Kas už jų stovi? Tų medikų? „Vilniaus prekyba“ priklauso bankininkui Genadijui Konopliovui? Ji turi tvirtą užnugarį – tuomečio premjero Gedimino Vagnoriaus, o gal ekspremjerės Kazimierios Prunskienės?

Gal už jo „stovi“ nusikaltėliai? Niekas negalėjo patikėti tuo, kad tai tiesiog yra „Vilniaus prekybos“ devintuko audžiamas verslas.

Čia – patikslinimas: „Tauro“ banko savininko G.Konopliovo neliko 1997-aisiais. Jis pasitraukė iš gyvenimo. Ir nieko bendra neturėjo su vilniečiais, kuriančiais prekybos verslą.

Tai – atskira, nuo politikų ar bankininkų nepriklausiusi lietuvių medikų sukurto prekybos tinklo istorija, siekianti kone tris dešimtmečius.

1992-ųjų lapkritį Vilniuje, Savanorių prospekte, užregistruota „Urdžia“ bendrovė buvo tai, nuo ko prasidėjo būsimojo „Maxima“ tinklo raida.

Išmoko savitarnos

Viskas – kitaip. Viena pirmųjų parduotuvių, į kurią vilniečiai traukdavo apsipirkti taip, kaip dabar – į Lenkiją, buvo Naugarduko gatvėje esanti „Urdžia“.

Savitarna, prekių dėžėmis nukrautos lentynos nurėžė rėžį tarp sovietmečio ir atkurtos Nepriklausomybės.

Ir lietuviai greitai įprato pirkti kitaip – pamiršo, ką reiškia laukti eilėse prie kiekvieno skyriaus prekystalio. Kaip ir tai, kad parduotuvių lentynos gali būti tuščios.

[[ge:lrytas:lrytas:13945846]]

Pamiršo ir tai, kad anksčiau kiekvienas prekės kodas kasoje būdavo ranka suvedamas į sistemą. Prieš 20 metų to neliko, kai „Vilniaus prekyba“ atsivežė naujovę iš JAV – brūkšninių kodų skaitytuvus.

Vienas iš devintuko

Ignas Dilys (anskčiau Staškevičius) – vienas iš „Vilniaus prekybos“ devintuko, kuris susibūrė iš studijų ir mokyklos draugų bei giminaičių. Be jo devintuke buvo Nerijus Numavičius (dabar N.Numa), Julius Numavičius, Vladas Numavičius, Žilvinas Marcinkevičius, Gintaras Marcinkevičius, Mindaugas Marcinkevičius, Renatas Vaitkevičius bei Mindaugas Bagdonavičius.

I.Dilys – verslininkas, kuris visada buvo prakalbinamas žurnalistų ir kuris atsistojo prieš mikrofonus tada, kai 2013-aisiais įvyko Zolitūdės „Maximos“ tragedija Rygoje, pražudžiusi 54 žmones.

Tad lrytas.lt pokalbis su I.Diliu – apie „Vilniaus prekybos“ (VP) atsiradimą ir jos trijų dešimčių metų istoriją.

– Ko gero, vos keleriems metams po atkurtos Nepriklausomybės praėjus vilniečiai jau traukdavo į Naugarduko gatvėje esančią parduotuvę važiuodavo apsipirkti taip, kaip dabar jie traukia į prekybos bazę – ji šiek tiek priminė sandėlį. Tai buvo viena pirmųjų VP parduotuvių? – paklausiau I.Dilio.

– Parduotuvės su VP ženklu atsirado apie 1994-uosius. Išties viena jų buvo Naugarduko gatvėje, dar pora – Antakalnyje.

– O ką tada laikyti VP verslo startu? Kai VP devintukas įsigijo tuometę alkoholio parduotuvę Vilniuje, Savanorių prospekte?

– Pati pradžia sukasi apie 1990-uosius, kai mudu su Nerijumi įsigijome kirpyklą. Tačiau netrukus aš grįžau mokytis – studijuoti Vilniaus universitete teisės. O Nerijus su Žilvinu Marcinkevičiumi ir jo broliais bei savo broliais pradėjo prekybos verslą.

