Pablogėję Lietuvos santykiai su Kinija atsipirks?
Pasak Ž.Maurico, neretai lietuviai neįvertina to, kiek jau yra pasiekę: „Esu išanalizavęs kelių šimtų metų Lietuvos ekonomikos istoriją. Dabar gyvename kone geriausiai nei kada nors anksčiau. Dabar esame arčiau Vakarų, nei kada nors arčiau buvome.“
Į pablogėjusius Lietuvos santykius su Kinija jis taip pat žvelgia gana pozityviai. Anot jo, lūžis tarp Vakarų ir Rytų didėja, o Lietuva ilgai iki tol blaškėsi, norėjo būti tiltas tarp Vakarų ir Rytų, vis dėlto tai nelabai sekėsi daryti.
Ekonomistas priminė 1990 m., kai Lietuva pirmoji paskelbusi nepriklausomybę sulaukė daugiausia neigiamų pasekmių: ekonominių sankcijų, ekonominės blokados, moratoriumo. „Tai buvo mažas žingsnelis atgal, bet ilgainiui – laimėjome“, – sakė jis.
Ž.Mauricas tiki, jog jei Lietuvai pavyks pritraukti daugiau Vakarų, JAV, Jungtinės Karalystės, Japonijos, Pietų Korėjos ir Taivano dėmesio, gali būti, kad investicijomis ir ekonominiais rodikliais toks Lietuvos sprendimas dėl Kinijos greitai atsipirks.
„Ilgoje perspektyvoje tikėtina, kad tektotinis skilimas tarp Vakarų ir Rytų bus didesnis. Pažiūrėkite, kas vyksta tarp JAV ir Kinijos. Pavyzdžiui, nemaža dalis Kinijos įmonių nebesilistinguoja Niujorko biržoje, vadinasi, renkasi lagaminus ir nešasi juos atgal į Kiniją.
JAV verslas taip pat į Kiniją jau žvelgia atsargiau, ieško kitų alternatyvų. Tas skilimo procesas greitai neįvyks, bet jau yra pajudėjęs. Jį sustabdyti be galo sudėtinga. Turėsime Vakarų ir Rytų pasaulį“, – kalbėjo Ž.Mauricas.
Už būstą tenka pakloti 45 metus kauptą atlygį
Ekonomistas Kiniją įvardijo „milžinu ne molinėmis, o cementinėmis kojomis“, nes didžioji dalis jos ekonomikos paremta statybų sektoriumi. Tačiau „Evergrande“ ir kitos nekilnojamojo turto (NT) vystymo bendrovės susiduria su milžiniškais iššūkiais bei tampa didžiule problema pačiai Kinijai.
„Kinijos valdžia nebežino, ką daryti. Jeigu ji ir toliau rems tas įmones, skatins statybų sektorių, tada išsipūs dar didesnis burbulas. Juk įsigyti būstą Pekine ar Šanchajuje už atlyginimą yra praktiškai neįmanoma. Reikia 45 metus dirbti ir kaupti atlyginimą, kad būtų galima ten įsigyti būstą.
Pavyzdžiui, JAV tam reikia apie 5 metų atlyginimų, Lietuvoje – apie 10 metų. Vadinasi, Kinijoje žmogus, dirbdamas visą gyvenimą ir daugiau niekur kitur neišleisdamas pinigų, tik tada gali įsigyti būstą.
Kinijos valdžia nebenori pūsti burbulo, bet jeigu to burbulo nebebūs, dalis NT įmonių neišvengiamai bankrutuos“, – paaiškino Ž.Mauricas.
Atbaidome didžiulėmis kainomis
Lietuva vartojimu lenkia Estiją. Pasak ekonomisto, tą lemia ir emigrantų pinigų perlaidos, ir vyraujantis šešėlis. Tačiau kainos panašios tiek Vilniuje, tiek Taline. Vis dėlto pastarajame atlyginimai vis dar 25 proc. didesni nei Lietuvos sostinėje.
Ž.Maurico teigimu, kyla didelė grėsmė, kad laikinai visame pasaulyje paaugus infliacijai Lietuva gali entuziastingai šokti į infliacijos traukinį ir griebtis vienos minties: jeigu viskas pasaulyje brangsta, kodėl mums irgi kainų nepakėlus?
Taip Lietuva gali sukelti didelį infliacijos burbulą, ką jau sėkmingai daro, sakė pašnekovas. Pagrindinė kainų kilimo priežastis yra energetinių išteklių brangimas. Tačiau Lietuvoje jau judama trimis frontais, nes ir maisto, ir paslaugų kainų metinis augimas yra 7 proc. Ž. Mauricas pripažino: „Tai yra daug.“
„Paskutinį kartą panašus kainų augimas buvo 2017 m., o tada buvo skelbtas karas prieš maisto kainų augimą. Bet dabar brangsta ne tik maistas, bet ir paslaugos, ir NT kainos. NT brangimas yra įspūdingas, burbulingas. Vidutinis augimas siekia apie 20–32 proc. Per metus kainos paaugo kone trečdaliu. Pajūryje kainos išaugo 40–60 proc. Tai nėra sveikas augimas. Dabar brangiausias Lietuvos miestas – Palanga. Ji beveik trečdaliu brangesnė nei Jūrmala.
Galime įsisukę į tą infliacijos ratą nepastebėti, kad tapsime labai brangūs, bet tai sukliudys tapti turtingiems“, – kalbėjo ekonomistas.
Jo įsitikinimu, tokiomis kainomis galime atbaidyti visus į Lietuvą norimus pritraukti žmones – talentus iš Baltarusijos, Ukrainos, emigravusius ietuvius, gyvenančius Vakarų Europos šalyse. Jie mato dideles kainas, kurios nelabai skiriasi nuo kitų Vakarų Europos šalių, tai sumažina norą atvykti ar grįžti į Lietuvą.
Taip pat jis paminėjo, jog zloto kursas yra susilpnėjęs, tad ir infliacija Lenkijoje mažesnė nei Lietuvoje. Kaimyninėje šalyje net kuras 15–16 proc. pigesnis.
„Turėtume išlaikyti sveiką protą ir neišpūsti to burbulo“, – pakartojo ekonomistas.
Investuoja į „padušką“ ir gauna „baronkos“ skylę
Paklaustas, kur reikėtų investuoti, Ž.Mauricas nesudvejojo: „Daugelis akcijų pasiekusios rekordines aukštumas. Tačiau pagrindinis principas – nedėti visų kiaušinių į vieną pintinę, reikia diversifikuoti ir nepabijoti kitų alternatyvų.“
Kaip vieną iš jų, jis įvardijo investavimą, net mažomis sumomis, į komercinį NT.
Lietuviai daug praranda, nes didžiąją dalį santaupų laiko indėliuose, kurie moka mažas palūkanas, arba po pagalve. Jis net palygino tautiečius su švedais.
„Pavyzdžiui, švedai kone trečdalį savo pajamų gauna iš užsienio investicijų. Jie gali trečdalį metų nedirbti, nes gali išgyventi vien iš to prieaugio. O mes investuojame į „padušką“ ir gauname „baronkos“ skylę. Na, arba investuojame į NT“, – kalbėjo pašnekovas.
Kitas, anot jo, patikimas variantas – dividendinės akcijos: „Investavus į tokias akcijas nesvarbu, kaip kis jų vertė, nes kasmet vis tiek gausi apie 4–5 proc. grąžos. O tai geriau negu 0 proc. iš pagalvės.“
