Kainos nesikandžiojo
Teresos Dindienės šiltnamiai Širvintų rajone didžiuliai, o juose vilnijo viržių ir kuo įvairiausių chrizantemų jūra.
Norom nenorom akys juose ieškojo skaičių, surašytų į korteles, susmaigstytas į vazonus. 2,3 euro – tokia juose buvo nurodyta vienspalvių chrizantemų kaina, daugiaspalvių vazonėlių kaina siekė 3 eurus, karališkųjų – iki 4,8 euro. 1,5 – 2 eurai – tiek buvo prašoma už vienspalvių viržių vazonėlį.
Tokias gėlių kainas turgavietėse bei parduotuvėse seniai teko regėti. Bet ne už savikainą jas parduoda ir ši gėlininkė. Tiesiog tai, ką ji kone 30 metų augina savo gėlių ūkyje, apsaugojo nuo žiaurių infliacijos kirčių.
Šiltnamius šildo malkomis
Socialiniuose tinkluose išlikę įrašai liudija, kad 2020-ųjų rudenį Teresos gėlių ūkyje vienspalvių viržių vazonėlio kaina siekė 1,3 euro, daugiaspalviai kainavo 2,8 euro. Dabar viržiai brangesni maždaug 20 euro centų. Ar tai reiškia, kad energetikos krizė aplenkė šios moters gėlių ūkį?
„Viržius auginu dar tik antrus metus – pernai nepavyko, teko visus išmesti.
Bet jiems žemės sklypas skirtas lauke, nes šilumos šioms gėlėms daug nereikia – reikia tik geros priežiūros.
Jeigu laiku jie nepalaistomi ir apdžiūva – o taip neretai nutinka parduotuvėse, vėliau persodinti iš vazonėlių į žemę jie nebeatsigauna net ir gausiai laistomi“, – paaiškino T.Dindienė.
Jos ūkio gėlės parduodamos ten pat, kur ir auginamos. Tiesiai iš šiltnamių jas perka ir mažmenininkai, ir žmonės savo reikmėms, taigi nėra antkainio, kurį užkrautų degalų sąnaudos.
„Šiluma į visus šiltnamius tiekiama iš malkomis kūrenamos katilinės. Nesuklydome senokai įsigiję miško. Nors ir buvo gaila į jį investuoti, užtat dabar turime savo malkų, o šilumos energija gėlininkystėje juk sudaro didžiausią sąnaudų dalį, – aiškino T.Dindienė. – Elektra ir mums smarkiai pabrango, nesame išskirtiniai, tačiau ji didelės įtakos gėlių savikainai nedaro, nes šiltnamiams apšviesti jos daug nereikia.“
Chrizantemos ir viržiai – Vėlinių gėlės, tačiau kol jos užaugo, praėjo penki mėnesiai. Taigi visą vasarą jas reikėjo laistyti, o ir tam, anot Teresos, pakako tvenkiniuose esančio vandens.
„Vandens šiemet reikėjo ypač daug, vieno 12 kubinių metrų rezervuaro neužtekdavo, taigi jei ir už vandenį būtų tekę mokėti, savikainą tai būtų smarkiai padidinę“, – užsiminė moteris.
Pirmiausia buvo našlaitės
T.Dindienė ūkyje šeimininkauja kartu su pora samdomų darbuotojų. Mirus vyrui ji išsaugojo verslą, o ir patirtis, sukaupta nuo 1993-iųjų, padėjo atremti smarkią gėlininkų konkurenciją.
Pirmosios gėlės, kurias ji pradėjo auginti kartu su vyru kone prieš 30 metų, buvo našlaitės. Ir iki šiol kiekvieną balandį įvairiomis spalvomis jos nudažo širvintiškės šiltnamius.
Gegužės pradžioje, paminėjus Motinos dieną, ūkis pradeda prekybą surfinijomis, pelargonijomis, tagetėmis, įvairių svyrančių gėlių kompozicijomis vazonuose.
„Dalį gėlių užsiauginame patys iš sėklų – našlaites, begonijas, tagetes, petunijas, bet tenka pirkti surfinijų, pelargonijų daigus, chrizantemų bei viržių – taip pat. Jais per tarpininkus Lietuvoje prekiauja vokiečių, olandų, lenkų įmonės, tačiau tai nereiškia, kad pačios juos ir augina.
Daigai būna atgabenami net iš Afrikos šalių, nes kiekviena įmonė skaičiuoja sąnaudas ir vertina, kur tokiam verslui klimatas tinkamiausias“, – kalbėjo Teresa.