Būtent 1992-aisias atsirado prekybos verslo užuomazga, iš kurios pamažu, nuosekliai, be pertraukų išaugo visas tinklas.

[[ge:lrytas:lrytas:13945861]]

Vieningas parduotuvių valdymas atsirado po poros metų, dar po ketverių buvo atidaryta pirmoji parduotuvė, gavusi „Maxima“ pavadinimą.

– Ar išlikęs tas pastatas – pirmoji įsigyta alkoholio parduotuvė Savanorių prospekte?

– Tas pastatas tebėra – tai daugiabutis, o parduotuvė buvo pirmajame jo aukšte. Kažkada buvo atvažiavę televizijos žurnalistai iš Vokietijos, prašė, kad juos palydėčiau. Dabar ten jau viskas kitaip.

Vis dėlto turiu patikslinti, kad aš pats nei 1992-aisiais, nei 1994-aisiais, ir net 1998-aisiais nebuvau tikras prekybininkas, nevadovavau tinklui.

Jame dirbo kiti žmonės. Nepaprastai daug prisidėjo Renatas Vaitkevičius, jis sukūrė ir vedė pirmyn visą bendrovės ūkį. Ir Nerijaus sesuo Jolita Numavičiūtė ypač daug dirbo, ir Renato žmona Vega Vaitkevičienė.

Kadangi esu daugiausia viešai kalbantis iš „VP grupės“, ko gero, žmonėms kartais atrodo, kad vos ne aš esu svarbiausias veikėjas. Taip nėra. Taip, man irgi teko vadovauti „Maximai“, bet tai buvo vėliau.

– O kaip viskas prasidėjo? 1992-aisiais Lietuvoje juk klestėjo privatizavimas.

– Parduotuvės buvo įsigyjamos viešo privatizavimo aukcionuose. Reiktų prisiminti, kad tuo metu atsirado investiciniai čekiai.

Mes aktyviai veikėme antrinėje rinkoje – radome būdų, kaip iš žmonių, kurie norėjo tuos čekius parduoti, perleisti juos tiems, kurie norėjo pirkti.

Taigi mes ir tarpininkavome, ir patys jų, būdami VP devintukas, nemažai sukaupėme. Už juos įsigydavome viešai parduodamas valstybės valdomas maisto prekių parduotuves.

Kitas procesas vyko vėliau, apie 1995–1997 metus. Jau ne už čekius, bet už pinigus pirkdavome akcijas iš privačių smulkiųjų akcininkų: ir cukraus fabrikų, ir gamybos įmonių.

Tūkstančiai žmonių tiesiog negalėjo veiksmingai jų valdyti. Tad arba vadovai savo rankose sukoncentruodavo akcijas, arba darbuotojai susiburdavo į grupes ir ieškodavo pirkėjų.

[[ge:lrytas:lrytas:13944238]]

Mes, kaip ir kitos verslo grupės, dalyvavome tame procese. Tai buvo svarbus postūmis, – tai ir buvo labiau mano veikla.

Dalyvaudavau sudarant sandorius. Vienas svarbiausių buvo cukraus fabrikų – Marijampolės, Panevėžio, Pavenčių, Kėdainių kontrolinių akcijų paketų suformavimas. Juos 1998 metais sėkmingai pardavėme Danijos investuotojams – koncernui „Danisco“.

Tai buvo labai stambus sandoris. Už visų cukraus fabrikų akcijų paketus danai sumokėjo virš 30 mln. dolerių. Nerijaus, o kartu ir kitų VP akcininkų sprendimu tie pinigai buvo investuoti būtent į prekybos tinklo plėtrą.

– Dar buvo Vilniaus paukštyno, Birštono mineralinių vandenų, Vilniaus duonos akcijų pardavimas?

