Dar praėjusių metų pabaigoje buvo nuspręsta išdėstyti gamtinių dujų ir elektros kainų šuolį per ilgesnį laikotarpį – net iki penkerių metų. Kai kurios energetikos įmonės, pavyzdžiui, Vilniaus šilumos tinklai, dėl to netekę nemažos dalies pajamų, turėjo net ieškoti paskolų apyvartinėms lėšoms, kitaip nebūtų galėję įpirkti dujų.
Vartotojams naudos iš to – lyg iš ožio pieno. Taip, kol kas galima diržus susiveržti ne iki paskutinės skylės, bet jie spaus labai ilgai, net jei dujų ar elektros kainos ims ristis žemyn.
Dabar – dar vienas išradimas: naikinamas pridėtinės vertės mokestis (PVM) centralizuotai tiekiamai šilumai. Nuo 9 iki nulio sumažintas PVM tarifas, jei Seimas pritars ir prezidentas G.Nausėda nevetuos, turėtų galioti iki balandžio pabaigos. Negana to, atgaline data – nuo sausio 1-osios.
Ką tai reiškia 200 eurų sąskaitą už šildymą gavusiai šeimai? Sutaupys 18 eurų per mėnesį. Gal ir nemažai, tačiau tokia pati šeima, gyvenanti kaime ir besišildanti malkomis, net tik nepajus naudos, bet ir turės sumokėti už pirmąją. Juk tie 23,3 mln. eurų, kurių neteks valstybės biudžetas dėl laikino nulinio PVM tarifo, iš oro neatsiras.
Valdančiųjų kalbos apie kažkokį socialinės atskirties mažinimą šiuo atveju yra kaip girtų sapaliojimai. Juk šiluma labiausiai pabrango sostinėje, kuri dėl buko užsispyrimo nepasinaudojo galimybėmis daugiau nei prieš dešimtmetį pereiti prie biokuro, kaip padarė likusi Lietuva, todėl šilumai gaminti toliau naudoja dujas, kurios sudaro per 70 proc. žiemą reikalingo kuro. O juk būtent dujų kainos kilo labiausiai.
Taigi daugiausia naudos gaus vilniečiai, kurių ir pajamos didžiausios, ir nekilnojamasis turtas brangiausias visoje Lietuvoje (išskyrus gal tik pajūrį). Negana to, labiausiai išloš didesniuose būstuose gyvenančios ir tikrai ne visuomet skurstančios šeimos. Tuo metu to paties Vilniaus namų ūkiui, kurio nariai dirba, tarkime, už vidutinį atlyginimą ir gyvena perpus mažesniame bute, nauda bus gerokai mažesnė.
Vienintelė logiška išeitis šiuo atveju būtų tikslinės kompensacijos, teikiamos sunkiausiai besiverčiantiems gyventojams.
Tai daroma daugelyje savivaldybių – tiek sostinėje, tiek kituose regionuose.
Antai Vilniuje dėl to sausį kreipėsi apie 9 tūkst. žmonių – pustrečio karto daugiau nei prieš metus. Tačiau ar tikrai didžiausiame šalies mieste tėra tiek galą su galu sunkiai suduriančių gyventojų? O kiek prašymų dėl vienokių ar kitokių priežasčių buvo atmesta?
Žinoma, sukurti teisingą kompensavimo mechanizmą gerokai sudėtingiau, nei sumažinti PVM tarifą. Tačiau tam reikėjo pasirengti jau nuo rudens, kai tik aklas nematė, kokio brangumo žiema artėja į visą Europą ir Lietuvą.
Šalies vadovas G.Nausėda pateikė dar du pasiūlymus, kaip pagelbėti kainų šuolio kamuojamiems žmonėms.
Pirmasis – padidinti neapmokestinamąjį pajamų dydį nuo 460 iki 510 eurų – yra gana logiškas, nes mažiau uždirbantys išties gautų daugiau naudos.
Tačiau idėja išmokėti po šimtą eurų kiekvienam sunkiau besiverčiančiam žmogui tiesiog nusižiūrėta nuo S.Skvernelio Vyriausybės, nors ji prieš rinkimus dalijo po 200 eurų ir tiktai pensininkams.
Būtų dar pusė bėdos, jei prezidentas nepostringautų, esą tai kova su infliacija. Kaip ekonomistas jis turėtų žinoti, kad kiekviena papildoma pinigų porcija tik skatina kainų kilimą.
Tiek nulinis PVM šildymui, tiek pinigų dalybos atrodo juokingai, palyginti su Lenkijos sprendimais. Laikinai sumažinusi PVM tiek maisto produktams, tiek degalams kaimyninė valstybė tapo traukos zona – į ją apsipirkti vyksta ir lietuviai, ir vokiečiai. Kiekvieną savaitę iš mūsų šalies pas lenkus plaukia milijonai eurų.
Kokie galimi lietuviški receptai? Galbūt pasekti kaimynų pavyzdžiu ir bent kiek sumažinti PVM kai kuriems svarbiausiems maisto produktams. Ar bent kuriam laikui atidėti planus kelti akcizo mokesčius degalams, nes jų kainų skirtumas tarp Lietuvos ir Lenkijos jau dabar siekia 20 euro centų už litrą.
Kita vertus, mūsų politikai bando įsiteikti rinkėjams, siūlo jiems lengvatų, pinigų, bet užmiršta verslą. Jis, skirtingai nei fiziniai asmenys, moka visą kainą už elektrą ar dujas, o ji gali būti net kelis kartus didesnė nei gyventojams.
Todėl vertėtų svarstyti apie paramos tiek gyventojams, tiek verslui mechanizmą.
Galbūt net laikinai valstybės sąskaita subsidijuoti energijos išteklių rinką.
Tokiu atveju naudą tikrai pajustų visi, nes verslas negalėtų tiek kelti kainų, kiek būtina dabar, vartotojams liktų daugiau pinigų, o infliacija būtų jei ne sustabdyta, tai bent šiek tiek sutramdyta.
Biudžetui tai atsilieptų skaudžiai, tačiau nereikia pamiršti, kad dabar valstybė gali skolintis už nulines palūkanas. Bet tai gali būti mažiausiai skausminga išeitis.
Kita vertus, tai yra mokestis už nerenovuotus pastatus, nesugebėjimą nulipti nuo dujų adatos, kitus neatliktus namų darbus, dėl kurių šalis dabar atsidūrė infliacijos girnose.
