Ekonomistas atkreipė dėmesį, kad finansų rinkose Europos įmonių akcijos sparčiai brangsta tikintis, kad paties blogiausio scenarijaus pavyks išvengti. Akcijų vertės nuo žemiausio taško pakilo apie 20 proc. Tai – pastebimas atšokimas, netgi ženklesnis nei fiksuotas JAV.
Kita nebloga žinia, Ž.Maurico vertinimu – Kinijos atsivėrimas, nulinės COVID-19 politikos pabaiga. Europai tai svarbu, nes dalis žemyno šalių priklausomos nuo Kinijos, mat ši šalis – didžiausia ES prekybos partnerė.
Šios dvi žinutės akcijų rinkose sukėlė tam tikrą eurofiją. Netgi pasigirsta prognozių, kad Europai šiemet pavyks išvengti recesijos.
Be to, tikimasi bent jau nebedidėjančios infliacijos. „Infliacija be jokios abejonės važiuos žemyn – ji didėja dėl bazės efekto, nes kovą, balandį lyginsime kainas, kurios bus lyginamos su praėjusių metų kovo ir balandžio mėnesiais. Po šoko dėl įvykių Ukrainoje matysime labai sparčiai mažėsiančią metinę infliaciją ir gal netgi antroje šių metų pusėje turėsime metinę defliaciją – tai priklausys nuo energetikos ir maisto kainų dinamikos“, – komentavo Ž.Mauricas ir pridūrė, kad dabar būtent maisto kainos, o net ne energetika turi didžiausią indėlį infliacijos augimui.
Priminsime, kad maisto kainos fiksavo 34 proc. metinį augimą.
Vis dėlto, pasak banko atstovo, jau yra gerų ir žinių – nebeauga augintojų pagamintos produkcijos kainos. Ateityje tai persikels ir į galutines kainas. Tačiau reikia turėti omenyje, kad pagal kainų lygį mes prisivijome ES vidurkį. Be to, net jei ir turėsime šokią tokią defliaciją, į 2021 m. kainų lygį tikrai negrįšime.
Ž.Mauricas spėja, kad didelį poveikį rinkai turės pakeltos palūkanų normos.
„Jei 2022 m. turėjome daug pinigų ir mažai prekių, tai šiais metais turėsime daug prekių, bet mažai pinigų. Pernai turėjome didelę infliaciją, bankrotų skaičius buvo mažas, darbo rinka – labai įkaitusi, nedarbo lygis – mažas.
Dabar turėsime mažą infliaciją, daugiau bankrotų ir didesnį nedarbo lygio augimą. Įmonėms iššūkių bus daugiau, kaštų bazė išaugusi – ypač bus justi atlyginimų augimo spaudimas, bet kelti kainas bus labai sudėtinga. Ypač turint omenyje, kad nebestringa transportas iš Kinijos – konteinerių gabenimo įkainiai iš Kinijos į Europą grįžę į 2010 metus. Tai – didžiulis kritimas. Tai reiškia, kad tiekimo grandinės nebestringa, konkurencija didėja, Kinija eksportuoja defliaciją, nes skaičiuojant eurais jų pagaminamos produkcijos savikaina netgi neigiama“, – vardijo ekonomistas.
Jis aiškino, kad dėl sumažėjusių transportavimo kaštų, pingančios energetikos, žaliavų didės konkurencija, todėl kainas auginti bus sunkiau.
„Žinoma, ir paklausa bus gana vangi, ypač kai kuriuose segmentuose. Pavyzdžiui, baldų sektoriui metai tikrai bus sunkūs, nes visoje ES turime didžiulį ciklišką būsto rinkos atvėsimą. Lenkijoje naujai išduotų paskolų būstui sumos sumažėjo 70 proc., Vokietijoje – apie 40 proc. Jei būsto žmonės perka mažiau, mažiau pirks ir baldų“, – išvadas darė Ž.Mauricas.
Jis pakomentavo Lenkijos planus iš valstybės biudžeto kompensuoti išaugusias palūkanas. „Aš – priešininkas perteklinių finansavimų. Ar norime kurti gerovės valstybės, ar norime kurti geros valstybės modelį? Ar judame labiau link Skandinavijos, ar labiau link Pietų Europos valstybių? Deja, Vidurio ir Rytų Europos regionas su keliomis išimtimis labiau juda link geros valstybės modelio.