– Tai buvo smulkesni sandoriai, kurie vyko maždaug tuo pačiu laiku. Pirkdami akcijas iš vadovų arba smulkiųjų akcininkų buvo suformuojami tų gamybos įmonių kontroliniai akcijų paketai.

[[ge:lrytas:lrytas:13945037]]

Mes jas kurį laiką valdėme, bet paskui sutarėme, kad nenorime interesų konflikto – negerai vienoje grupėje turėti ir gamybos, ir prekybos įmones. Todėl tų įmonių valdymą perleidome kitiems.

– Kaip ir kada parduotuvių tinklas peržengė Vilniaus ribas ir ėmė plisti į kitus Lietuvos mietus?

– Tai buvo būtent Renato Vaitkevičiaus bei Gintaro Marcinkevičiaus veiklos zona. Plėtra vyko 1994–1998 metais, ir tai buvo sunkus, intensyvus darbas. Parduotuvės buvo steigiamos pritaikant įsigytas patalpas ar statant naujas. Vienu metu plėtra buvo labai sparti, po to žengėme į Latviją, Estiją, Bulgariją.

[[ge:lrytas:lrytas:13945043]]

Tinklas išsiplėtė Baltijos šalyse, o pavadinimų buvo įvairių – „Saulutė“, „Taupa“, kitokių. Buvo eksperimentuojama, kol galiausiai 1998-aisiais jis tapo „Maxima“.

– Kas sukūrė naują parduotuvių koncepciją? Juk viskas pasikeitė iš esmės – neliko pardavėjų už prekystalių, atsirado savitarna.

– Tuo metu, apie 1993–1994 metus, augome ne tik mes. Atsirado tinklas „Pas Juozapą“.

Trys broliai iš Belgijos – George'as, Oliveris ir Nicolas Ortizo pradėjo veiklą – atidarė nedideles vakarietiškas „Iki“ parduotuves.

Tai buvo labai dinamiškas laikas. Konkuravome, siurbėme, kas geriausia, mokėmės iš Vakarų.

[[ge:lrytas:lrytas:13945042]]

2001-aisiais Vilniuje buvo atidarytas pirmasis Lietuvoje „Akropolis“. Ir net iš Vakarų didžiųjų tinklų atvykę vadovai nustebdavo, kad mūsų parduotuvės atrodo taip puikiai. Jos juk buvo naujos, iš Vakarų atsivežėme naujas technologijas. O savitarna buvo vienas pirmųjų sprendimų.

– Būta kalbų, kad pirmasis „Vilniaus prekybos“ prekės ženklas buvo panašus į Vokietijos „Aldi“ tinklo. Neteko del jo apsaugos ginčytis teismuose?

– Jis turėjo šiek tiek panašumo. Tai natūralu, nes mes mokėmės iš užsienio tinklų. Buvo visokių prekių ženklų – ir labai originalių, ir panašių į kitus. Tiesiogiai mums pretenzijų niekas nepareiškė, o ir tas pirmasis prekės ženklas neilgai tegyvavo. Tai nebuvo sėkmės prielaida – sėkmės priežastys buvo kitos.

– Kaip jus įsileido mūsų šalys kaimynės?

– Tol, kol nei Lietuva, nei kitos Baltijos šalys nebuvo įstojusios į ES – iki 2004-ųjų, buvo sunku. Būtent ES užtikrino laisvą prekių ir kapitalo judėjimą.

Mes anksčiau pradėjome plėstis į Latviją bei Estiją, nes buvo laisva rinka, ir tos šalys norėjo užsienio investuotojų.

[[ge:lrytas:lrytas:13944249]]

Dabar estai be mūsiškio turi ir savo nacionalinių prekybos tinklų, bet latviai stipraus saviškio nesukūrė. Ten išsiplėtė tik „Maxima“ ir „Rimi“.

Buvo ir nusivylimo. Patyrėme – užsienyje plėtra yra daug sunkesnė, nei Lietuvoje.

– Buvot atsitraukęs nuo VP veiklos – grįžote po 2013-ųjų tragedijos Rygoje. Kodėl?

