Maisto įstatymo projekte numatoma, kad maisto produktai, kurių galiojimo laikas yra pasibaigęs, bet jie yra saugūs ir tinkami vartoti, gali būti neatlygintinai perduoti labdarai. Visoms maisto prekybos įmonėms, kurių prekybos plotas yra didesnis nei 400 kv. metrų, tokį maistą išmesti draudžiama, prieš tai nepasiūlius jo neatlygintinai atiduoti labdaros gavėjams. Konkurencijos tarybos vertinimu, tokie reikalavimai kai kurioms įmonėms sukurs papildomas sąnaudas, kurių nepatirs jų konkurentės.
Institucija savo rašte pažymėjo, jog „konkurencijos sąlygų skirtumai gali būti nustatomi, jeigu tai daroma siekiant tam tikrų viešosios politikos tikslų ir jeigu konkurencija apribojama ne daugiau negu būtina atitinkamiems tikslams pasiekti“. Šiuo atveju maisto švaistymo mažinimo tikslas efektyviausiai būtų pasiektas, jeigu atitinkamas reguliavimas būtų taikomas visoms be išimties mažmeninės prekybos įmonėms.
Visgi, suprantama, kad tam tikri valstybinio reguliavimo reikalavimai gali skirtis, atsižvelgiant į ūkio subjektų dydį ir jų administracinius pajėgumus. Tačiau, Konkurencijos tarybos teigimu, įstatymo projekto rengėjai turi atlikti poveikio konkurencijai vertinimą, kuris atskleistų, ar siūlomi nevienodi reikalavimai ūkio subjektams tikrai atitinka jų pajėgumus tokių reikalavimų laikytis.
Ekonomikos ir inovacijų ministerijai pasiūlyta išanalizuoti, ar numatomo reguliavimo taikymo slenkstis negalėtų būti žemesnis, siekiant apimti kuo didesnį ūkio subjektų skaičių. Taip pat rekomenduojama įvertinti, ar planuojama prievolė nesukurtų tokių didelių papildomų kaštų kai kurioms įmonėms, kad būtų reikšmingai apribota panašių pajėgumų bendrovių tarpusavio konkurencija, ir dėl to galėtų padidėti kainos vartotojams.
