Pažymėjo biržę
Viskas paruošta, ir Dainavos girioje netruks atsirasti trečia milžiniška smėlynė. Pušys žemyninėms kopoms atverti kertamos kaip tik tuo metu, kai valstybė dėl pietinės šalies sienos saugumo kloja pinigus tuščioms miškų erdvėms Dzūkijoje užlopyti.
Rugpjūčio pabaigoje miškininkai padarė darbus, kuriuos privalėjo atlikti gerokai anksčiau, – Dzūkijoje, netoli Marcinkonių esančiame Dainavos girios plote, pažymėjo kirtimų biržę.
Tai jau trečias kone 18 hektarų dydžio plotas, kuriame maždaug 70 metų amžiaus pušyną užsimota iškirsti, kad būtų atverta smėlynė – vadinamosios žemyninės kopos.
Kopos – tai Dzūkijos nacionaliniame parke sumanytas ir europinėmis „Naturalit“ lėšomis finansuojamas projektas. Jam naudojami vadinamojo „LIFE integruoto projekto „Natura 2000“ tinklo valdymo optimizavimas Lietuvoje“ pinigai.
O tai reiškia, kad aplinkosaugininkams pasirūpinus taip kuriamos Europos Bendrijos svarbos natūralios buveinės.
Visa bėda, kad Dzūkijoje tai daroma sunaikinant tai, ką jau buvo sukūrusi gamta, ir po miško kirtėjų pjūklais atsidūrė ne vienas hektaras sengirės.
Vieni kerta, kiti sodins
Šiemet sausį ties keliu, jungiančiu Varėną su Marcinkonimis, plynai buvo iškirsta 13,6 hektaro miško, pavasarį – dar apie 14 hektarų, o dabar liko paskutinė 17,4 hektaro biržė Musteikos girininkijoje.
Viena „Naturalit“ projekto dalyvių – Valstybinių miškų urėdija (VMU) – tęsia darbus, kuriuos yra įpareigota atlikti šiemet.
Pagal gamtotvarkos planą, kurį aplinkos ministras Simonas Gentvilas patvirtino 2022-ųjų gruodį, šiemet Dainavos girioje medžius VMU turi plynai iškirsti kone 44 hektaruose.
„Darome tai, kas mums liepta. Pažymėjome kirtimui biržę, bet kol kas leidimo kirsti iš Valstybinių miškų tarnybos nesame gavę.
Pagal užduotį, jei niekas nesikeis, iškirsti medžius tame plote turime iki šių metų pabaigos.
Tame plote saugoma buveinė kol kas nėra išskirta, nurodyti ją – aplinkosaugininkų rūpestis“, – sakė VMU Druskininkų regioninio padalinio vadovas Zenonas Naujokas.
Paradoksas – pušys Dzūkijoje virsta po medkirčių pjūklais tuo pat metu, kai valstybė nutarė visais įmanomais būdais sustiprinti pietvakarinę mūsų šalies sienos dalį.
Tam dar birželį buvo sudaryta tarpinstitucinė darbo grupė, o valstybės sienos gynybos ir priešo judėjimui stabdyti skirtoms – fortifikavimo bei kontrmobilumo – priemonėms per 2023–2025 metus numatyta skirti 212 mln. eurų.
Be daugybės kitų užduočių – parengtų gynybai kelių, geležinkelių, tiltų, pagilintų melioracijos griovių – pasienio teritorija, ko gero, turėtų tapti ir neįžengiamu mišku.
Mat iki šių metų pabaigos Aplinkos ir Susisiekimo ministerijos bei savivaldybės turi numatyti, kaip ties pasieniu suformuoti medžių alėjas, ypač Lietuvos pietvakariuose. Taip pat jos turi parengti ir atvirų vietovių miškinimo, ir esamų miškingų vietovių išsaugojimo planą.
Bet valstybė, atrodytų, kol kas painiojasi tarp prioritetų: kas jai svarbiau – ar karyba, ar vėjui pustyti toliau ruošiamos žemyninės smėlio kopos.
