„Ar jums tikrai apsimoka čia šalti?“ – užuojautos kupinu balsu manęs klausia praeivė, stabtelėjusi prie mano prekybinio namelio Katedros aikštėje.
Tokių sunerimusių – bent pora per valandą, bet geriau jie negu besipiktinantys, kad neranda karšto vyno ar blynų ir viskas labai brangu.
Užsieniečių nebeliko
Šiemet veiksmas prie eglės Katedros aikštėje visai kitoks negu prieš dvejus, trejus ar penkerius metus, kai pirmąsyk ryžausi dalyvauti kalėdinėje mugėje.
Tuomet balti prekybininkų nameliai buvo išdėstyti ratu aplink eglę, nuo kurios viršūnės į visas puses driekėsi įspūdinga lempų skraistė.
Turistų buvo tiek daug, kad po dienos pokalbių apie peteliškes ir eleganciją imdavau sapnuoti nebe lietuviškai, o angliškai.
Vietiniai, atvykdavę iš įvairiausių Lietuvos vietovių, vardydavo savo šventinių vakarų planus ir aksesuarus rinkdavosi pagal temas: „Didysis Getsbis“, „Džeimsas Bondas“, „Holivudas“, „Niujorkas“, „Raudonasis kilimas“, o koncertų, spektaklių, išskirtinių vakarienių organizatoriai nė košmare nesapnavo pandemijos ir veiklos ribojimų. Gyvenimas virė.
O šiemet, galima sakyti, liko tik lietuviai. Vos vienas kitas rusas, baltarusiai dingo, kartkartėmis šmėkšteli angliškai kalbantis praeivis. Buvo keista, kai kartą praėjo grupelė kinų, nors dar prieš porą metų atvykėlių iš Azijos tikrai buvo daug. Pandemija visus išvaikė.
Svajones nurėžė per pusę
Nors prieš metus prekybininkų atranka į kalėdinį miestelį įvyko, mugę dėl pandemijos organizatoriai atšaukė. Ir šiemet ilgokai nežinojome, ko tikėtis.
Galiausiai paaiškėjo: Katedros aikštėje tebus dvylika namelių rankdarbių kūrėjams, maisto ir gėrimų prekeiviai įsikurs kitose erdvėse, nebus eglės įžiebimo koncerto ir Naujųjų metų sutiktuvių.
Kitaip sakant, svajones užsidirbti tiek, kiek iki pandemijos, iškart galima dalyti pusiau.
Kaina sukėlė pyktį
„Kiek kainuoja?“ – šiuo klausimu pokalbį pradeda bent trečdalis stabtelėjusių. Pirmaisiais metais imdavau nuosekliai vardyti aksesuarų kainas, bet netrukus supratau, kad tai – tik burnos aušinimas.
Daugumai tiesiog rūpi pasmalsauti, nors visai neketina pirkti. Daliai reikia patvirtinimo išankstiniam nusistatymui, kad viskas mugėje ypač brangu.
Išgirdusi, kad mano pagaminta šilkinė kaklo puošmena kainuoja 25 eurus, viena senjorė įsiaudrino ir ėmė mane garsiai barti. Klausė, ką mano mama ar močiutė galvoja apie tokį lupikavimą, o nueidama palinkėjo nebegąsdinti žmonių ir nieko neparduoti.
Pirmąją darbo dieną šios mintys būtų įskaudinusios, bet dabar suprantu, kad praeiviai ir prekybininkai skaičiuoja skirtingai.
Mano matematika tokia: porą šimtų peteliškių turiu parduoti vien todėl, kad padengčiau dalyvio mokestį ir namelio įsirengimo išlaidas. Dar apie šimtą – atlygiui už kasdienį penkių savaičių darbą lauke, įskaitant savaitgalius, Kūčias, abi Kalėdų dienas ir Naujuosius metus.
Dar reikia iš anksto pasiruošti prekių – gerokai daugiau, nei realu parduoti, jas supakuoti, o išdėliojus ant prekystalio – padėti išsirinkti, patarti, susikalbėti ne tik lietuvių, rusų ar anglų, bet kartais ir gestų kalbomis.
