Energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas akcentuoja – prisijungusios prie kontinentinės Europos elektros tinklų, Baltijos šalys plaks vienu energetiniu ritmu su Vakarais.

Sinchronizacijos projekto progresą ne vienus metus stebėjęs ir pats prie jo prisidėjęs antrąją energetikos ministro kadenciją einantis politikas tikina, jog Baltijos šalių atsijungimas Rusijai bus skaudus politinis smūgis, todėl iš šalies agresorės galima tikėtis įvairių netikėtumų.

„Kalbant metaforiškai, tai yra kaip širdies plakimas vienu ritmu. Mūsų energetinės sistemos širdis plaks tokiu pačiu ritmu, kaip plaka Vakarų Europos sistema“, – apie sinchronizacijos istorinę reikšmę tinkalaidėje politika.lt kalbėjo Ž.Vaičiūnas.

Anot ministro, Lietuva, Latvija ir Estija yra pasirengusi bet kokioms diversijoms ar sabotažo aktams iš Rusijos pusės, ir priduria – Baltijos šalių energetinė sistema yra sustiprinta pakankamai, kad atlaikytų bet kokius galimus tinklų nutraukimus.

[[ge:lrytas:lrytas:36283498]]

Tuo metu kalbėdamas apie šiuo metu laikinai sustabdytą antro 700 megavatų (MW) vėjo parko Baltijos jūroje rangos darbų konkursą, Ž.Vaičiūnas kartoja – sąlygos bus peržiūrėtos, siekiant užtikrinti geriausias elektros kainas vartotojams ir didinti elektros gamybą šalies viduje, ateityje planuojant ją eksportuoti į kitas valstybes, tarp jų – ir į Vokietiją.

– Turbūt nesuklysiu pasakęs, kad tas atsijungimas yra nulemtas dar jūsų pasirašytos sutarties su latviais, estais ir lenkais 2018 metais, kai jūs tuomet buvote ministru. Jūs pradėjote, jūs ir baigiate?

– Taip jau sutapo. Iš tiesų, buvo ilgas, kompleksinis ir komplikuotas kelias į šio projekto įgyvendinimą. Ir būtent tos diskusijos buvo labai aštrios 2016–2017 metais, bet susitarimą pavyko pasiekti 2018-aisiais. Ten ir buvo užfiksuota sinchronizacijos data – 2025 metai, ir visi esminiai techniniai projektai, kuriuos reikėtų įgyvendinti.

Po to turėjome 2019 metais papildomą susitarimą, kur jau sudėjome visą infrastruktūrą. Tai buvo kertinis procesas, kertiniai sprendimai sinchronizacijos projekto įgyvendinime, nes iš esmės nuo to laiko suvienijom viso regiono pastangas – t. y. Baltijos šalių ir Lenkijos kartu su Europos Komisijos parama.

[[ge:lrytas:lrytas:36367871]][[ge:lrytas:lrytas:36343666]][[ge:lrytas:lrytas:36373528]]

– Pasekmės, kad visi įsivaizduotų: yra Rusijos Federacija, yra Baltarusija, yra ten tos Jenisiejaus hidrokaskadinės elektrinės, mes su jomis buvome sujungti į žiedą. Ir šį savaitgalį vykstantys procesai yra negrįžtami. Kai Lietuvos energetinė sistema pradės veikti tame pačiame elektromagnetiniame dažnyje su Vakarų sistema, mes ką – nukirpsime fiziškai laidus į Rusiją ir Baltarusiją? Toks rezultatas?

– Taip, iš esmės tai reiškia, kad bus suardomas tas energetinis žiedas, kuris istoriškai buvo susiformavęs ir mes dešimtmečiais buvome toje sistemoje, negalėjome patys jos valdyti ir buvome tos sistemos maža dalele.

– Kaip sakoma, buvo dispečerinė Maskvoje, kuri reguliuoja dažnius, kiekius, įtampos srautus ir t. t. Ji fiziškai tai ir darė, teisingai?

