Kauniečiai jau kviečiami į kovą suplanuotą tradicine tapusią Kauno Kaziuko mugę. Ji iki praėjusių metų buvo vadinama Kazimiero muge.
Taip pat Kauno savivaldybė ieško, kas organizuos kitą – pavasario – mugę, kuri tradiciškai vyksta balandžio mėnesį. Dar viena mugė mieste šurmuliuoja atėjus rudeniui.
Ar šios šventės kuo nors skiriasi nuo kituose miestuose vykstančių mugių, ar turi tik Kaunui būdingų tradicijų? Ar tokiuose renginiuose įmanoma išvengti kičo, o kultūrinė Kauno mugių programa atitinka miesto kultūrą?
Vilniaus universiteto Kauno fakulteto dekanas Giedrius Romeika atkreipė dėmesį, jog vilniečiai piktinasi, kad kauniečiai savinasi jų mugės pavadinimą, nors garsėja visai kita.
– Sostinėje vykstanti Kaziuko mugė yra bene seniausia šventė Vilniuje. Kaune Kazimiero mugė pradėta rengti tik 2000 metais, jos sumanytojas buvo politikas ir ūkininkas Kazimieras Starkevičius. Pernai renginys pavadintas Kauno Kaziuko muge. Ar toks mėgdžiojimas nėra kauniečių fantazijos trūkumo požymis? – „Laikinoji sostinė“ paklausė G.Romeikos.
– Šventas Kazimieras yra Vilniaus globėjas ir Kaziuko mugė yra siejama su Vilniaus krašto tradicijomis, labai sėkmingai yra tapusi neatskiriama Vilniaus krašto įvaizdžio dalimi.
Kai bet koks prekės ženklas tampa sėkmės sinonimu, kyla pagunda prie jo prisiliesti ir jį mėgdžioti. Aš jokiu būdu neskatinu vogti bet kurių prekės ženklų ar pirkti jų padirbinių.
Nuomonės formuotojai jau prieš kelerius metus bandė kelti šurmulį, diskutavo, kodėl Kaunas savinasi Kaziuko mugės pavadinimą.
Kaune susiklostė gal šiek tiek kitokia situacija. Kai Kazimiero mugė pradėta rengti, jos pavadinimo raktinis žodis sutapo su garsaus ir įtakingo politiko vardu, tada tai buvo ir savotiška politinės rinkimų kampanijos dalis.
Dabar šią mugę organizuoja Lietuvos šeimų ūkininkų sąjunga. Ji sprendžia, koks mugės formatas ir pavadinimas ir, jei tai legalu, nieko nepadarysi.
Ar idėja Kaune rengti Kazimiero arba Kaziuko mugę buvo sėkminga? Akivaizdu, kad taip. Daugybė žmonių mugę lanko, vadinasi, ji reikalinga.
– Ši mugė jau ne vienus metus vyksta Nemuno saloje. Ar ši vieta, jūsų nuomone, tinkama? Galbūt miestui būtų naudingiau, kad ji vyktų centre ar Senamiestyje ir daugiau žmonių tuo metu apsilankytų kad ir ten esančiose kavinėse?
– Man asmeniškai šios mugės dienomis sunkiau būna patekti į Nemuno saloje veikiantį mėgstamą sporto klubą.
Bet tai reiškia, kad žmonių į Nemuno salą suplūsta daug. Viską lemia paklausa ir pasiūla.
– Kaune, Laisvės alėjoje, jau ne vienus metus rengiamos ir pavasario bei rudens mugės. Kaip jas vertinate, ar jos nėra vienodos ir nusibodusios?
– Jų iniciatorė yra Kauno miesto savivaldybė, skelbdama konkursus ji ieško mugių organizatorių. Tačiau šiuo atveju jau nuo savivaldybės atstovų priklauso, kokią žinutę jie nori skleisti, kokį miesto įvaizdį kurti.
Pastebiu, kad šios mugės skleidžia žinią ne apie Kauną, kaip prekės ženklą, bet suteikia galimybę pasirodyti kitų regionų ir šalių atstovams.
Jau įpratome šiose mugėse pamatyti Klaipėdos krašto rūkytos žuvies gaminius, latviškus sūrius ir saldainius „Karvutė“, išdirbtus kailius ir kitus kaskart matomus daiktus.
90 procentų mugės dalyvių siūlo tą patį, ką ir ankstesniais metais. Bet visada randu ir vieną ar kelis perlus.
Įsiminė, kaip vienos šeimos nariai prekiavo savo namuose raugintomis daržovėmis, kiti pardavinėjo pačių gamintus aštrius padažus.
Džiugina, kad jauni žmonės gaivina senas tradicijas ir būtent mugėse turi galimybę patikrinti, ar daro tai, kas patiks kitiems.
– O ar mugėse įmanoma išvengti kičo?
– Mugių organizatoriai iš dalyvių ima mokestį. Dalyviai nori užsidirbti. Visi nori, kad dalyvavimas mugėje ir jos organizavimas atsipirktų. Taigi jose dalyvauja ir prekes parduoda tie, kurie už tai sumoka.
Jei verslininkas mano, kad bus populiari viena ar kita prekė, ją ir siūlo. Galiausiai viską lemia pirkėjas, kuris perka ir masinės gamybos daiktus.
Mano nuomone, pigios masinės gamybos prekės renginio įvaizdžio negerina.
Tačiau net jei apsilankęs mugėje ne vienas žmogus sako, kad joje nieko gero nebuvo, kitą kartą į ją vis tiek eis.
Tai galimybė pasižmonėti, pasidalinti informacija, pasiderėti, pabūti kitų apsuptyje, vyresniems žmonėms net prisiminti, kaip grūsdavosi į sausakimšus autobusus, ir taip pat grūstis mugės spūstyse.
Iš esmės mes tai darome kone kiekvieną dieną lankydamiesi prekybos centruose, į kuriuos einame apsipirkti, pavalgyti, pramogauti. Prekyba yra amžinas fenomenas.
– Ar būtų galima sugalvoti kokią nors mugę, kuri garsintų Kauną?
– Sėkmės pavyzdys yra prekybos miestelyje „Urmas“ organizuojamos mugės „Laiko ratu“, kuriose galima įsigyti įvairių antikvarinių ar įdomesnių daiktų.
Sovietmečiu, o kurį laiką ir vėliau kolekcininkai burdavosi dabartiniame Kauno kultūros centre, tai buvo tradicija.
Dabartiniai verslininkai pajuto, kad ši niša buvo tuščia, ir sėkmingai tuo pasinaudojo.
Apie Kaune vykstančią mugę žino ir kitų šalių verslininkai bei pirkėjai. Panašią mugę jau buvo bandyta rengti ir Aleksoto aerodrome, ją atkartoti.
Mano nuomone, Aleksoto turgus taip pat turi panašias senas tradicijas, tik per mažai tai išnaudoja.
– Kultūrinė programa mugėse nėra įvairi. Tradiciškai pasirodo lietuvių tautines tradicijas puoselėjantys kolektyvai. Ar tai dera miesto mugėse?
– Jei tai ūkininkų ir amatininkų mugė, kultūrinė tautinė programa dera.
Laisvės alėjoje vykstančiose mugėse scena atvira visiems norintiems. Tai klasikinis mugės formatas, kai scenoje gali pasirodyti, kas nori. Man tai primena lietuviškąja atranką į „Euroviziją“. Galų gale klausytojai nusprendžia, kam ploti, ką palaikyti.