Beje, bent pusė nori atsiskaityti kortele, tad dalį pajamų tenka atseikėti ir bankui už kortelių skaitytuvo nuomą ir kiekvieną banko operaciją.
Tačiau viso to kiekvienam neišaiškinsi, ypač pradinukams, kurie aplankę eglutę pasileidžia palei visus namelius ieškodami, kur nusipirkti šį tą už vieną eurą ir ko nors saldaus.
Kur maistas ir gėrimai?
Šiemet atvykusieji prie Kalėdų eglės nuolat pasigenda gėrimų ir užkandžių.
„Kodėl nėra karšto vyno?, „Kur blynai?“, „Kur vafliai?“, „Vien karoliai!“ – byra praeivių pastabos.
„Čia nėra ko pirkti. Tik daiktus pardavinėja, ne maistą“, – piktoką žvilgsnį meta mergina, lyg būčiau užgrobusi meduolių ar karšto šokolado prekeivių vietą, nors taip nėra.
Tikėdamiesi išsklaidyti žmonių srautus organizatoriai gėrimų ir maisto prekeiviams skyrė vietas Lukiškių ir Vinco Kudirkos aikštėse, taip pat Odminių skvere kitapus Šventaragio gatvės.
Kartą pora, atvykusi su dviem mažais vaikais, net susibarė – moteris širdo, kad vyras iš anksto nepasidomėjo situacija ir dabar jie liks alkani.
„Maisto ir gėrimų tikrai labai trūksta. Nusipirkdavo žmonės arbatos ir sulėtindavo žingsnį, aplankydavo visus namelius, ramiai šnektelėdavo. O dabar sušalę eina ir klausinėja, kur maistas? Lengva pasijusti nereikalingam“, – sako keramikos papuošalų dizainerė Inga Kličienė, kaimynė iš gretimo namelio.
O štai šį pirmadienį į Lietuvą plūstelėjus šalčiams pirkėjų apskritai nebeliko. Gal pavyks atsigriebti, kai nuo Kalėdų iki Naujųjų metų ant Arkikatedros sienos bus rodoma 3D kalėdinė pasaka ir čia susirinks daugiau vilniečių?
Prekeiviai dalijasi idėjomis
Gera kaimynystė kalėdiniame miestelyje yra svarbi. Kaimynai pasergi vieni kitų namelius penkias ar dešimt minučių, kai ateina metas „aplankyti nykštukus“, pristigus grąžos iškeičia stambesnę kupiūrą į smulkesnes, pasidalija įvairiais patarimais bei pastabomis.
Organizatoriai sumaniai atrenka prekybininkus, kad būtų rankdarbių įvairovė ir kaimynai tarpusavyje nekonkuruotų.
Prieš kelerius metus apyrankių kūrėjai iš gretimo namelio patarė storomis putplasčio plokštėmis apsišiltinti namelio grindis – iki tol vėsa tiesiog kiaurai skverbėsi pro batų padus.
Šįmet, pasekę kaimynų odininkų pavyzdžiu, iki pusės užkalėme prekyvietės duris. Nors dabar į namelį tenka įropoti, atsirado daugiau vietos ekspozicijai.
„Ankstesniais metais man patikdavo matyti priešais esančius kitus namelius – yra prie jų veiksmo ar ne? Nuo to žinojimo nepraturtėji, bet jauti pulsą“, – tarsteli odininkas Justinas Sinkevičius, nuo pirmosios mugės Katedros aikštėje pakaitomis dirbantis su tėvu tautodailininku Jonu Sinkevičiumi.
Šildytis vynu rizikinga
Vienintelis dalykas, prie kurio Justinui nepavyksta niekaip įprasti, yra šaltis. Dirbdamas jis vilki terminius drabužius, slidininko kelnes, avi šiltus batus, tik nemėgsta mūvėti pirštinių, nepatogu, todėl sužvarbsta rankos.
Man darbuotis su pirštinėmis taip pat nepatogu, ypač norint parodyti priėjusiems, kaip surišti peteliškę ar kaklaraištį, kai reikia supakuoti į dėžutę ar surinkti monetų grąžai.
