Kalba eina apie 2002–09–09 Aplinkos ministro įsakymu Nr. 471 patvirtintą Aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodiką. Pagal ją iki šiol Lietuvoje aplinkosauginėse bylose žalos aplinkai faktas ir dydis nustatomi išimtinai hipotetiškai: nustatant galimai į gamtinę aplinką išleistą teršalų kiekį ir jį padauginant iš atitinkamiems teršalams priskirtų koeficientų.
Taip paprastai, prie darbo kabineto stalo nustatoma gamtai padaryta aplinkai žala, kuri tampa pagrindu milijoniniams civiliniams ieškiniams ir ilgiems bei brangiems teisiniams procesams. Kalbant medicininiais terminais, paciento sveikatos būklė yra nustatoma, jos realiai nepatikrinus. Pagal tokią paciento būklės diagnozę, parenkamos ir gydymo priemonės.
Paprasta, tačiau ar teisinga? Tarptautinė praktika, tarptautinių institucijų rekomendacijos, o taip pat ir nacionalinių teisėsaugos organų primygtinis dėmesys rodo, kad Lietuvos aplinkosaugos politikoje žioji grėsminga spraga, kurios neigiamas poveikis teisingumo sistemai gali iššaukti dar vieną Europos Komisijos pažeidimo procedūrą prieš Lietuvą.
Žala aplinkai – tik prielaida
Šios grėsmės ašis – tai, kad minėta metodika nenustato „didelės žalos aplinkai“ fakto, kurio reikalauja Baudžiamojo kodekso 270 straipsnio 2 dalis.
Kitaip tariant, šia metodika apskaičiuota tariamai padaryta žala gamtai tėra paprasčiausia teisinė prielaida: pritaikius atitinkamas formules preziumuojama, kad į gamtinę aplinką išleistų teršalai savaime (ipso facto) sudaro pagrindą teigti, kad didelės žalos gamtai padarymo faktas jau yra nustatytas. Didelės žalos aplinkai faktas siejamas tik su į aplinką patekusių teršalų faktu, pobūdžiu ir kiekiu, o ne žalos aplinkos elementams ir (ar) funkcijoms nustatymu Toks preziumavimas yra kardinaliai priešingas Europos Sąjungos teisingumo teismo jurisprudencijai, Europos Sąjungos Direktyvoms 2000/60/EB, 2004/35/EB bei Aplinkos apsaugos įstatymui, o taip pat ir Generalinės prokuratūros bei Prezidentūros teisėkūros iniciatyvoms.
Pastarieji šaltiniai nedviprasmiškai teigia, kad „didelė žala aplinkai“ turi būti nustatoma pagal pažeistam aplinkos elementui padarytą reikšmingą neigiamą poveikį. Jei toks poveikis nenustatomas – aplinkosaugos pažeidėjui negali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, kadangi Baudžiamojo kodekso 270 straipsnio 2 dalyje nustatyta nusikaltimo sudėtis yra materiali (ne formali). Ji reikalauja nustatyti (o ne preziumuoti) neigiamus materialinius padarinius – aplinkos elemento ir (ar) jos funkcijos reikšmingą neigiamą pokytį.
Europos Sąjungos teisingumo teismo praktikoje egzistuoja aiški takoskyra tarp žalos gamtai ir teršalų išmetimo. Direktyvoje 2000/60/EB „teršalas“ apibrėžiamas kaip medžiaga, kuri gali sukelti taršą. Tačiau galėjimas sukelti taršą savaime nereiškia padarytos žalos.
Pavyzdžiui, šio teismo išnagrinėtoje byloje „Bosphorus Queen Shipping Ltd Corp. prieš Rajavartiolaitos“ teigta, kad „ryšys tarp šių aspektų nėra savaiminis, jis turi būti nustatytas ir įrodytas.“ Kitame sprendime Túrkevei Tejtermelő Kft., C-129/16 teismas pažymėjo, kad „tarša pati savaime nėra žala aplinkai“.
