Tūkstančiams Lietuvos gyventojų 2003-iųjų laukimo nuotaikas buvo sugadinusi kilusi panika.

Prieš pat šventes gandas apie galimą didžiausio šalyje Vilniaus banko, vėliau tapusio SEB banku, griūtį žaibiškai apskriejo visą Lietuvą.

Per pastaruosius metus grįžusį pasitikėjimą komerciniais bankais trumpam buvo užgožęs nerimas ir blogi prisiminimai apie jau suspėtą pamiršti finansinę krizę, bankuose dingusius pinigus, dar nesugrąžintus nuvertėjusius indėlius ir kitą kada nors patirtą neteisybę.

Po kiek laiko žmonės jau buvo apsiraminę. Vilniaus banko prezidento Juliaus Niedvaro paraginti klientai ėmė grįžti.

Dėl nutrauktų sutarčių prarastas palūkanas jiems pažadėta atkurti.

Įsivyraujančioje ramybėje stigo tik vieno: atsakymo – kas atsitiko? Kieno valia daugybė žmonių išgyveno dar vieną finansinį košmarą? Kam tai buvo arba dar bus naudinga?

Iki šiol atsakymus į šiuos klausimus gaubė spengianti tyla.

J.Niedvaras viešai pareiškė žinąs gandų kalyklos adresą. Bet atsisakė pasidalyti informacija.

Valstybės saugumo departamento (VDS) vadovas Mečys Laurinkus prezidento rinkimų išvakarėse buvo metęs užuominą, kad ranką pridėjo ir kai kurie šio aukšto posto siekę politikai.

Po skandalo M.Laurinkaus vadovaujama struktūra nebekalbėjo ir rekomendavo tą pat daryti visiems, neišskiriant nė žurnalistų.

Prezidentūra taip pat tylėjo, nors prieš savaitę prezidentas Valdas Adamkus netiesiogiai apkaltino buvusio rinkimų konkurento, išrinktojo prezidento Rolando Pakso komandą.

Scenarijų galima pakartoti

Finansų rinkos dalyvių įpročius gerai žinantys ekspertai atmetė politinę gandų kilmę. Jie pateikė keletą skirtingų versijų, kurias vienijo nuomonė, kad dėl eurointegracijos procesų vyksta rinkos perdalijimas.

Bet labiausiai ekspertai nustebę dėl vieno dalyko. Gandai išplito, nepaisant gerų Vilniaus banko rodiklių. Nepaisant stipraus finansinio užnugario. Nepaisant fakto, kad informacija apie bankų veiklos rodiklius yra vieša ir laisvai prieinama internete.

Nepaisant šių veiksnių, gandais patikėjo ne tik mažai apie finansus išmanantys smulkūs indėlininkai, bet ir verslo klientai.

Vadinasi, paskleistų kalbų scenarijų galima pakartoti. Jeigu ši pamoka nebus išmokta, blogos žinios ir vėl gali būti kuriamos. Jos vėl sklistų, kaip sklido 2003 metų išvakarėse.

Pirmoji ataka – didmiesčiuose

Vilnius, Kaunas ir Klaipėda. Šiuose trijuose didžiuosiuose šalies miestuose gandai apie tariamas Vilniaus banko problemas buvo išplatinti pirmiausia.

[[ge:lrytas:lrytas:32643452]]

Kauniečiai „Lietuvos ryto“ korespondentui Arūnui Karaliūnui tvirtino, kad netikro pavojaus varpais pirmiausia pradėta skambinti būtent Kaune. Po to nerimas persimetė į sostinę ir Klaipėdą.

Kaunas – ypatingas miestas šalies bankininkystės istorijoje.

Žlugę anksčiau čia veikę Komercijos ir kredito, „Sekundės“, „Apus“ bankai vertė kitų miestų bankų klientus pirmiausia žvilgsnius nukreipti į Kauną.

Vilniaus banko Kauno filialo tarnautojai pirmuosius klientų nerimo ženklus pastebėjo 2002 metų gruodžio 16 dieną. Kitur tuo metu buvo dar palyginti ramu.

Užuominos – sostinėje?

Vilniaus banko Kauno filialo direktorius Atanazas Liorentas turėjo kitą versiją: „Mano žiniomis, gandų židinys buvo Vilniuje, o klientų sujudimas visuose miestuose prasidėjo vienu metu“.

Paslaptingos užuominos apie didžiausią komercinį šalies banką Vilniuje pradėjo sklisti 2002-ųjų lapkritį. Pavyzdžiui, finansų analitikė Margarita Starkevičiūtė verslininkų skambučių ir įvairių klausimų sulaukė gruodžio pradžioje.