Per pertraukėlę vis nukreipiu rankas į infraraudonųjų spindulių šildytuvą. Tokie pat sumontuoti kiekviename namelyje, tik pro didžiulį atvirą langą šiluma tuoj pat iškeliauja.
Prieš pat prekybos pradžią keramikė I.Kličienė iš gretimo namelio susapnavo, kad prekystalį reikėtų paaukštinti ir pakreipti taip, kad šiluma užsilaikytų kuo ilgiau. Sumanymas realybėje pasiteisino, tik tapo kiek sudėtingiau vakare užverti ir rytą atverti langinę.
Nuo šalčio I.Kličienę gelbėja auliniai veltinio batai. Juos kaip antrąjį apavą visada turi namelyje ir kartkartėmis vis persiauna.
Šildo ir arbata su medumi, kurios termosą atkeliaudama dirbti atsinešu ne tik aš, bet ir dauguma kaimynų.
Kaip anekdotas jau kelerius metus sklando istorija apie vienus prekybininkus, kurie šildėsi vynu ir taip sušilo, kad savarankiškai nusprendė užsidaryti keturiomis valandomis anksčiau.
Už tvarkaraščio nepaisymą organizatoriai yra numatę solidžias baudas, todėl prekyvietės savininkams teko skubiai ieškoti sprendimų.
Nusifotografuoti – būtina
Laisvomis minutėmis smalsu stebėti besifotografuojančiuosius prie Kalėdų eglės. Greičiausiai vos vienas kitas, aplankęs eglutę, neišsineša jos prisiminimo savo telefone.
Tačiau retai girdžiu, kad atėjusi šeima ar draugų kompanija prašytų nepažįstamųjų nufotografuoti visus kartu. Šį įprotį nustūmė į praeitį fotografavimuisi skirtos lazdos, stoveliai bei mada fotografuotis atskirai.
Vyrai fotografuoja savo moteris, moterys – vyrus, tėvai – vaikus ir atvirkščiai. Nesunku nuspėti, kuri nuotrauka skirta asmeniniam archyvui, o kuri – socialiniams tinklams.
Žvelgiant, kaip kantriai ir atkakliai mažyliai telefonais fotografuoja savo mamas, galima spėti, kad auga rimta vaizdo turinio kūrėjų karta.
Beje, šiemet labai patogu fotografuotis prie eglės, nes ji padengta veidrodžiais – tereikia nukreipti telefoną arba fotoaparatą į eglę, ir visi norintieji įsiamžinti kaip ant delno.
Tarsi filmavimo studija
Čia vyksta ir iš anksto planuotos fotosesijos – jaunavedžių, modelių, nuomonių formuotojų. Taip pat nuolat įrašinėjami šventiniai sveikinimai artimiesiems, sekėjams, rinkėjams. Lyg milžiniškoje filmavimo studijoje.
Tampa populiaru įsijungus kamerą eiti nuo vieno namelio prie kito ir pasakoti, ką matai. Kartais tai rodoma tik vienam adresatui, kartais transliuojama tiesiogiai visiems draugams socialiuose tinkluose ir mes, pasirinkę 5 savaites dirbti Katedros aikštėje, tampame šių žaidimų dalimi.
Būna dienų, kai šitaip dirbti atrodo visiška beprasmybė, bet užtenka vieno, kuriam iki pilnos laimės trūksta tik gražios peteliškės, ir nuotaika pasikeičia.
Šią vasarą į mano aksesuarų krautuvėlę Stiklių gatvėje užsuko tėvas su sūnumi išsirinkti poros šilko peteliškių vestuvėms. Sako: „Pastebėjome jus prieš trejus metus Katedros aikštėje, įsiminėme ir štai mes čia. Tik ar apsimoka jums ten dalyvauti?“
Apsimoka, nes, kaip ir dauguma Katedros aikštėje dirbančių amatininkų, žiūriu į gruodį ne kaip į žaibišką galimybę užsidirbti, o kaip į progą savo veiklą parodyti didesniam skaičiui šventiškai nusiteikusių žmonių.
O kam prireiks elegantiškų aksesuarų, sugrįš jeigu ne šiais, tai kitais metais.