Analogišką išvadą padarė ir Šilutės rajono apylinkės teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, kurioje buvo inkriminuojamas didelės žalos, padarytos Šyšos upei, požymis. 2015 m. išteisinamajame nuosprendyje teismas konstatavo, kad „bet koks aplinkos užterštumas laikytinas nepageidautinomis pasekmėmis, tačiau baudžiamosios atsakomybės aspektu vertinant kaip didelę žalą arba galimybę kilti tokiai žalai, ji turi būti pagrįsta įrodymais, o ne nuspėjama ar numanoma“.
Nepaisant šių precedentų, Lietuvos teisinė bazė aplinkosaugos srityje tebeteigia sovietmečio tiesas. Tuo tarpu Europos Sąjungos teisė jau eilę metų imperatyviai prašo jas šalinti, perkeliant aplinkosaugos direktyvas į teisinę bazę ir užtikrinant aplinkosauginio teisinio reguliavimo atitikti Baudžiamojo kodekso nuostatoms, numatančioms teisinę atsakomybę už aplinkai padarytą didelę žalą (reikšminga neigiamą pokytį) Tačiau Lietuva delsia.
Prioritetas – baudai, ne aplinkos atkūrimui
Pagal Lietuvoje veikiančią dirbtinę teisinę konstrukciją „žalos aplinkai“ samprata tėra formali. Kitaip tariant, žalos aplinkai faktas yra nuleidžiamas iš viršaus į apačią – iš teisinių teorinių skaičiavimų į realų gamtos pasaulį.
Tokiu teisiniu reguliavimu ir susiformavusia administracine praktika įrodinėjimo našta neleistinai perkeliama pažeidėjui – dažniausiai privačiam asmeniui. Jis turi įrodyti, kad didelės žalos gamtai fakto nepadarė, nors, iš tiesų, turėtų būti priešingai.
Kitas svarbus aspektas, jog toks žalos gamtai fakto ir dydžio skaičiavimas pagal savo turinį yra baudinis nuostolių atlyginimas, kuris nėra numatytas Europos Sąjungos direktyvoje 2004/35/EB. Pagal šią direktyvą žalos atlyginimas pinigais yra kraštutinė priemonė. Tuo tarpu Lietuvoje dėl taikomos minėtos metodikos – dažnu atveju tai pagrindinis ir neretai vienintelis reikalavimas.
Europos Sąjungos teisė vienareikšmiškai indikuoja, kad taikant Metodikoje nustatytą žalos apskaičiavimo ir atlyginimo metodą, žala aplinkai turėtų būti apskaičiuota ne į gamtinę aplinką išleistų teršalų pagrindu, o jų išėmimo iš gamtinės aplinkos kaštų atlyginimo principu. Būtent šie kaštai ir turėtų sudaryti atlygintos žalos aplinkai faktinį ir teisinį pagrindą.
Konstitucinis teismas savo 2003–10–29 nutarime konstatavo, kad žalos dydis aplinkai gali būti nustatytas teismine tvarka, nepriklausomai nuo to, ar apskritai yra nustatyta kokia nors gamtinei aplinkai padarytos žalos atlyginimo metodika, tuo pačiu pripažindamas teismo diskreciją, įgyvendinant visiško žalos aplinkai atlyginimo principą, Metodika nesivadovauti.
Paprastai kalbant, išieškoma bauda nesukuria jokio teigiamo poveikio pažeistam gamtos elementui ar funkcijai. Ji tik baudžia pažeidėją. Tuo tarpu Europos Sąjungos teisės aktai reikalauja prioritetą skirti gamtos elemento atkūrimui.
Institucijų kirčiai
Tarptautinių organizacijų, veikiančių gamtinės aplinkos apsaugos nuo naftos išsiliejimo neigiamų padarinių, išsakytoje pozicijoje yra pabrėžiama, kad gamtinei aplinkai padaryta žala turi būti skaičiuojama atsižvelgiant į konkretų atvejį, individualizuojant įvykio aplinkybes ir sukeltus padarinius.