Klaipėdos filialo direktorius Erdvilas Gerazimas gandų apie neva prastėjančią banko padėtį iš klientų išgirdo gruodžio viduryje. „Lietuvos ryto“ korespondentei Aušrai Pilaitienei jis sakė pamanęs, kad tai – naujametis pokštas. Jokio nerimo tuomet nekilo.

Prieš Kalėdas Vilniuje plūstelėjo antroji paskalų banga. Ji ir paskatino klientų paniką.

Blogos žinios žaibiškai visomis kryptimis pasklido į kitas šalies vietas. Eilės pradėjo rikiuotis jau ne tik didžiuosiuose, bet ir mažesniuose miestuose.

Parėmė „Anykščių vynas“

2002 m. gruodžio 24-ąją Vilniaus banko Anykščių filialo klientai buvo sutinkami šventiškai ir vaišinami kalėdiniais saldainiais. Bet keliolika anykštėnų tą dieną iš banko išsinešė ne tik saldumynų, bet ir pluoštą grynųjų pinigų – ten laikytas santaupas.

Miestiečiai Kalėdų išvakarėse ėmė skambinti šio banko filiale dirbantiems pažįstamiems ir teiravosi, ar ten saugu jų pinigams.

[[ge:lrytas:lrytas:4584520]][[ge:lrytas:lrytas:31489058]]

Iškart po Kalėdų, gruodžio 28 dieną, Anykščių rajono laikraštis „Anykšta“ pirmajame puslapyje straipsnio antrašte paskelbė: „Klientai abejoja banko patikimumu“.

Tačiau, „Lietuvos ryto“ korespondento Tautvydo Kontrimavičiaus duomenimis, nė viena Anykščių įmonė metų sandūroje į kitą banką savo pinigų nepervedė.

Netgi priešingai. „Anykščių vyno“ bendrovės generalinis direktorius Vidmantas Kanopa viešai paskelbė, kad nežada niekur bėgti su sąskaitomis iš Vilniaus banko. Po tokio pareiškimo įtarumo banga pastebimai atslūgo.

Žemaičių reakcija buvo santūri

Tiesa, panikos požymių būta ne visur. Padėtį stebėjusi „Lietuvos ryto“ korespondentė Telšiuose Elvyra Sabalytė pranešė, kad žemaičiai į kalbas reagavo santūriai.

Kilę gandai apie neva blogą banko padėtį Telšiuose nesukėlė didesnės indėlininkų panikos ar sumaišties. Jų reakcija apbūdinta kaip įtartinai rami.

Banko Mažeikių filialo Telšių klientų aptarnavimo skyriuje pradėjo lankytis kiek daugiau klientų nei įprasta.

Daugiausia tai buvo pensinio amžiaus žmonės. Jie klausė patarimų, ar galima tikėti gandais, kaip elgtis.

„Atsiimti indėlį mane telefonu paragino Vilniuje gyvenantis giminaitis, – teigė vienas šio banko klientas iš Telšių. – Tačiau per televiziją išgirdęs aiškinimus apie stabilią banko padėtį persigalvojau. Tikiuosi, kad šį kartą bankininkai neapgaus“.

Kiek labiau buvo sunerimę kai kurie verslininkai, ypač neturintys sąskaitų kituose bankuose. Tačiau nė vienas jų neatsisakė Vilniaus banko paslaugų.

Norėjo pakeisti banką

Vis dėlto reakcijų santūrumas neretai buvo tik išorinis. Jis lyg kaukė slėpė kankinančias abejones, neviešinamas pastangas išsiaiškinti padėtį ir garantuoti sunkiai uždirbamų pinigų saugumą.

Restoranų, viešbučių, prestižinių parduotuvių sistemą sukūrusios įmonės „Du broliai“ savininkas Vaidotas Jankauskas pirmųjų užuominų apie Vilniaus banką sulaukė 2002-ųjų gruodžio pradžioje.

[[ge:lrytas:lrytas:32643449]]

„Skambino pažįstami verslininkai, bet neteikiau tam reikšmės“, – sakė Palangoje įsikūręs V.Jankauskas.

Nerimas šį verslininką apėmė metų pabaigoje, po dar vieno įspėjamojo draugo skambučio. Tą kartą buvo tvirtai teigiama, kad jau kitą rytą prasidės griūtis, iškils rūpesčių dėl pavedimų.

Palangiškis nusprendė pakeisti banką. Tačiau prieš tai jis patikrino dviejų mėnesių pavedimus: „Maniau, jeigu nors vienas bus neįvykdytas arba atliktas per vėlai, uždarysiu ir įmonės, ir savo sąskaitas“.

Vis dėlto „Du broliai“ liko tame pačiame banke.

Alytų pasiekė tik atgarsiai

Alytų pasiekė tik banko skandalo atgarsiai. „Lietuvos ryto“ korespondentės Aldonos Jankauskienės teigimu, panikos jie nesukėlė.