Sąsajos ir pinigai
LIFE lėšomis finansuojami projektai paprastai sulaukia išskirtinio dėmesio, nes jie susiję su solidžiu finansavimu. Pavyzdžiui, meldinių nendrinukių buveinėms išsaugoti buvo skirta 4 mln. eurų, o tokių sumų dalybos pažeria įtarimų dėl politikų ir visuomenininkų sąsajų.
Meldinių nendrinukių projektą koordinavo (tai daro dar ir dabar) viešoji įstaiga „Baltijos aplinkos forumas“ (BAF). Ji išskirtinio dėmesio sulaukė 2016-aisiais, kai ūkininkams imta mokėti kompensacijas už tai, kad jie atsisako veiklos ten, kur peri mažieji paukšteliai.
Tais pačiais metais buvęs BAF dalininkas Kęstutis Navickas tapo aplinkos ministru, atsakingu už aplinkosaugos projektams tenkančių ES ir valstybės biudžeto pinigų paskirstymą. Būta įtarimų, kad būtent jis ir pasirūpino buvusios darbovietės gerove.
BAF meldinėms nendrinukėms išsaugoti skirto projekto pagrindinis etapas baigėsi šiemet.
Registrų centrui pateiktoje 2022-ųjų finansinėje ataskaitoje ši nevyriausybinė organizacija nurodė, kad bendrame projekto biudžete LIFE programos indėlis sudarė 3,073 mln. eurų, Aplinkos ministerijos dalis – 736 tūkst. eurų.
Dabar BAF yra vienas „Naturalit“ projekto dalyvių.
2018–2027 metams „Naturalit“ projektui, kurį koordinuoja Aplinkos projektų valdymo agentūra (APVA), numatytas 17 mln. eurų finansavimas. Regimiausia šio projekto veikla kol kas ir yra „dzūkų kopos“ – maždaug pusšimtis hektarų plynųjų kirtimų Dzūkijos nacionaliniame parke.
BAF 2022-ųjų finansinėje ataskaitoje nurodė, kad „Naturalit“ projektui pernai atiteko 273 638 eurai. Kiek tiksliai šių pinigų galėjo būti panaudota „dzūkų kopų“ gamtotvarkos projektui, neįvardijama.
„Teiraukitės agentūros vadovės“, – paklausus apie projekto išlaidas patarė „Baltijos aplinkos forumo“ vadovas Žymantas Morkvėnas. Jis yra šios nevyriausybinės organizacijos vienas steigėjų, o šiuo metu – ir vienintelis dalininkas.
BAF steigimo dokumentuose nurodytas adresas pirmiausia ir buvo Varėnos rajone, Marcinkonių seniūnijoje, esantis Musteikos kaimas, nuo kurio iki žemyninių kopų – vos keli žingsniai.
„Žemyninių kopų atvėrimo veikla Dzūkijos nacionaliniame parke yra atliekama įgyvendinant LIFE integruotąjį projektą „Naturalit“ – tai nėra atskiras projektas, jam biudžete lėšų nėra numatyta. Projekto partnerė Valstybinių miškų urėdija šiuos darbus atlieka įgyvendindama miškotvarkos projekte numatytą veiklą.
Kiti į veiklą įtraukti projekto partneriai tik teikė reikalingas konsultacijas tikslinant miškotvarkos projektą“, – sakė Birutė Valatkienė, projekto „Natura 2000 tinklo valdymo optimizavimas Lietuvoje“ grupės vadovė.
BAF atstovė komunikacijai Rita Grinienė aiškino, kad procesą koordinuoja Dzūkijos nacionalinis parkas: „Kažkokio papildomo lėšų skyrimo tam nebuvo, o į miško kirtimo darbus projekto „Naturalit“ komanda nesikiša.“
Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos vadovas Eimutis Gudelevičius apie projekto pinigus ne ką tegalėjo paaiškinti: „Esame tik partneriai projekto, vykstančio mūsų teritorijoje. Su pinigais neturime reikalų. Pagrindinis projekto partneris yra APVA, mes patys nieko juk nedarome.“
Dar porai LIFE projektų (šlapynėms ir pievoms atkurti) buvo atitinkamai skirta 502 570 eurų ir 92 260 eurų. Iš viso per 2022-uosius BAF tiksliniams projektams išleido apie 868,5 tūkst. eurų.