– Taip, fiziškai tai buvo daroma. Tiesiog mūsų perdavimo sistemos operatoriai natūraliai turėjo paklusti įsakymams, komandoms, kurios buvo duodamos. Ir šio žiedo suardymas reikš, kad iš esmės laidų negalima iš karto nukirpti, reikia atjungti įtampą. Taip ir padaryta: atjungta įtampa ir demontuotos linijos. Tai reiškia, kad Baltijos šalys prarado energetinį ryšį tiek su Rusija, tiek su Baltarusija, tiek su Kaliningrado sritimi. Ir atjungus pačias linijas izoliuotas sistemos darbas, izoliuotas bandymas, nes mes turime atitikti tam tikrus reikalavimus.

– Iš pradžių atsijungiame, paskui trys Baltijos šalys pasibando viduje kaip viskas vyksta ir tada keičiame dažnį. Tuomet su tuo pakeistu dažniu jungiamės į kitą dažnį?

– Taip. Yra trys etapai: pirmasis, kuomet atsijungiame. Atsijungimas įvyko šeštadienį ir tada maždaug parą laiko visos trys Baltijos šalys kartu veikia izoliuotai. Lietuva jau tokį bandymą buvo padariusi anksčiau. Dabar pirmą kartą bandomq trijose Baltijos šalyse veikti izoliuotai. Tai reikalinga tam, kad išbandytume energetikos sistemą visais ekstremaliais atvejais, kad mes tikrai galėtumėme parodyti Europai, ENTSO-E asociacijai, kad tokiems atvejams esame pasiruošę.

– Kas yra daroma? Kažkur keliama įtampa, dirbtinai didinamas vartojimas?

– Taip. Yra įtampos trikdžiai, per pakankamai trumpą laiką ji didinama, mažinama ir tai daroma bendrai visų trijų Baltijos šalių sistemoje. Lietuvoje koncentruota didžioji bandymų dalis, taip jau yra suderinta.

– O kas tai buvo? Kažkas pradėjo vartoti labai daug elektros energijos?

– Tiesiog mūsų perdavimo sistemos operatorius padarė taip, kad imituotų dažnio kritimą – t. y. vienas generacijos pajėgumas prarandamas ir tada jungiamas kitas.

– Atjungė kažkurią elektrą generuojančių jėgainę?

– Taip. Izoliuoto darbo metu mobilizuotos papildomos generacijos pajėgos, pasiruošta Elektrėnų aštunto ir devinto bloko veikimui. Taip pat Panevėžio elektrinėje. Yra suderinta programa ir daromos tokios, pavadinkime, simuliacijos praradimo arba papildomos generacijos. Tai reiškia, kad po izoliuoto darbo, atlikus visus reikalingus bandymus, jau sekmadienio popietę pradėsime sinchronizaciją su kontinentinės Europos tinklais.

– Ką reiškia ta sinchronizacija? Kaip atrodo tas sinchronizavimo momentas, pats procesas?

– Sinchronizavimo procesas reiškia, kad mes turime vieną dažnio amplitudę, kuria veikia kontinentinės Europos tinklai ir turime tokį patį dažnį, bet veikiantį kita amplitude, kurią veiksime mes – t. y. Baltijos šalys. Ir sinchronizacija reiškia, kad yra atjungiamas galios konvertavimo įrenginys Alytuje, nes šiuo metu, kadangi mes veikiame skirtingose sistemose, elektros energijos importas ir eksportas vykdomas per tam tikrą konverterį. Tai jis atjungiamas ir tiesiogiai tada pajungiama ant elektros energijos linijos, kuomet elektra teka tuo pačiu dažniu kaip ir Lenkijoje, kaip ir kitoje likusioje kontinentinėje Europoje. Sinchronizacija tiesiog reiškia tų dviejų amplitudžių sutapimą laike. Tada ir įvyksta vadinamoji sinchronizacija.

