad Rusija galėtų puoselėti Budapeštą kaip savo partnerį Europoje, ji turėjo leisti dujoms tekėti per Ukrainą.
Tačiau rugsėjo pabaigoje Maskva pasirašė naują ilgalaikę dujų tiekimo sutartį su Budapeštu demonstruodama savo naują galią Kijevui. Jame Vengrija vėl sutiko būti rusiškos energijos gabenimo centru, bet šį kartą į šalį jos patenka jau per „TurkStream“ dujotiekį.
Tad net jei „Nord Stream 2“ paleidimas vėluos, Rusijos dujos jau teka per Juodąją jūrą į europinę Turkijos dalį. Iš ten jos gali pasiekti visus Rusijos klientus Pietryčių Europoje.
Rusija įsitikusi, kad Europos šalys nenorės savo energetinio ir ekonominio saugumo susieti su Ukrainos, kaip pagrindinės dujų tranzito šalies, likimu.
„Gazprom“ taip pat suskubo parodyti savo Europos klientams, kad Rusijos gamintojai dabar domisi pirkėjais už žemyno ribų.
Europa irgi sukruto
Tačiau Rusijos strategija irgi turi trūkumų. Toliau didėjant dujų kainoms Europoje kai kurios šiuo metu Azijai tiekiamos atsargos gali būti nukreiptos atgal į ES.
Kita vertus, Norvegijos valstybinė energetikos bendrovė „Equinor“ ruošiasi didinti dujų eksportą dėl gresiančio jų trūkumo rinkoje.
Kremliaus manevrai paskatino europiečius greičiau suktis ir kitose srityse. Pavyzdžiui, rugsėjo pabaigoje Prancūzija ir Graikija pasirašė naują gynybos susitarimą teikti karinę pagalbą viena kitai. Jų netiesioginė išorės grėsmė – Turkija.
Susitarimas rodo vis didėjantį nusivylimą aklavietėmis dėl teritorinių pretenzijų Viduržemio jūros rytinėje dalyje ir jų stabdžius regiono energijos išteklių plėtrai.
Rusijai grėsmę kelia ir kiti laikinai sustabdyti projektai – pavyzdžiui, Transkaspijos dujotiekis.
Juo pagrindiniai Turkmėnistano dujų telkiniai būtų sujungiami su Europa. Be to, jei J.Bideno administracijai ir Iranui pavyktų pradėti derybas, ši šalis irgi gali tapti dujų tiekėja.
Prieš penkerius metus vyravo nuostata, kad Rusija yra visiškai priklausoma nuo Europos rinkų. Šiandieninė krizė primena, kad Europa yra tokia pat priklausoma nuo Rusijos.
Tačiau krizės sukuria galimybių langus, o tai reiškia, kad per 5 metus daug kas gali pasikeisti.