Vietos įmonių vadovai ir verslininkai pirmąsias žinias apie Vilniaus banko sunkumus taip pat išgirdo iš Vilniuje dirbančių savo partnerių.

„Tarpusavyje pasikalbėjome, kas ką girdėjo, ir tuo viskas baigėsi“, – sakė vienos didelės įmonės vadybininkas.

Alytiškiai kalbų per daug neišsigando ir didelių nesklandumų vykdydami atsiskaitymus per Vilniaus banką nepatyrė.

Vilniaus banko Alytaus filialo direktorius Arvydas Niedvaras teigė, kad bankas neprarado nė vieno solidaus kliento. Tačiau kai kurių kitų Alytuje esančių bankų vadovai sakė, kad išgirdę kalbas apie galimus Vilniaus banko sunkumus keli šio banko klientai suskubo atsidaryti sąskaitas ir kitur.

Išsigando dėl savo algų

Pasak A.Niedvaro, gandai apie banko problemas labiau sujaudino smulkiuosius indėlininkus. Nors jų antplūdžio ir nebuvo, tačiau norinčiųjų atsiimti savo indėlius pirma laiko atsirado.

Kai kurie žmonės ypač sunerimo po to, kai laiku negalėjo pasiimti į mokėjimo korteles pervestų atlyginimų. Pasitaikė ir atvejų, kai pervestų atlyginimų žmonės negalėjo pasiimti keletą dienų.

„Geriau prarasiu palūkanas, bet žinosiu, kad paskui nereikės iš banko kaulyti po 100 litų savo pinigų“, – teigė viena algos keletą dienų negalėjusi pasiimti alytiškė.

Panika apėmė pensininkus

„Lietuvos ryto“ korespondentės Kristinos Ivaškevičienės duomenimis, gandais apie Vilniaus banką nepatikėjo ir Kėdainių gyventojai.

Paskutinėmis gruodžio dienomis pasklidusios žinios apie prastėjančią Vilniaus banko finansinę situaciją atgarsio nesulaukė.

Tuo tarpu panevėžiečiai reagavo į publikacijas bulvarinėje žiniasklaidoje. Susidarė ilgesnės nei įprasta eilės.

Tarp panikos apimtųjų daugiausia buvo pensinio amžiaus žmonių. Daugelio jų sąskaitose buvo nedidelės sumos – iki kelių tūkstančių litų. Tačiau kilęs ažiotažas nebuvo toks stiprus kaip didžiuosiuose Lietuvos miestuose.

Didžiausi klientai neišdavė

Klaipėdoje išsirikiavo eilės. Sunerimę žmonės atsiėmė savo indėlius – dauguma jų buvo nedideles sumas laikę žmonės.

[[ge:lrytas:lrytas:32643448]]

Dvi paskutines 2002 metų dienas banko filialai uostamiesčio Daržų ir Turgaus gatvėse dirbo ilgiau negu įprasta ir aptarnavo visus eilėse laukusius klientus – pinigus atsiėmė visi, kas norėjo.

Apgulti buvo Vilniaus banko bankomatai Kaune, bet jie dirbo be sutrikimų. Incidentų nebuvo.

Visi didžiausi Vilniaus banko verslo klientai Kaune, tarp jų – didžiausia logistikos bendrovė Baltijos šalyse „Sanitex“ ir konditerijos pramonės gigantas „Kraft Foods Lietuva“ – gandams nepasidavė.

„Nuostoliai minimalūs. Dažniausiai pinigus atsiimdavo patys smulkiausi indėlininkai“, – pasakojo Kauno filialo vadovas A.Liorentas. Tačiau greičiau reagavo verslas.

„Situacija pakankamai normali“, – klientus ramino Skandinavijos grupės SEB valdomo didžiausio Lietuvoje privataus Vilniaus banko prezidentas J.Niedvaras.

Gandai išsisklaidė. Išgąsdintų žmonių liko tik vienas kitas. Tačiau J.Niedvaras, kaip ir visi jo pavaldiniai filialuose, neteikė konkrečių skaičių apie patirtus praradimus.

Indėliai šiame banke per 2002 metus buvo išaugę iki 3,5 milijardo litų. Skirtingais duomenimis, per paskutinį ketvirtį jų kiekis sumažėjo 13–20 milijonų litų. Kai kurie kitų bankų atstovai miniėjo ir keletą kartų didesnes sumas.

„Maloni žinia yra ta, kad kituose bankuose indėlių sumos per šį mums sunkų laiką nepadidėjo. Vadinasi, net ir tie žmonės, kurie nutraukė sutartis, neskubėjo ieškoti geresnio banko“, – sakė J.Niedvaras.