– Po to, kai Lietuva sekmadienį prisijungs prie Europos kontinentinės sistemos, jokių sinchronizatorių nereikės. Tas jų dažnis bus ir mūsų dažnis. Sinchronizatoriaus reikės jungimosi momentu.

– Būtent. Jungimosi momentu mes tiesiog atjungsime kitus techninius įrenginius, kurie dabar buvo reikalingi tam, kad mes galėtume importuoti ir eksportuoti elektros energiją. Po sinchronizacijos, kadangi mes veiksime vienu dažniu, nebereikės papildomos kažkokios įrangos, tiesiog funkcionuos elektros energijos linijos. Kalbant metaforiškai, tai yra kaip širdies plakimas vienu ritmu. Mūsų energetinės sistemos širdis plaks tokiu pačiu ritmu, kaip plaka Vakarų Europos sistema.

– Politiškai viskas aišku, kodėl tai svarbu – kad koks nors Kolia ir Vasia nediriguotų mūsų įtampos dažnių, nedarytų kažkokių problemų ir t. t. O kodėl techniškai tai yra svarbu?

– Pirmiausia techniškai svarbu tuo, kad sinchronizacijos projektas buvo didžiulė techninio pasirengimo programa. Per 7 metus buvo įgyvendinta daugiau negu 40 projektų Baltijos šalyse, iš jų didžioji dalis buvo Lietuvoje – 20 projektų. Tai reiškia, kad mes iš esmės sustiprinome savo energetikos sistemą. Pateiksiu keletą skaičių: yra nutiesta per 430 kilometrų naujų aukštos įtampos perdavimo linijų, daugiau nei 230 kilometrų yra rekonstruota. Rekonstruota arba pastatyta naujų 13 pastočių ir transformatorinių. Taip pat įrengta virš tūkstančio naujų atramų, kurios laiko tuos laidus.

Tai reiškia, kad mes iš esmės sustiprinome savo sistemą, kuri yra atsparesnė bet kokiems tiekimo nutraukimo atvejams, jeigu jie įvyktų. Ir kitas aspektas yra labai svarbus, kad tai padės integruoti daugiau atsinaujinančių energijos išteklių, nes perdavimo sistemą taip pat reikia sustiprinti. Kitaip tariant, mes vienu šūviu nušovėme du zuikius: sustiprinome sistemą ir paruošėme ją atsinaujinančios energetikos integracijai.

– Čia visi baiminasi galimų diversijų, dar kažko. Aišku, turbūt visų įmanomų scenarijų nenumatysi, visko gali atsitikti. Turbūt tai būtų jau akivaizdus išpuolis prieš NATO valstybę, jeigu įvyktų kažkokia fizinė, akivaizdi diversija Lietuvos Respublikos teritorijoje. Vis dėl to, kas gali sutrukdyti tokiam žingsniui – dažnio keitimui?

– Visi tokie scenarijai buvo analizuoti, jiems buvo ruoštasi. Pirmiausia verta pastebėti, kad techniniu lygiu mūsų atsijungimas nuo Rusijos, Baltarusijos sistemos ir Kaliningrado yra suderintas. Kitaip tariant, dar vasarą „Litgrid“ informavo Rusijos perdavimo sistemos operatorių apie planuojamą atsijungimą – t. y. kad ta sutartis, kuri buvo sudaryta 2021 metais, nebebus pratęsta.

– Ir jie irgi turbūt turėjo imtis priemonių. Jie kažkaip tą savo sistemą turėjo užsižiedinti, nes priešingu atveju atsiranda skylė vidury.

– Jie ruošėsi tam. Kadangi 2018 m. jau buvo pasirašyti susitarimai, tai jie puikiai matė, kurlink eina Baltijos šalys.

– Jie turėjo nuo Pskovo iki Minsko kažkokią naują liniją tiesti?

