„Žvelgiant į praeitį, Lietuva per pastaruosius 30 metų padarė milžinišką proveržį. Nuo posovietinio dugno atsispyrėme labai labai stipriai“, – pirmadienį vykusioje konferencijoje darbuotojų trūkumo rodikliams Lietuvoje aptarti sakė Ž. Mauricas.
Visgi jis remiasi Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) duomenimis, kurie nurodo, jog bent iki 2050 m. Lietuvos BVP vienam gyventojui rodiklis Europos Sąjungos (ES) vidurkio nepasieks.
„Bet pasižiūrėjus į EBPO prognozes (...) visgi matome, kad jie mums neprognozuoja pasivijimo. Paaugsim šiek tiek, galbūt pasieksime per 90 proc. Vakarų Europos vidurkio, bet vėliau vijimasis sulėtės, vėliau visiškai sustos ir netgi vėliau (apie 2045–2050 m. – ELTA) vėl tas atotrūkis turėtų išaugti“, – kalbėjo Ž. Mauricas.
Anot jo, šalies ūkio plėtrą ateityje visų pirma stabdys gyventojų skaičiaus mažėjimas ir senstanti visuomenė.
„Iki 2050 m. 30 proc., kiek daugiau nei trečdaliu, sumažės darbingo amžiaus žmonių, pensinio amžiaus žmonių išaugs (didės spaudimas socialinio draudimo sistemai), mažės dirbančių žmonių, jaunimo mažės“, – dėstė ekonomistas.
Jis prognozuoja, kad Lietuvoje lėtės produktyvumo augimas – dar artimiausią dešimtmetį jis bus gerokai aukštesnis nei Vakarų Europoje, kitą dešimtmetį bus panašus, o tarp 2040–2050 m. bus jau mažesnis.
„Pagrindinė priežastis – kūrybingiausi asmenys yra jaunesni asmenys, kurie yra labiau linkę rizikuoti, sukuria inovacinių produktų ir būtent jie kelia produktyvumą ir efektyvumą“, – pažymėjo Ž. Mauricas.
Ž. Mauricas pastebi, kad labiausiai šalyje mažėja būtent jaunų žmonių ir aukštųjų mokyklų studentų, kurių skaičius per dešimtmetį smuko 46 proc. Daug jaunimo, pasak ekonomisto, renkasi studijas užsienyje, o Lietuva nepritraukia pakankamai studentų iš užsienio.
Klaipėdoje ir Šiauliuose, Ž. Maurico duomenimis, per 10 m. studentų skaičius sumažėjo atitinkamai 60 ir 87 proc., Kauno ir Vilniaus pokyčiai mažesni – 36 ir 44 proc.
Ž. Mauricas teigia, kad dar viena nerimą keliančia tendencija tampa nuo praeitų metų pradžios vėl prastėjantis tarptautinis Lietuvos piliečių migracijos balansas, kuris 2022 m. vėl gali tapti neigiamas. Tokias tendencijas, ir ypač jaunų žmonių migraciją, pasak ekonomisto, lemia užsitęsęs karantinas, auganti darbuotojų paklausa Vakarų Europoje, sparčiai augančios būsto kainos.
„Mums didelę konkurenciją sukuria Vokietija, Skandinavijos šalys, kurios irgi turi demografinę duobę, kurios su visu malonumu priima darbuotojus iš Lietuvos.
Taip pat gali būti, kad augančios būsto kainos sumažina tam tikrų jaunų žmonių entuziazmą kurtis būtent Lietuvoje, nes dažnai jie vis tiek turi atvykti iš kitų miestų. Jei būstas, nuoma brangsta, dalis jų nepasiekia Lietuvos didmiesčių, o važiuoja į užsienį“, – sako Ž. Mauricas, kartu pabrėždamas, jog įtakos neigiamam migracijos balansui gali turėti ir pandemijos metu atsivėrusios nuotolinio darbo galimybės.
Ž. Mauricas akcentuoja, kad išpopuliarėjus nuotoliniam darbui, dalis darbuotojų rinksis nuotoliu dirbti šiltesniuose kraštuose, ką jau siūlo Pietų Europos valstybės.
Kad galėtų pritraukti trūkstamos darbo jėgos, ekonomisto nuomone, reiktų sumažinti darbo jėgos mokesčius, kadangi pagrindinis Lietuvos konkurencinis pranašumas gali būti finansinės paskatos darbuotojams.
Jo teigimu, Lietuva kol kas nėra užsienio darbuotojų traukos centras, tad Ž. Mauricas siūlo sekti kitų EBPO valstybių pavyzdžiu, kuriose per 35 metus pelno mokesčio tarifas sumažėjo beveik perpus. Tai esą būtina norint sėkmingai dėl talentų konkuruoti su kitomis Europos valstybėmis.
„Dabar didžiausia pagrindinė konkurencija ne dėl kapitalo, o dėl talentų, todėl turime žaisti šitą žaidimą – mažinti darbo jėgos pokyčius, nes šalys pakankamai agresyviai juda ta kryptimi ir siekia pritraukti tuos talentus, ypač dirbančius nuotoliu“, – pažymi Ž. Mauricas.