Tai turi neigiamų pasekmių jau dabar: Vengrija pradėjo subsidijų žaidimą, kai viską, ką galėjo, tą ir pažadėjo, o pagrindinis argumentas buvo, kad taip kovojama su infliacija. Dabar jau keletą mėnesių Vengrijoje infliacija yra didžiausia visoje ES“, – „Žinių radijo“ laidoje kalbėjo Ž.Mauricas.
Jo teigimu, taip ant lopo dedamas lopas išbalansuoja ekonomiką ir prognozuojamumą. Tarkime, Lenkija sugalvojo kompensuoti palūkanas, kurias mokėtų pirmą būstą įsigijęs asmuo. Galvoja apie galimybę dešimčiai metų užfiksuoti iki 2 proc.
Ekonomisto vertinimu, tai nesąžininga, nes numatomos tam tikros amžiaus ribos – iki 45 m. Vyresnio amžiaus žmogui neaišku, kodėl jis negaus lengvatos.
Gali būti ir taip, kad vienas prieš savaitę įsigijo būstą ir mokės dideles palūkanas, o tas, kuris įsigis nuo liepos 1 d., mokės 2 proc. palūkanas.
„Žinodami, kad nuo liepos 1 d. gaus nuolaidas, žmonės iki tol būsto nepirks – duobė bus dar didesnė. O kai įsigalios lengvata, tiesiog bus didžiulis kalnas į viršų. Kai ji eis į pabaigą – vėl duobė.
Tai visiškas ekonomikos išbalansavimas. Taip pat vis auga gyventojų lūkestis, kad gaus dar kažkokios paramos“, – tokio pasirinkimo trūkumus komentavo Ž.Mauricas.
Radijo laidoje ekonomistas kalbėjo ir apie Lietuvos demografijos padėtį bei ketinimus ilginti pensinį amžių.
Jo teigimu, kviečiantis į Lietuvą užsieniečius, reikėtų atsirinkti tuos, kurių mums labiausiai reikia. . Imigracija, pasak ekonomisto, turi būti per poreikį. Prioritetas turėtų būti pritraukiant studentus – Ž.Maurico nuomone, tokie žmonės apšyla kojas studentaudami, todėl didesnė tikimybė, kad jie, įsilieję į visuomenę, pas mus pasiliks.
„Čia labai silpna Lietuvos vieta. Lenkai jau daug metų aktyviai traukia ukrainiečius“, – pastebėjo ekonomistas.
Kitas kelias prisivilioti užsieniečius darbuotojus – per korporacijas.
Jei demografijos situacija nesikeis, Lietuvai siekiant išlaikyti viešųjų finansų, pensijų sistemos tvarumą, laidos pašnekovo teigimu, gali tekti didinti pensinį amžių.
„Šiais ar kitais metais reikėtų grįžti prie diskusijų apie pensinio amžiaus didinimą. Lietuvai reikėtų mechanizmo, kuris leistų indeksuoti pensinio amžiaus ilgėjimą, priklausomai nuo gyvenimo trukmės. Kitu atveju sprendimas pereitų į politikų rankas, o jie tokių sprendimų nenori.
Tada bandoma rasti kitų būdų, kaip užkamšyti skyles ir dažniausiai tas sprendimas, deja, būna didesnis lindimas į skolą, mokesčių kėlimas, kas nelabai gerai ekonominiam, finansiniam saugumui.
Reikėtų turėti depolitizuotą sprendimą, kuris leistų susieti pensinį amžių su tikėtina gyvenimo trukme“, – svarstė banko atstovas ir pridūrė, kad tai nebūtinai reiškia, kad pensinis amžius kils iki 72 m., tačiau jis neabejotinai iki 2040 m. didės.
„Manau reiktų mokytis iš Skandinavijos šalių, tos pačios Estijos ir turėti kažkokį depolitizuotą mechanizmą, kurie leistų susieti pensinį amžių su tikėtina gyvenimo trukme. Tai toks bazinis dalykas, namų darbai, kuriuos vis tiek kažkada pasidaryti“, – tikino ekonomistas.