– „VM Market“ vadovu buvau nuo 2002-ųjų, nuo 2005-ųjų vadovavau bendrovei „Eurofarmacijos vaistinės“, po to buvo vadovo pozicija „NDX energijoje“. Taigi galop pasitraukiau iš vykdomųjų pareigų, nes tai dariau 15 metų – norėjau kitokios veiklos.

Ir dabar esu atsitraukęs. Mano funkcijos susijusios su investavimu, šiek tiek – konsultacijomis, patarimais.

Po tragedijos Latvijoje buvo suburta laikina komanda krizei suvaldyti. Išties tai buvo baisi nelaimė, po kurios griuvo ir „Maxima Latvija“ įmonės vadovybė.

[[ge:lrytas:lrytas:13946402]]

Įtampa kilo visoje grupėje. Normalu, kad kilo klausimų: „O kur yra akcininkai? Ką jie veikia? Kaip jie viską vertina?“

Į Rygą vykome kartu su Nerijumi, tik tiek, kad aš ten praleidau daugiau laiko. Atsitraukiau tik tuomet, kai buvo suformuota nauja „Maximos“ Latvijoje vadovybė ir ji perėmė visus darbus.

Tai buvo bjaurus laikas – baisi, didelė tragedija, kurios atgarsis tęsiasi iki šiol. Neseniai baigėsi teismas, kaltu pripažinęs inžinierių, bet kalbama dar apie vieną baudžiamąjį tyrimą – stogo konstrukcijų gamintojų.

– Steigiant „Eurofarmacijos vaistinių“ tinklą buvo milžiniškas valstybės valdomų vaistinių pasipriešinimas. Jos pyko, kad maisto parduotuvėse imama teikti farmacijos paslauga. Kam kilo idėja jos imtis?

– Kaip ir dauguma sumanymų, šis taip pat atsirado kolegialiai. Vis dėlto visą mūsų verslo strategiją kūrė Nerijus Numa. Jis buvo ir kontrolinio akcijų paketo turėtojas – tai jo šeimos verslas. Nors mes visi buvome verslo partneriai, esminius sprendimus priimdavo Nerijus, jis ir rizikuodavo savo turtu.

Pirmoji „Eurovaistinė“ buvo atidaryta praėjusiame amžiuje. Ten dirbo Nerijaus brolio žmona, ji buvo farmacininkė. Vėliau tinklas plėtėsi, vienu metu jam vadovavo Nerijaus brolis.

[[ge:lrytas:lrytas:13944253]]

Mes praktikavome vadovų rotaciją, ir kai 2005-aisiais ėmiausi jam vadovauti, tinklas jau veikė šešiose valstybėse – pas mus bei Lenkijoje, Slovakijoje, Čekijoje, Estijoje, Latvijoje.

Visko buvo, pasipriešinimo – taip pat. Bet tai reikalinga paslauga, modernios vaistinės naudingos klientams, o konkurencija mažina kainas. Tai – verslo pagrindai, kurie nesvetimi ir farmacijai.

– Jūs visi buvote medikai? Kursiokai? Kaip vis dėlto studijų metais atsirado sutarimas imtis verslo?

– Ne, ne visi mes buvome medikai – kiekvienas turime savo istoriją. Manoji – Vilniaus universiteto Medicinos fakultete mokiausi kartu su Nerijumi. Mes studijavome viename kurse, nors jis buvo vyresnis – grįžo į studijas atitarnavęs kariuomenėje.

Buvome aktyvūs studentai, sukūrėme Lietuvos studentų medikų asociaciją. Organizavome mainus, dalyvavome studentų medikų sąjūdyje.

[[ge:lrytas:lrytas:13899039]][[ge:lrytas:lrytas:13918519]]

Per tą veiklą mes susipažinome – Nerijus buvo labai veiklus ir verslus. Jis man ir pasiūlė prisijungti prie jo sumanymo – jutome pasitikėjimą vienas kitu. Ir iki šiol niekada nebuvau nusivylęs bendradarbiavimu su juo.