– Taip, buvo Rusijos linijų užžiedinimas Baltarusijos pusėje. Taip pat buvo daromas esminis pasirinkimas Kaliningrado srityje, nes tam jiems reikėjo ir papildomos generacijos pajėgumų. Tai pirmiausia buvo statomos dujinės elektrinės, taip pat buvo daromi bandymai – Kaliningrado sritis iki šiol yra penkis kartus dariusi izoliuotos sistemos bandymą. Jie tam techniškai ruošėsi ir yra pasiruošę. Dėl sutrukdymo scenarijų vėlgi – esame pasiruošę įvairiems variantams. Kažkokios dezinformacijos kampanijos taip pat galimos.

[[ge:lrytas:lrytas:36375790]]

– Jos jau vyksta. Latvijoje žmonėms net laiptinėse klijuoja visokias nesąmones apie tai, kad dings elektra, jos ilgai nebus, pasiruoškite maisto ir t.t.

– Tai yra pakankamai natūralu, nes suprantant, kad tai yra paskutinis ir esminis mūsų Baltijos šalių energetinės nepriklausomybės žingsnis, tai toks praradimas politiškai ir techniškai tam tikra prasme yra skaudus smūgis. Todėl neabejoju, kad tokių žinučių artimiausiu laikotarpiu turbūt tikrai sulauksime.

– Pakalbėkime, ministre, apie ateitį. Aš pats esu keliose verslo konferencijose klausęs „Ignitis“ vadovo pranešimų apie perspektyvą po 10–15 metų. Tiesą sakant, daro įspūdį tai, kad Lietuva save projektuoja kaip elektros energiją gausiai eksportuojančią valstybę pirmiausia į Vokietiją. Vyriausybės programoje yra kabelio tiesimas į Vokietiją tam, kad galėtume eksportuoti atsinaujinančią vėjo energiją iš Baltijos jūros ir iš sausumos. Kiek tai yra realu?

– Tokie projektai trunka dešimtmečiais. Tokios jungtys, jų įgyvendinimas, projektavimas ir tiesimas užtrunka. Svarbu pažymėti, kad jau dabar ėmiausi konkrečių žingsnių su Latvija ir Estija kalbant apie tai, kad mes turėtume kalbėti apie regioninę koncepciją, nes natūralu, kad mes, turėdami tokią jungtį, ją turėtume ne tik į Lietuvą ar Latviją, bet ir į visą regioną.

– Pirminiame plane ar kažkur kitur mačiau viešai, kad ta jungtis ateis į Latviją.

– Yra keli scenarijai arba variantai, jie priklauso nuo sistemos pasirengimo į kurią valstybę būtų techniškai geriau ją integruoti. Taip pat tai yra susiję su poveikio aplinkai vertinimu. Kol kas mes neturime galutinio sprendimo. Ir iš esmės pagrindinis dalykas tas, kad mes pradėtume darbą dėl tokios jungties ekonominio-socialinio vertinimo. Nes tokia jungtis yra gera paskata atsinaujinančių išteklių energetikos vystymuisi – ji reiškia, kad yra eksporto koridorius, per kurį mes galime eksportuoti Lietuvoje ar Baltijos šalyse pagamintą elektros energiją iš atsinaujinančių energijos išteklių.

– Nes Vokietijai elektros energijos ilgainiui trūks ir trūks.

– Taip, jos trūksta dabar, trūks ir ateityje. Ir klausimas yra, kaip teisingai subalansuoti sistemą. Kita vertus, Lietuvos atveju ir Baltijos šalių atveju mums svarbu įvertinti, kad tai nekeltų elektros energijos kainos vartotojams. Kitaip tariant, mes turime subalansuoti taip, kad tie papildomi generacijos pajėgumai atsirastų plius minus tuo metu, kuomet atsiranda jungtis.

