Tuo pat metu euro zonoje, kuri mums aktualesnė, ilgą laiką buvo apsnūdusios nuotaikos, tačiau vasario 7 dieną pasirodė Europos Centrinio Banko (ECB) komentarai, kad jau ketvirto ketvirčio metu gali tekti kelti palūkanas, nes kyla poreikis reaguoti į augančią infliaciją. Prieš tai buvo prognozuojama, kad pigių pinigų pasiūlos laikotarpis gali baigtis tik 2023 metais.
ECB kalbos apie palūkanų auginimą reiškia didelius pokyčius. Visų pirma, bus nutrauktas „pinigų spausdinimas“ arba įliejimas į rinką. Pinigų pasiūla tikėtinai nebedidės ir dėl to įkaitusios ekonomikos, kaip Lietuva, bus po truputį aušinamos. To reikėjo jau senai, tačiau ECB balansavo, kad šaltas dušas nepasiektų ir taip atvėsusių pietinių Europos šalių. Dabar akivaizdu, kad ECB nebegali toleruoti 5 proc. perlipusios bendros euro zonos infliacijos ir pradės spausti stabdžius.
Pietinėms valstybėms tai bus iššūkių metas, nes finansuoti milžiniškas skolas teks brangiau. Pavyzdžiui, Italijos 10 metų skolos metinės palūkanos staigiai šoktelėjo iki 1,85 proc. Tai – didžiausios palūkanos nuo pat pandemijos pradžios, kai buvo pradėti į rinkas lieti nauji pinigai. Beje, Lietuva tokiam pat laikotarpiui dabar skolinasi už 0,75 proc. metinių palūkanų. Vokietija – 0,24 proc. Beje, palūkanos irgi didžiausios per paskutinius tejus metus.
JAV 10 metų skolos palūkanos dėl jau neišvengiamo augimo taip pat padidėjo iki trejų metų aukštumų ir siekia 1,95 metinių procentų doleriais. Priartėta prie psichologiškai svarbios 2 proc. ribos, kurią kirtus pasipils labai daug straipsnių apie naujas būsimas aukštumas.
Augančios palūkanos Lietuvoje reikš, kad paskolų prieinamumas mažės. Paskolos būstui įsigyti taps brangesnės ir reikalaus didesnių pajamų joms pagrįsti. Tai gali aušinti nekilnojamo turto rinką ir norą pirkti. Pardavėjų pusėje bus visiškai priešingas spaudimas – noras parduoti, nes prisiimtos paskolos statybų vystymui pradės kandžioti kulnus.
Iš esmės tai – šaldantis procesas, bet tokio jau senai reikėjo įsisiūbavusiai nekilnojamojo turto rinkai. Taip pat atsiras paskatų grąžinti seniau paimtus kreditus kintamomis palūkanomis, nes teks vis labiau mokėti. Apie krizes bent šioje situacijoje nekalbama, nes reikia suprasti, kad palūkanos bus didinamos nuosekliai, nebent kažkas stipriai pasikeistų.
Taip pat augančios palūkanos su laiku vėl grąžins indėlių palūkanas ir santaupas laikantys pinigais bent kažką pretenduos gauti. Vieniems tai pajamos, kitiems – išlaidos, priklausomai, kurioje pusėje esi. Žinoma, esant 12 proc. infliacijai tai mažai jausis, bet vis tiek šiek tiek guos. Augančios palūkanos ir vis dar lygiagrečiai išliekanti infliacija vers ieškoti aukštesnio pajamingumo investicijų, tad didės pačių investicijų rizika arba teks susitaikyti su toliau dūlančia pinigų verte.
Pokyčių gali būti daug, tik jų norėtųsi tikėtis slenkančio pavidalo, o ne staigiai straksinčių, tada būtų galima išvengti klaidingų sprendimų. Ateina laikotarpis, kai reikia sužiūrėti pajamas, jų stabilumą, įsipareigojimus ir jų santykį su pajamomis. Ilgainiui palūkanos iš beveik nulinių gali laisvai pakilti, tarkime, 3 proc. punktais, o turint 30 metų būsto paskolą tai reikštų padvigubėjusią įmoką, todėl savalaikis savo finansų vertinimas pradeda darytis itin aktualus.
Šioje situacijoje pagelbėti galėtų staigus energijos ir žaliavų kainos kritimas, kas sumažintų centriniams bankams galvos skausmą dėl infliacijos lygio. Dabar tai sunku prognozuoti, nes geopolitika ir žaliavų stygius yra susipainiojęs į Gordijaus mazgą, kurį išpainioti reikės daug laiko.
Komentaro autorius yra Lietuvos verslo konfederacijos viceprezidentas.