Analogiškos pozicijos laikomasi ir nacionalinių teismų praktikoje, kurioje taršos išleidimo į gamtinę aplinką faktas nėra savaime tapatinamas su žalos gamtai faktu.
Tačiau dar svarbiau tai, kad Lietuvoje tebeveikiantį žalos gamtai fakto ir dydžio skaičiavimą kritiškai vertina Generalinė prokuratūra, Policijos departamentas, Specialiųjų tyrimų tarnyba, Valstybės kontrolė, pripažįstančios, kad tai yra sisteminio pobūdžio trūkumas.
Metodikoje apibrėžtas žalos gamtai fakto nustatymas, remiantis į gamtinę aplinką išleistų teršalų faktu, neatliekant gamtos išteklių ir jų savybių įvertinimo „prieš“ žalingą įvykį ir „po“ jo, ir nenustatant neigiamo pasikeitimo prieštarauja ir 2021 m. balandį paskelbtam Europos Komisijos Pranešimui „Gairės dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/35/EB dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti (atlyginti) 2 straipsnyje apibrėžto termino „žala aplinkai“ bendro supratimo (2021/C 118/01)“.
Teisėkūroje – nesėkmių ruožas
Visą šią problematiką patvirtina Generalinės prokuratūros teisėkūros iniciatyvos, skirtos suderinti nacionalinį baudžiamąjį teisinį reguliavimą su direktyvoje 2004/35/EB įtvirtinta „žalos aplinkai“ sąvoka. Deja, jos vis dar nėra realizuotos, kas patvirtina šiuo metu aplinkosaugos srityje egzistuojančią teisinio reguliavimo spragą, o taip pat šią teisinę spragą bandančių pašalinti atsakingų institucijų teisėkūrinės veiklos fiasko.
Dar 2016 m. gegužę buvo priimti Aplinkos apsaugos įstatymo pakeitimai, kuriais be kita ko, buvo apibrėžta žala aplinkai, aplinkos būklės atkūrimas ir žalos aplinkai atlyginimas, o taip pat reikšmingas neigiamas poveikis aplinkai. Šie veiksmai atlikti Lietuvai sulaukus Europos Komisijos „EU Pilot“ paklausimo „Dėl 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/35/EB dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti (atlyginti) perkėlimas į Lietuvos nacionalinę teisę“, kuriame buvo nurodyti Direktyvos 2004/35/EB netinkamo perkėlimo trūkumai.
2017 m. kovą Aplinkos ministerijos iniciatyva buvo įregistruotas Baudžiamojo kodekso 2711 ir 2771 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas, kuriame numatyta, kad pagal BK 270 straipsnio 2 dalį žala laikoma didele, kai nustatoma, kad atitinkamam elementui padarytas reikšmingas neigiamas poveikis. Šį įstatymo projektą Aplinkos ministerija parengė gavusi Generalinės prokuratūros pasiūlymus tobulinti Baudžiamąjį kodeksą. Pagrindiniu pokyčio stimulu tapo tai, kad ikiteisminiai tyrimai nutraukiami dėl to, jog sunku įvertinti ir pagrįsti didelės žalos aplinkai faktą. Šį įstatymo projektą dėl teisėkūrinio broko Seimas grąžino Aplinkos ministerijai tobulinti.