BAF ataskaitoje nurodė, kad už „Naturalit“ lėšas rengė gamtos festivalius, orientacinius žygius, Gero ūkininkavimo čempionatą, rūpinosi natūralių pievų išsaugojimu.
Gamtotvarkos projektas
Taigi pernai gruodį aplinkos ministro S.Gentvilo patvirtintas Dainavos girios – Marcinkonių, Dreivių kampo ir Užuožerio miškų – gamtotvarkos planas buvo maždaug 2016-aisiais sumanyto projekto pabaiga.
Kaip teigiama šiame dokumente, projekto tikslas – suformuoti, atkurti ar palaikyti palankią apsaugos būklę Europos Bendrijos svarbos natūralioms buveinėms: žemyninei smiltpievei, Vakarų taigai, kerpiniams pušynams. Taip pat atkurti vėjalandžių šilagėlių populiaciją, sudaryti sąlygas smiltyniniams gvazdikams augti ir kt.
Pagal šį planą, visa tai, kas susiję su medžių kirtimu ir miško paklotės šalinimu, gula ant Valstybinių miškų urėdijos (VMU) pečių. Urėdija privalo iškirsti 43,4 hektaro miško, dar apie 9 hektarus augalijos turės būti kitąmet išnaikinta ugnimi.
Didžiąją dalį darbų urėdija jau padarė – už žiemą pirmojoje biržėje iškirstą medieną gavo 182 tūkst. eurų. Maždaug tiek jų, tikėtina, sugulė į urėdijos sąskaitą ir už parduotą antrosios biržės – kovą iškirstų „kopų“ – medieną.
Pasak VMU generalinio direktoriaus pavaduotojo miškininkystei Mindaugo Petkevičiaus, Musteikos girininkijoje kirtimai šiemet dar vyks 65 ir 66 kvartaluose, kuriuose numatoma paruošti apie 4,4 tūkst. kietmetrių medienos.
„Pajamos už iškirstą medieną preliminariai galėtų sudaryti apie 290 tūkst. eurų“, – teigė M.Petkevičius.
Nepasigailėjo ir sengirės
Miškininkai, kurie turi solidžios patirties, netruko įžvelgti, kad žemyninių kopų kirtavietėse žalos gamtai buvo padaryta daugiau, nei kada nors naudos duos vėjo pustomas smėlis.
„Antrojoje kirtavietėje kone hektaro plote neliko maždaug 120 metų senumo miško. Jis ten augo seniai – nebuvo taip, kaip teigė projekto sumanytojai, kad prieš septyniasdešimt metų esą ten tik vėjas pustė kopų smėlį. Ir kad esą kertama tai, kas neturi vertės, – ką žmonės pasodino apie 1950-uosius.
Širdį skauda ir dėl to, kad dar 0,7 hektaro plote neliko 145 metų amžiaus medžių. Saugoma buveinė, nacionalinis parkas, II grupės draustinis – tai vietai buvo numatytos visos apsaugos, kokios tik gali būti. O realiai kirtavietėje neliko pusantro hektaro sengirės.
Turiu patirties ir vaikščiodamas po kirtimą mačiau senų medžių kelmus, kurie byloja, kad ten pat pjūklai nurėžė dar apie 1–1,5 ha maždaug 100 metų miško“, – sakė pavardės prašęs neminėti miškininkas.
Anot jo, tame pačiame kirtime, kaip rodo Valstybinės miškų tarnybos duomenys, buvo kone 3 hektarai savaiminės kilmės – ne žmogaus rankų sodinto – 70 metų amžiaus pušyno.