– Vėjo jėgaines statome, kad būtų pigiau, o ne tam, kad brangiau, ar ne?

– Taip, bet iki tam tikro balanso, nes jau dabar yra tam tikrų požymių, kai kiekvieno papildomo megavato pastatymas vystytojams duoda vis mažesnę ekonominę naudą. Dėl to mažėja jų interesas statyti tokias saulės ar vėjo elektrines ir mes netrukus susidursime su situacija, kai sustos tokios rinkos plėtra. Dėl to reikia subalansuoti jungtis kartu su vartojimu.

– Sustabdėte antrojo parko konkursą. Koks tikslas? Trumpai paaiškinsiu nežinantiems: buvo antras konkursas antram vėjo parkui Baltijos jūroje. Pirmas konkursas jau yra įvykęs, antrojo parko konkursas sustabdytas, galimi konkurso dalyviai nepateikė jokių paraiškų, nes dar terminas nebuvo atėjęs. Koks to tikslas?

– Tikslas yra iš esmės sumažinti naštą vartotojams.

– Norite sumažinti supirkimo elektros energijos kainą iš būsimo parko?

– Būtent. Nes iš esmės kalbama apie tai, kad tokie projektai, tokie parkai jūroje dabartinėmis sąlygomis nėra vystomi be papildomo indėlio arba mokesčio iš valstybės arba vartotojų.

– Pirmo parko konkursą laimėjo „Ignitis“ ir su tarptautiniu partneriu įgyvendins tą parką. Bet jie neturėjo garantijos iš valstybės, už kiek supirks jų elektros energiją. Antras parkas tokią garantiją jau turėtų ir tai mažintų verslo riziką, ar ne?

– Taip. Tokia garantija reiškia, kad yra stabilizuojama rinkos kaina ir jeigu ji krenta žemiau tam tikro lygio, tuomet tas kainų skirtumas sumokamas vystytojams.

– Jūs manote, kad garantija buvo per didelė ir norėtumėte tą garantijos kartelę nuleisti?

– Garantija buvo 125 eurai už megavatvalandę. Kitaip tariant, 12,5 cento už kilovatvalandę. Bet vystytojas gali siūlyti ir žemesnę kainą – apie tai yra aukcionas ir konkursas, kad gali būti pasirenkama žemesnė kaina. Kalbame ne tik apie šią dedamąją, kalbame ir apie indeksavimą – t. y. buvo įdėta formulė, kad šita kaina, priklausomai nuo infliacijos dydžio, yra indeksuojama.

– 125 eurai plius infliacija. Kokiam laikotarpiui?

– Realiai 8 metai iki projekto išvystymo ir dar 15 metų jau veikiant elektrinei. Viso 23 metams.

– Jei skaičiuosime, kad infliacija 3–4 procentai, tai po 23 metų atitinkamai 125 eurai virsta 200.

– Taip. Apie tai ir buvo kalba, matome galimybes pagerinti šio aukciono sąlygas būtent vartotojams. O dėl vystytojų kalbame apie sausumos – pirmiausia saulės ir vėjo elektrinių plėtotojus. Buvo numatytos sąlygos, kad jūriniam vėjui būtų prioritetas – t. y. jeigu reikėtų mūsų perdavimo sistemos operatoriui riboti elektros energijos patekimą į tinklą iš atsinaujinančios energetikos, tai jūrinis vėjas turėtų prioritetą. Manome, kad tai turėtų tam tikrų kliūčių sausumos – tiek vėjo, tiek saulės vystymuisi iki 2028 metų.

– Jūs norite suvienodinti sąlygas, taip suprantu?

– Peržiūrėti sąlygas taip, kad vartotojų indėlis, prisidėjimas prie šito projekto būtų mažesnis. Kitas dalykas, kad tai nekliudytų atsinaujinančios energetikos plėtrai sausumoje.