2021 m. spalį Lietuvos Respublikos Prezidentas viešoms konsultacijoms pateikė patobulintą Baudžiamojo kodekso 2711 ir 2771 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą. Pastarojo aiškinamajame rašte nurodyta, kad teismų individualiai vertinamas žalos aplinkai mastas neformuoja jokios teismų praktikos ir nagrinėjant nusikaltimus aplinkai nežinia kokiais kriterijais grindžiamas žalos aplinkai mastas. Atsižvelgiant į tai, siūloma Baudžiamajame kodekse pateikti sąvokos „didelė žala“ išaiškinimą, įtvirtinant ne tik materialinių nuostolių dydį, bet ir apibrėžiant, kokiems elementams turi būti padaromas reikšmingas neigiamas poveikis. Tačiau Prezidentūros iniciatyva, vis dar rezultato nedavė.
Šios nesėkmingos teisėkūros iniciatyvos įrodo, kad dabartinis „didelės žalos aplinkai“ reguliavimas yra nepakankamas užtikrinant tinkamą direktyvos 2004/35/EB perkėlimą. Teisinio reguliavimo spraga nesukuria teisinių prielaidų tinkamai kvalifikuoti privatiems asmenims aplinkosauginėse bylose inkriminuojamas veikas pagal BK 270 straipsnio 2 dalį, o tuo pačiu sudaromos prielaidos pertekliniai kriminalizuoti situacijas, kurios galėtų būti sureguliuotos taikant administracinės ar kitokios teisinės atsakomybės priemonės. Tuo pačiu nesudaromos prielaidos prioriteto tvarka, vadovaujantis geriausiais gamtos interesais, kaip galima greičiau įgyvendinti aplinkos atkūrimo priemones su tikslu atstatyti pažeistą aplinkos elementą ir (ar) funkciją. Atsakingos aplinkosaugos institucijos nutyli ir tą faktą, kad toks žalos aplinkai fakto nustatymas nėra pagrįstas mokslinį validumą ir legitimumą turinčiais aplinkosauginiais tyrimais, o paskaičiuotas tik pagal ydingą ir tarptautinių institucijų dėmesį Lietuvai užtraukiančią metodiką.
Ir nors aplinkosaugos srityje žioji grėsminga teisinio reguliavimo spraga, aplinkosauginių bylų aplinkybių atskleidime viešojoje erdvėje, atsakingos aplinkosaugos institucijos vietoje to, kad praneštų, jog pradėtose bylose dar nėra nustatytas reikšmingo neigiamo poveikio aplinkos elementui faktas, suskumba skambiai pranešti apie milijoninę žalą aplinkai.
Tai sudaro pagrindą suformuoti išankstinę neigiamą nuomonę apie aplinkosauginį incidentą sukėlusius asmenis, pažeidžiant tų asmenų nekaltumo prezumpciją, o taip pat ir jų teisę į sąžiningą ir teisingą procesą.
Susidaro įspūdis, kad pagrindinis aplinkosauginių incidentų valdymo tikslas yra ne aplinkos elemento ir (ar) funkcijos atstatymas (grąžinimas į pradinę būklę), o atsakingų asmenų nubaudimas, taikant jų atžvilgiu teisinio adekvatumo ir proporcingumo stokojančias priemones.
Be to, žalos gamtai atlyginimas civiliniais ieškiniais yra skirtas realizuoti ne gamtos (aplinkos), o valstybės interesus, kadangi priteisiamos iš atsakingų asmenų sumos patenka į valstybės biudžetą ir retai (o gal ir niekada) yra skiriamos pažeistam aplinkos elementu ir (ar) funkcijai atstatyti. Valstybės atsakingų institucijų neveikimas šalinant teisinio reguliavimo ir ydingos administracinės praktikos trūkumus, įkaitais neretai padaro ne tik privačius, bet ir viešus asmenis, pavyzdžiui, AB Kauno vanduo ar AB Vilniaus vanduo aplinkosauginėse bylose Aplinkos apsaugos departamento civiliniais ieškiniais dėl žalos gamtai atlyginimo taip pat reikalaujama milijoninių sumų, kuriose žalos gamtai faktas ir dydis yra pagrįsti Metodika.
Ar tokia teisinė ir administracinė praktika iš tiesų atitinka viešąjį interesą?