[[ge:lrytas:lrytas:13945044]]

Kuo buvo ir kuo tapo

Valdymo (holdingo) bendrovė „Vilniaus prekyba“ – lietuvių sukurta privačių įmonių grupė, veikianti nuo 1992 metų.

1994-aisiais Vilniuje jau veikė trys „Urdžios“ parduotuvės – viena Naugarduko g. ir dvi – Antrakalnyje, o įmonę įsteigę medikai ėmė žvalgytis į kitus miestus – Šakius, Anykščius, Ukmergę.

1995-aisiais parduotuvių tinklas pervadintas į „Vilniaus prekybą“, ir jam jau priklausė jau 18 parduotuvių. Vėliau atsirado „Taupa“, „Saulutė“, kol 1998-aisiais pagal dydį jas imta rikiuoti į „Maxima“, „Media“ ir „Minima“.

[[ge:lrytas:lrytas:13945999]]

Dabar bendrovė „Vilniaus prekyba“ – tarptautinė, diversifikuotos veiklos investicijų valdymo bendrovė, per antrines įmones valdanti investicijas į mažmeninės prekybos ir vaistinių tinklus bei nekilnojamojo turto projektų vystymo ir nuomos paslaugų įmones Baltijos šalyse, Švedijoje, Lenkijoje ir Bulgarijoje.

Pagrindinė bendrovės veikla – investicijų į antrines įmones valdymas, siekiant patikimai prižiūrėti turimą turtą ir užtikrinti ilgalaikį jo vertės augimą. Taigi jie veikia kaip konsultacinis ekspertinis grupės įmonių centras.

Taip pat bendrovė yra viena iš dviejų paramos fondo „Dabar“ dalininkų. Šis fondas teikia paramą – per savo remiamus projektus kuria ilgalaikį, tvarų pokytį remiamose srityse.

„Vilniaus prekybai“ priklauso Baltijos šalyse ir Bulgarijoje veikianti mažmeninės prekybos tinklo operatorė bendrovė „Maxima grupė“. Jos bendrovės Lietuvoje – „Maxima LT“ ir netiesiogiai valdoma elektroninė parduotuvė „Barbora“.

Užsienyje veikia bendrovės „Maxima Latvija“, „Maxima Eesti“, „Maxima Bulgaria“, Lenkijoje – „Emperia Holding“.

Bendrovei „Maxima grupė“ taip pat priklauso antrinė įmonė „Franmax“, kurios pagrindinė veikla yra franšizės teikimas ir agentavimo paslaugos.

Kitas „Vilniaus prekybos“ kūrinys – Baltijos šalyse ir Lenkijoje veikiantis vaistinių tinklas „Euroaphoteca“. Lietuvoje tai – bendrovė „Eurovaistinė“.

Dar vienas „Vilniaus prekybos“ priklausinys – Baltijos šalyse ir Bulgarijoje veikianti nekilnojamojo turto projektų vystymo ir nuomos paslaugų įmones valdanti „Akropolis Group“.

„Vilniaus prekybos“ nuosavybė – tai ir Lietuvoje veikiančios statybinių ir apdailos medžiagų bei namų apyvokos prekių tinklas „Ermitažas“, kurį valdo bendrovė „Ermi group“.

2018 m. „Ermitažas“ susijungė su analogišku prekybos tinklu Estijoje „Bauhof“, kartu tapdami pagal apyvartą viena didžiausiu „pasidaryk pats“ sektoriaus parduotuvių tinklu Baltijos šalyse.

„VP grupei“ taip pat priklauso bendrovė „Delano“, valdanti restoranų tinklą „Can Can pizza“, savitarnos restoraną „Delano“ bei kavinių tinklą „Caif cafe“.

„Vilniaus prekybos“ susikūrimas: štai kaip devintukas suaudė tokį verslą Kaip lietuviai išmoko apsipirkti prekybos centruose