– Bet gal jūroje geriau negu sausumoje? Vizualinės taršos, daugybė kitų dalykų. Ir galingumai kitokie. Tie bokštai, kuriuos planuojama statyti jūroje, yra Vilniaus televizijos bokšto dydžio, jų generacija daug didesnė nei kažkur Kelmėje stovintis bokštelis.

– Sausumoje irgi jau dabartinės jėgainės yra tokio dydžio kaip Vilniaus televizijos bokštas. Efektyvumas jūroje yra šiek tiek didesnis, bet tas skirtumas nėra labai didelis. Bet svarbu tai, kad sausumos atsinaujinančios energetikos plėtra vystosi rinkos sąlygomis. Jūrinis vėjas yra strateginė investicija žiūrint į perspektyvą. Bet mes manome, kad kaštų naudos požiūriu ne viskas buvo tinkamai subalansuota.

– Ir kada grąžinsite tą konkursą atgal?

– Laikas tikrai spaudžia, nes iki šių metų pabaigos jau turi būti paskelbtas konkurso laimėtojas – tokios yra suderintos sąlygos su Europos Komisija. Tai reiškia, kad jau pirmosiomis pavasario sesijos dienomis turime svarstyti pateiktus pakeitimus Seime. Juos pateiksime, jie bus svarstomi.

– Seimas tvirtina konkurso sąlygas?

– Seimas tvirtina tam tikras sąlygas. Atsinaujinančių energetikos išteklių įstatyme numatytos tos bazinės sąlygos. Turime tikslą, kad jie būtų priimti kovo mėnesį ir jau balandį būtų galima atnaujinti konkursą.

– Kokia bus kaina? 10 ct/kwh? 12,5 ct/kwh ar kiek?

– Mūsų tikslas ne tik peržiūrėti tą pačią viršutinę ribą, bet pirmiausia sudaryti sąlygas, kurios spaustų vystytojus pateikti pasiūlymą už žemiausią kainą. Kokia ji bus, šiandien negaliu pasakyti.

– Tikslas yra sulaukti daugiau vystytojų, kad ne vienintelis „Ignitis“ ateitų į savo kiemą. Toks yra interesas?

– Taip, kad būtų konkurencija ir turėtume įmanomai mažesnę kainą.

– Pakalbėkime nacionalinio saugumo dedamąją. Turbūt akivaizdu, kad jeigu Lietuva taptų didele elektros energijos eksportuotoja ypač į Vokietija, tai turėtų esmingai prisidėti prie valstybės saugumo. Akivaizdu, kad jeigu tu turi elektrinę išorėje, tu ją ginsi esant agresijai. Tai turbūt irgi viena iš svarbių dedamųjų svarstant apie Lietuvos energetikos ateitį?

– Taip. Yra trys svarbiausi etapai: pirmasis buvo iki 2005–2009 m., kuomet dar turėjome veikiančią Ignalinos atominę elektrinę. Tada mes buvome elektros energiją eksportuojanti valstybė. Elektrinė buvo uždaryta ir dabar mes esame laikotarpyje, kai turime patys apsirūpinti elektros energija už konkurencingą kainą ir, be abejo, atsinaujinanti energetika yra tas šaltinis, ta sritis, kuri leidžia tai padaryti už kiek įmanoma žemesnę kainą. 2024 m. apie 62 proc. elektros buvo pagaminta iš atsinaujinančios energetikos šaltinių, 2028 m. tikslas bus pasiekti 100 proc. Tada jau bus trečiasis etapas tapti eksportuojantuojančia valstybe.

Be abejo, pirmiausiai yra mūsų galimybė pasigaminti patiems reikalingą elektros energiją. Tai reiškia, kad mes neleidžiame pinigų pirkdami ją iš išorės. Kitas dalykas, yra visa ekosistema, aptarnavimas tokių elektrinių, darbo vietos. Ir trečiasis aspektas, be abejo, yra saugumo aspektas. Nes jeigu mes turime pakankamai ženklų eksportą, tai tos valstybės, kurios perka elektros energiją, yra suinteresuotos, kad tokios elektrinės veiktų saugiai.