Atmetė atsitiktinumų versiją

Galbūt visa ši gandų istorija buvo tik atsitiktinumų virtinė? Keletas prasčiau aptarnautų klientų. Vėliau – klaida informaciniame banko pranešime, kuriame J.Niedvaras buvo pavadintas laikinuoju banko prezidentu.

„Netikiu atsitiktinumu. Gandas buvo platinamas metų pabaigoje, kai visuose bankuose natūraliai susidaro įtempta padėtis“, – sakė finansų analitikė M.Starkevičiūtė.

Ekspertė neabejojo, kad laikas buvo parinktas sąmoningai. Gruodžio pradžioje platinami gandai nurimo ir vėl buvo atnaujinti.

[[ge:lrytas:lrytas:32090786]][[ge:lrytas:lrytas:32489044]]

Kai buvo argumentuota, kad net turėdamas rūpesčių Vilniaus bankas liktų stiprus, nes priklauso finansiškai galingai grupei, bandyta paskelbti, jog SEB taip pat turi problemų.

„Visa tai – rimti dalykai. Mūsų specialiosios tarnybos turi išsiaiškinti, kas įvyko“, – teigė M.Starkevičiūtė.

Konkurencinės kovos metodas

Buvęs finansų ministras Jonas Lionginas manė, kad tai, kas įvyko, yra tiesiog konkurencinė kova. Tokia, kokia vyksta visame pasaulyje. Vieno kito straipsnio spaudoje pasirodymas sukėlė pernelyg didelę reakciją.

„Ažiotažas kilo, kai buvo neatsakingai atkreiptas dėmesys į bulvarinės žiniasklaidos publikaciją. Šitai padarė mūsų oponentas per prezidento rinkimus“, – kalbėjo J.Lionginas. Jis priklausė išrinktojo prezidento R.Pakso komandai.

Lietuvoje visi bankai yra privatūs. Rinka nėra didelė. Pasak J.Liongino, kiekvienas jų stengiasi gauti kuo didesnę dalį: „Manau, kad kiekviename banke dirba analitikai ir strategai. Jie kuria strategijas, gal ir ne visada švarias, kaip pasiekti geresnių rezultatų“.

Skonį pajuto ir „VP Market“

Vilniaus bankas nebuvo pirmasis, sužinojęs, kokia gali būti gandų kaina.

2002 metų pradžioje jų skonį pajuto „VP Market“ prekybos sistema. Tuomet pamažu buvo kuriama nuomonė, kad ši sistema yra nepatikima. Neva ji neturi turto ir dėl to gali nepajėgti vykdyti įsipareigojimų.

Netrukus šie gandai pavirto parlamentine iniciatyva. Grupė Seimo narių pasiūlė įstatymą, kuriuo būtų iš esmės apribota didelių prekybos sistemų veikla.

Dar anksčiau šiai prekybos sistemai buvo bandoma klijuoti finansinės piramidės etiketę. Laikas parodė, kad bandymai kompromituoti buvo tik gandai.

„Tai buvo akivaizdi konkurencinė kova. Net neslepiama. Smulkūs prekybininkai bandė taip gauti didesnę rinkos dalį“, – sakė „VP Market“ vykdantysis direktorius Ignas Staškevičius.

Išgąsdino didelis poveikis

M.Starkevičiūtę labiausiai nustebino tai, kad gandų sėkla rado palankią dirvą.

Pasirodė, kad netgi žmonėmis, kurie laiko save informuotais verslininkais, vis dar galima lengvai manipuliuoti.

„Visi duomenys – vieši. Švedijos, tarptautiniai finansų dienraščiai nieko nerašė apie kokias nors SEB problemas. Tarptautinė finansinė informacija mūsų amžiuje prieinama internetu. Visi viską galėjo patikrinti. Nesuprantu, kodėl patikimu informacijos šaltiniu tapo bulvarinė žiniasklaida“, – kalbėjo finansų analitikė.

Šaukštais barškino po pietų

„Lietuvos ryto“ kalbinti politikai ir ekspertai nuogąstavo dėl to, kad atsirado nuomonė, jog platinant gandus vis dar galima sukelti paniką. Vadinasi, tai gali kartotis įvairiose srityse.

Pašnekovai pabrėžė, kad būtina nuodugniai ištirti šį atvejį ir viešai atskleisti pavojingų gandų virtuvę. Jų nuomone, valdžia ir specialiosios tarnybos reagavo pernelyg vėlai.

Valstybės saugumo departamentas vėliau paskelbė nustatęs kai kuriuos apie didžiausią Lietuvoje Vilniaus banką platinamų gandų šaltinius ir manė, kad jie yra susiję su konkurencine kova.

(„Lietuvos rytas“, 2003 m.)

Kalbos apie didžiausio banko griūtį sukėlė paniką Lietuvoje: kaltųjų dairėsi net R. Pakso ir V. Adamkaus aplinkose Istorijos, sukrėtusios šalį