Gėlių verslas suteikia mažai atokvėpio. Paprastai iki Vėlinių išparduodamos chrizantemos bei viržiai, o jei jų ir lieka, gėlės atsiduria komposte – prasidėjus šalčiams jų niekam nebeprireikia.
„Lapkritį stengiuosi pailsėti, bet mano darbuotojos viską ima ruošti kitam sezonui. Jos išplauna šiltnamius ir ant stelažų sustato komposto pripildytus vazonėlius. Iš anksto suplanuojame, ką juose pirmiausia auginsime, – kokių gėlių daigus susodinsime. Nes pavasarį būna ypač daug darbo, o pasiruošus jam – paprasčiau“, – paaiškino moteris.
Patys kaupė patirtį
Pasak T.Dindienės, gėlininkystė jos gyvenime atsirado apie 1992–1993 m., kai, griuvus kolūkiams, norint išgyventi buvo būtina imtis kokios nors veiklos.
„Aš ekonomistė, vyras buvo veterinarijos specialistas. Abu likome be darbų. Pirmiausia prekiavome obuoliais bei bulvėmis – supirkdavome iš smulkiųjų ūkių ir parduodavome turgavietėse. Kartą pripirkome gėlių Ukmergėje ir Vilniuje sėkmingai jas pardavėme. Taip ir užsikabinome – nutarėme priauginti savo gėlių, nes tuo metu apskritai jų pasiūla buvo menka“, – į praeitį grįžtelėjo moteris.
Kartu su vyru jie pasistatė medinius plėvele dengtus šiltnamius ir prisėjo begonijų.
Būdavo, vienas pardavę į jų vietą sėdavo kitas. Dabar, pasak Teresos, taip nepavyktų išlikti konkurencingam, reikia didelio gėlių asortimento, o ir paprastuose šiltnamiuose gerų gėlių neįmanoma užauginti.
„Tuomet, kai 2007-aisiais įsisuko ekonominė krizė, mes pradėjome statyti pirmuosius tris naujų šiltnamių blokus. Nesinaudojome europine parama, nes ir pretendentų į ją buvo ypač daug, ir bijojome, kad investicijos nesugrįš. Kita vertus, nebuvome nei jauni ūkininkai, nei daržovių augintojai – negalėjome surinkti paramai reikalingų balų skaičiaus.
Tad pardavėme paveldėtą butą, sudėjome su vyru santaupas ir taip atnaujinome gėlių ūkį“, – pasakojo T.Dindienė.
Dirbdami kartu juodu su vyru mokėsi ne iš vadovėlių – jų mokytoja buvo patirtis. Pavyzdžiui, augalų priežiūros priemonės, pasak Teresos, paprastai būna išbandomos purškiant rapsus ar javus, o ne gėles.
„Patiems jas tekdavo išbandyti, kad apsaugotume augalus nuo kenkėjų bei ligų. Būdavo, nupurškiame, o vabalai toliau jas pasigardžiuodami graužia“, – šyptelėjo moteris.
Kompostas – jau lietuviškas
Pastaruosius porą metų širvintiškės gėlių ūkis tapo lietuviškesnis. Mat iki tol kompostas gėlėms buvo perkamas Estijoje ir tik pastaruoju metu jo įsigyjama iš įmonės Lietuvoje.
„Ne kaina renkantis kompostą yra svarbiausias veiksnys.
Reikia kiekvieną kartą jį išbandyti, nes ne visas kompostas tinka gėlėms. Yra buvę tokių atvejų, kai bandymų metu pasodintos jos neaugo. Vadinasi, nuostoliai būtų buvę didžiuliai“, – paaiškino Teresa.
Neaplenkė jos ūkio ir didelės trąšų kainos. Iš anksto neįmanoma jų prisipirkti, o šiemet trąšos tapo dvigubai brangesnės, nei būta ankstesniais metais.
Gamta irgi padarė nuostolių, mat šiųmetė vasara buvo karšta ir ankstyvąsias chrizantemas teko išmesti – jos nužydėjo rugpjūčio mėnesį.
„Yra buvę metų, kad šios gėlės nė spalio pabaigos nesulaukė, – užeidavo šalčiai, ir žmonės Vėlinėms gyvų gėlių nebepirkdavo. Juk išneštos iš šiltnamio jos akimirksniu sušaltų“, – sakė ji.