Gaila ne tik medžių
„Specialiai apžiūrėjau trečiųjų kopų vietą, tai – puikiausias pusamžis pušynas. Buvau ir prie antrosios biržės, kur „kopos“ netoli Marcinkonių atsirado kovo mėnesį. Kadangi vietovė ten kalvota, iš tiktųjų iškirsto miško plotas keliais hektarais didesnis, nei rodoma dokumentuose.
Tai nuošali vieta, toliau nuo žmonių akių. Ir nuskusta ji lygiai taip pat kaip ir pirmoji biržė. Trečioji teritorija yra didžiausia. Tuo metu, kai liepą ją apžiūrėjau, biržė dar nebuvo tinkamai pažymėta, nors jau būta kalbų apie išduotą kirtimo leidimą“, – sakė Lietuvos miškininkų sąjungos prezidentas daktaras Aidas Pivoriūnas.
Pasak jo, negerą nuojautą kelia ir tai, jog sutikrinus miškotvarkos 2019–2021 metų medžiagą paaiškėjo, kad „paslaptinguoju būdu“ ji buvo pakeista tam, kad antroji biržė neatrodytų tokia galinga, – parodyta ne tiek daug medienos, kiek buvo iš tikrųjų.
„Dokumentai rodė, kad tai – menkavertis medynas, nors realiai tai buvo ypač geros kokybės pušynas, kokių reta Dzūkijoje, su kelias hektarais senųjų galingų, kaip dzūkai vadina, pušų dainuojančiomis šakomis“, – kalbėjo A.Pivoriūnas.
Sukilo ir bendruomenės
Gamtotvarkos projektai paprastai neprasprūsta pro visuomenės akis, tačiau Dzūkijos gyventojai kažkodėl nei žiemą, nei pavasarį negriuvo miškavežiams skersai kelio. Jie sunerimo dabar, kai grėsmė iškilo VMU Druskininkų regiono padalinyje esančiam pušynui.
Dzūkijos nacionaliniame parke esančių Musteikos, Grybaulios, Marcinkonių gyventojų bendruomenės kreipėsi į „Naturalit“ projekto vadovę prašydamos jį stabdyti – nekirsti miško.
„Išsamiai neinformavus ir nepasitarus su bendruomenėmis jau iškirsti du dideli miško plotai ir dar šiemet planuojama kirsti trečiąjį – didžiausią plotą brandžiame Grybaulios miške.
Šiuo metu keičiantis klimatui įsivyrauja mūsų kraštui nebūdingos invazinės augalų rūšys, pavyzdžiui, zuikiakrūmiai, lendrūnai, kurie nustelbia saugotinas smiltpievių rūšis, – smiltyninius gvazdikus, vėjalandes šilagėles, kurioms išsaugoti ir numatytas šis projektas.
Mums neaišku, kas bus atsakingas už šio projekto tęstinumą, šių plotų priežiūrą, kovos su invazinėmis rūšimis.
Taip pat nežinia, kas valys kelią, kai bus pustomas smėlis, ir kas valys sniegą žiemą, nes būtent ant kelio Marcinkonys–Varėna tarpkopėse jo gali būti supustoma ypač daug.
Be to, pakelėse ten auga zuikiakrūmiai, todėl yra didžiulė jų paplitimo tikimybė jau atvertame plote. Ar netaps tai didele finansine našta bėgant metams?
Atkreipiame dėmesį, kad 2005 m. buvo atverta kopa Čepkeliuose, deja, smiltpievės ten nepavyko sukurti – atsikūrė dalis viržynų, tačiau nemažai ir smiltyninių lendrūnų sąžalynų.
Manome, kad prieš iškertant trečiąjį miško plotą turi būti atliekamas jau esančių kirtaviečių monitoringas. Juo labiau kad parko teritorijoje ant esančių žemyninių kopų jau yra daugybė biržių, tačiau nėra nė vienos savaime atsikūrusios smiltpievės jose.
Galbūt geriau panaudoti šiuos atvertus plotus, užuot iškirtus jau susiformavusį mišką, kurį sodino mūsų protėviai.“
