Naujausias atvejis – kai sostinės kavinės „Daktaras Desertas“ savininkai ėmė skųstis, kad inspektoriai esą nori sunaikinti visą jų užeigos koncepciją, – ji vartotojams gali sietis su medicina ar sveikata.
VMVT atsakymas buvo kitoks: savininkai nepaiso keliamų reikalavimų, dėl jų veiklos gauta skundų, o pavadinimo niekas keisti neliepia. Bet šaukštai buvo po pietų – bent jau viešųjų ryšių fronte tarnyba akivaizdžiai prakišo, net jei ir veikė tiksliai pagal įstatymus.
Tas pat anksčiau nutiko bendrovei „Sviestas sviestuotas“, kurią prievaizdai užsisėdo būtent dėl prekės ženklo. Mat ši įmonė nieko negamino iš pieno, tik riešutų kremą, anksčiau vadintą sviestais. Tarp visų argumentų VMVT pasitelkė net ES direktyvą.
Direktyvos tikrai griežtos, tačiau ar iš tiesų Briuselis reikalauja, kad mūsų verslininkai nieku gyvu nerodytų jokios išmonės ar prekės ženklams nepasitelktų frazeologizmų, kuriais lietuvių kalba garsėja? Tikrai ne. Todėl šiuo atveju tai tėra bukas direktyvos vykdymas.
Panašiai vyksta ir su kalbos prievaizdais. Jau daugiau nei dešimtmetį Lietuvoje privaloma rinktis tokius įmonių pavadinimus, kurie atitinka bendrinės kalbos normas. Išimtis taikoma tik tarptautinėms kompanijoms. Todėl net didžiausių ambicijų turintiems ir apie pasaulinę plėtrą svajojantiems startuoliams tenka sukąsti dantis – angliškai bendrovės pavadinti negalima.
Vieni paklūsta šiems reikalavimams, pavyzdžiui, kaip prekės ženklą DSERVE valdanti bendrovė, kuri negalėjo pasirinkti tokio pat pavadinimo, todėl tapo „Maisto mylėtojais“. Spėkite, ar lengva anglakalbiams arba prancūzakalbiams partneriams ištarti tokią frazę?
Kiti renkasi nesudėtingą išeitį – juk galima gauti Estijos mokesčių rezidento statusą, įsteigti ten kompaniją kokiu tik nori pavadinimu, o Lietuvoje – antrinę įmonę, dėl kurios iškabos jau irgi niekas nebesikabinės. Tik kur tokiu atveju keliauja didžioji mokesčių dalis? Į Estiją.
Valstybinė lietuvių kalbos komisija, už „blogus“ pavadinimus turinti teisę verslininkams skirti administracines nuobaudas, gali tik skėsčioti rankomis – juk toks įstatymas! Tačiau ji taip pat turi teisę siūlyti jį pakeisti, jei mato, kad dedasi kas nors negero.
Bet apie tai neteko girdėti – juk drausti ar net bausti kur kas paprasčiau, net jei tai pavirsta nuostoliais šalies biudžetui.
Šitoks biurokratų požiūris į verslą, kai laikomasi įsikibus akivaizdžiai pasenusio įstatymo raidės, jau seniai mažai ką stebina.
Bet pasitaiko ir tokių atvejų, kai galima valdininkus ar tarnautojus įtarti netgi kenkiant valstybės interesams. Ir visiškai legaliai.
To pavyzdys – atsinaujinančių energijos išteklių (AEI) plėtra. Valstybinė strategija neprasta: iki 2020 metų mažiausiai 45 proc. energijos išgauti iš AEI, iki 2050-ųjų – net 80 proc. Tikėtina, kad dėl klimato kaitos pastarasis skaičius ateityje bus padidintas iki šimto procentų.
Vadinasi, turėtume visokeriopai skatinti vėjo ir saulės jėgainių statybą. Finansinės paramos dėl gerokai atpigusių technologijų iš esmės jau nebereikia, bent vėjo energetikai. Politinės valios, regis, taip pat nestinga. Tačiau kai reikia įgyvendinti projektus, grimztama į visišką pelkę.
Aplinkos ministerijos valdininkai ištisus metus rengė ministro įsakymą dėl poveikio aplinkai vertinimo (PAV).
Išvydus jų triūso vaisius verslininkams pasišiaušė plaukai: jėgainės negalėtų būti statomos arčiau nei 5 kilometrai nuo regyklų ar piliakalnių, o nuo pažintinių takų turi būti nutolusios net 10 kilometrų. Iš esmės tai reiškia, kad joms tiktų vos 2 procentai šalies teritorijos.
Laimei, tokį projektą sudirbo ir į šiukšlių dėžę pasiuntė pats ministras S.Gentvilas. Bet traukinys dar nepajudėjo į priekį.
Į savivaldybes seniai keliauja neoficialūs nurodymai nederinti jokių PAV ataskaitų, kol neįsigalios šio vertinimo tvarkos aprašo pakeitimo nuostatos dėl ypatingųjų statinių numatomo poveikio kraštovaizdžiui reikšmingumo nustatymo. Jos įsigalios gruodį, o paliepimai platinami jau metus.
Verslo plėtros požiūriu tuos metus galima laikyti prarastais. Negana to, linkstama atkurti reikalavimą visiems vėjo jėgainių projektams, kurių galia viršija 50 MW, kurti privalomus plėtros planus. Ką jau kalbėti apie saulės elektrines: jei parko galia viršys 500 kW, norima įvesti prievolę daryti teritorinio planavimo specialiuosius planus. Tai reikštų mažų mažiausiai dar vienus prarastus metus.
Visų šių idėjų autoriai – vidurinės grandies valdininkai ir Aplinkos ministerijai pavaldžios struktūros. Verslininkai tokius reikalavimus jau atvirai vadina sabotažu ir kenkimu valstybei. Bet iš politikų, išskyrus gražius žodžius apie atsinaujinančiosios energetikos plėtrą, nieko daugiau negirdėti.
Net jei kenkimo įrodyti ir nepavyktų, akivaizdu, kad didžioji dalis kabinetinių valdininkų vadovaujasi tik paragrafais, o ne sveiku protu. Ir jie yra tikrasis valstybės plėtros stabdys.
Beje, kai kurių „antivėjininkų“ veikla itin įtartina. Pavyzdžiui, kodėl aktyviai prieš vėjo jėgaines savo regione pasisakę kai kurie Tytuvėnų regioninio parko darbuotojai vyko agituoti prieš jų plėtrą net į Anykščius?