– Kaip jums sekasi visa tai įrodyti savo koalicijos partneriams? Ypač tiems, kurie visada bombarduoja visus energetinio saugumo projektus – pradedant Artūru Skardžiumi, Remigijumi Žemaitaičiu ir kuo tik nori.

– Be abejo, visokių klausimų buvo keliama ir dėl SGD terminalo reikšmės, naudos. Ir tuo metu, dar praeitoje kadencijoje, pavyko apginti siūlymą, kad šį terminalą mes turėtume išsipirkti, nes turint nuosavybę kaštai yra mažesni. Šiandien matome, kad ta strategija pasiteisino. Yra ne tik simboliškai, kad turime iškeltą Lietuvos trispalvė SGD terminale, bet taip pat mes turime nulį eurų prisidėjimo iš vartotojų, nes terminalas puikiausiai veikia komerciniais pagrindais. Manyčiau, kad tai buvo sėkmės istorija. Kalbant apie kitus projektus, tai, be abejo, jungtys su Vokietija pradinėje stadijoje. Tikrai ne vienerių metų klausimas, kol mes išanalizuosime ir pateiksime skaičius.

– Patikslinkime: pats laidas yra kas? Čia yra atskira bendrovė, kurios akcininkai būtų vokiečiai, lietuviai, latviai, estai? Tokiu modeliu ta elektros jungtis būtų kuriama?

– Iš esmės tai būtų toks modelis, bet svarbu pastebėti, kad mes dabar net negalime pasakyti, kokios turėtų būti proporcijos. Todėl pirmas tikslas – įtraukti šį projektą į tam tikrus europinius sąrašus, kad jis atsidurtų perdavimo sistemų planavimo dokumentuose ir tada galėtume atlikti vertinimą socialiniu-ekonominiu požiūriu, kuriai valstybei tas projektas per konkretų laikotarpį duoda naudos. Ir pagal tą naudą bei kaštus jau galima dalintis to projekto dedamąsias.

– Jeigu iš tikrųjų Lietuva, Latvija ir Estija investuotų į atsinaujinančią energetiką ir tas kabelis dirbtų, tai galima pritraukti ir privatų investuotoją?

– Be abejo, apie tai ir kalbame, kad šitą projektą reikia įsivertinti. Vartojimo lygis kyla, reikia daugiau elektros energijos. Nekalbu tik apie elektromobilius ar kitus šaltinius. Mes, turėdami pakankamai konkurencingą elektrosen ergiją, galime turėti ir daugiau pramonės Lietuvoje. Kita vertus, vandenilis taip pat perspektyvi technologija. Šiuo metu ji dar nėra ekonomiškai atsiperkanti, bet tai tik laiko klausimas. Kuo daugiau turėsime atsinaujinančios energetikos, tuo daugiau galėsime jos eksportuoti ar transformuoti į kitas formas kaip vandenilis.

– Grįžkime prie jūsų draugų, kuriems nuoširdžiai nepatinka tai, ką jūs darote.

– Nesakyčiau, kad nėra diskusijos. Aišku, yra keliami įvairūs klausimai. Jie kaip tik leidžia sustiprinti argumentus, kodėl tokie projektai reikalingi ir kokie jų parametrai turėtų būti. Manau, kad tai tik pastiprina mus kaip valstybę. Diskusija yra natūralus dalykas. Kartais tie klausimai keliami galbūt ir keistesniu būdu ar pavidalu, bet mano, kaip ministro, pareiga yra įrodyti, kodėl reikalingi vieni ar kiti projektai ir kokia kryptimi jie turėtų būti koreguojami.

„Kad nediriguotų Kolia ir Vasia“: ką Lietuvai reiškia atsijungimas nuo BRELL ir kas laukia dabar (12)