Ž. Mauricas priminė, kad Lietuvai energetinė krizė smogia skaudžiai, mat patys pasigaminame vos trečdalį suvartojamos elektros energijos, o du trečdalius importuojame, daugiausia – iš Švedijos. Tai yra mažiausias rodiklis visoje Europos Sąjungoje (ES). Tokia pati prasta padėtis yra ir Liuksemburge.
Pasak ekonomisto, visos šalyje suvartojamos elektros energijos vos kiek daugiau nei 20 proc. pagaminama iš pigių atsinaujinančių išteklių (saulės, vėjo ir vandens). Tai irgi vienas mažiausių rodiklių regione. Pavyzdžiui, Švedija pasigamina apie 80 proc., Latvija ir Vokietija – apie 50 proc., Estija – apie 33 proc. Lietuva lenkia tik Lenkiją, kuri pasigama vos apie 18 proc.
„Tad esant elektros trūkumui Lietuva būna priversta įjungti šiuo metu itin brangias dujas naudojančias šilumines elektrines. Jose pagaminamos elektros kaina būna itin didelė.
Be to, Lietuva neturi pakankamo elektros jungčių pralaidumo (su Švedija ir per Latviją su Estija), tad elektros kainos „Nord Pool“ Lietuvos ir Latvijos kainų zonoje pastaruoju metu dažnai būna didesnės nei Švedijoje, taip pat didesnės nei Estijoje (dėl nepakankamo pralaidumo Latvijos-Estijos pasienyje)“ – feisbuke aiškino Ž.Mauricas.
Pasak jo, tokia Lietuvai nepalanki situacija susiformavo dar 2009 m. pabaigoje uždarius Ignalinos atominę elektrinę (AE), o iki to laiko Lietuva elektros energiją net eksportuodavo. Prisidėjo ir tai, kad po AE uždarymo nebuvo pakankamai investuota į naujus elektros generavimo pajėgumus.
Šiuo metu Lietuva sparčiai investuoja į atsinaujinančią energetiką, kuri per artimiausius 5–10 metų turėtų iš esmės pakeisti visą situaciją. Jau apie 2030 m. Lietuva tikisi vėl tapti elektros energiją eksportuojančia valstybe, jei investicijos neįstrigs į biurokratines džiungles, pabrėžė ekonomistas.
„Tačiau artimiausiu metu Lietuva savo jėgomis, deja, nebus pajėgi išspręsti šių iššūkių, nes mes, kaip baronas Miunhauzenas, savęs už plaukų iš pelkės neišsitrauksime“, – paminėjo jis.
Ką reikėtų daryti? Ž.Mauricas turi penkis pasiūlymus.
Anot jo, Europos Komisijos (EK) siūlymas perskirstyti pigią elektrą gaminančių energetikos įmonių pelnus Lietuvai iš esmės nepadės, nes neturime pakankamai savo elektros generavimo pajėgumų. Tad, pirmiausia, Lietuva turėtų siekti pasirašyti dvišalę sutartį su Švedija, kad ši sutiktų pasidalinti savo šalyje veikiančių energetikos įmonių viršpelniais su Lietuva. EK yra numačiusi tokią galimybę, dėl jos iki 2022 m. gruodžio 1 d. turi susitarti pačios šalys.
Antra, Lietuva visomis išgalėmis turi siekti išlaikyti ES elektros rinkos vienybę, nes jei kiekviena šalis pradės „traukti paklodę į savo pusę ir skaldyti vieningą ES rinką, labiausiai nuo to nukentės būtent Lietuva“.
„Pavyzdžiui, jei Švedija, kuri pasigamina apie 120 proc. sau reikalingos elektros energijos (iš atsinaujinančių išteklių ir branduolinių jėgainių), nuspręstų sumažinti eksportą į Lietuvą, Švedijoje elektros kainos ženkliai kristų, o Lietuvoje – išaugtų. Jei taip pradėtų elgtis ir kitos šalys, turinčios daug elektros generavimo pajėgumų, pavyzdžiui, Norvegija, labiausiai nukentėtų tos valstybės, kurios jų turi mažiausiai, pavyzdžiui, Lietuva.
Sugriuvus bendrai ES elektros rinkai, Lietuvos lauktų milžiniški iššūkiai – elektros kaina ženkliai išaugtų, o galbūt net tektų pasėdėti žvakių šviesoje arba pirkti elektrą iš Astravo AE“, – nevyniojo į vatą Ž.Mauricas.
Trečia, anot ekonomisto, Lietuva turi siekti, kad ES šalys solidariai sumažintų elektros ir gamtinių dujų vartojimą, nes tai yra vienintelis tvarus kelias išspręsti šią energetikos krizę. EK prognozuoja, kad dujų vartojimą reikėtų sumažinti apie 15 proc., EBPO organizacija – apie 10 proc., nes ES šalims puikiai sekėsi užpildyti gamtinių dujų saugyklas, tad grėsmė kiek sumažėjo.
Sumažėjus gamtinių dujų vartojimui ES dujų rinką susibalansuotų, tad dujų kaina nukristų. Ji jau ir dabar yra sumažėjusi, palyginti su rugpjūtį pasiektu piku, ir šiuo metu siekia mažiau nei 200 Eur/MWh.
„Kadangi elektros ir dujų rinka veikia susisiekiančiųjų indų principu, nukritus dujų kainai, nukristų ir elektros kaina, o tai būtų labai naudinga nuo dujų ir elektros importo priklausančiai Lietuvai“, – paminėjo Ž.Mauricas.
Jis pabrėžė, kad geriausia motyvacija taupymui yra didesnės kainos, todėl ketvirtasis pasiūlymas būtų ES šalims dirbtinai elektros ir dujų kainų nemažinti, o tik remti labiausiai pažeidžiamas gyventojų grupes bei įmones, ne teikiant subsidijas, o paskolas ar mokesčių atidėjimus. Tai rekomenduoja ir TVF, EBPO, kitos organizacijos.
„Deja, populizmą mėgstantys politikai mėgsta dalinti ne savo pinigus subsidijoms, o tai, deja, neskatina taupymo, o nemažėjantis vartojimas nemažina kainų, tad kyla grėsmė, kad energetikos krizė ES gali užsitęsti ilgesnį laiką.
Pavyzdžiui, Ispanija išsiderėjo išimtį, leidusią jai subsidijuoti dujas, naudojamas elektros gamyboje. Rezultatas toks: Ispanijoje dujų suvartojimas išaugo, taip pat išaugo pigios elektros, pagamintos po subsidijavimo pigiomis tapusių brangių dujų, eksportas į Prancūziją“, – rašė ekonomistas.
Penktasis patarimas – investuoti į atsinaujinančią energetiką, nes, kaip Ž.Mauricas teigė, tik tokiu būdu ES galės sumažinti ir eliminuoti gamtinių dujų įtaką energetikos sistemai bei elektros kainoms. Tai taip pat prisidėtų prie klimato kaitos tikslų įgyvendinimo bei sveikesnės ir mažiau taršios aplinkos.
