Teismas sustabdė planus baigti bankrutavusios įmonės „Lithuanian Glass Recycling“ (LGR) likvidavimą. O kreditoriai toliau kaltina administratorių pažeidimais.

LGR įsteigusi Lenkijos kompanija Lietuvoje puoselėjo didelius planus, tačiau galiausiai paliko tik kalnus atliekų, už kurias turėjo susimokėti. Apie tai jau ne sykį rašė „Lietuvos rytas“.

Lenkai jau seniai pasitraukė, tačiau Lietuvos įmonės bankroto procedūros pagal trukmę gali pretenduoti į rekordų sąrašą.

Po daugiau nei 11 metų trunkančio bankroto proceso Vilniaus apygardos teismas šių metų balandį paskelbė LGR veiklą pasibaigusia. Sprendimas atvėrė kelią įmonės išregistravimui iš juridinių asmenų registro.

[[ge:lrytas:lrytas:38691427]]

Bet kreditoriai, tarp kurių yra ir Valstybinė mokesčių inspekcija, šį žingsnį pavadino ne tik skubotu, bet ir pavojingu, nes esą nebuvo atsakyta į esminį klausimą, kur dingo bankroto proceso metu gautos lėšos.

Apeliacinis teismas tokius nuogąstavimus išgirdo – byla dėl įmonės veiklos pabaigos sugrąžinta nagrinėti iš naujo.

[[ge:lrytas:lrytas:38346671]][[ge:lrytas:lrytas:38453548]][[ge:lrytas:lrytas:38528971]]

Kur pradingo pinigai?

Dar 2021 metais visų instancijų Lietuvos teismai nustatė, kad dėl LGR teritorijoje paliktų kalnų atliekų kalta ir šios įmonės įkūrėja – viena didžiausių Lenkijoje atliekų perdirbimo bendrovių „Krynicki Recykling S.A“.

Lenkai turėjo sumokėti 680 tūkstančių eurų, iš kurių LGR bankroto administratorius 324 tūkstančius eurų turėjo paskirstyti įmonės kreditoriams.

Bet pastarieji negavo ne tik šios teismo priteistos sumos, bet ir dar beveik 50 tūkst. eurų, kuriuos įmonė gavo iš kitų šaltinių.

Kreditoriai seniai teikė skundus, kuriuose kėlė rimtas abejones dėl 725 tūkst. eurų bankroto proceso metu gautų lėšų paskirstymo. Antai įmonės „Oreva“ atstovai teigia, kad realių ataskaitų, rodančių šių pinigų judėjimą, administratorius nepateikė, o finansiniai dokumentai, kuriuos vis dėlto pavyko gauti, buvo neišsamūs, netikslūs ir tarpusavyje prieštaraujantys.

Pavyzdžiui, pelno ir nuostolių ataskaita likvidavimo pradžioje 2014 m. pateikta visiškai tuščia, nors dokumentai rodė, kad tuo metu įmonė turėjo turto.

Taip pat pastebėta, kad 2025 m. likvidavimo pabaigos balanse nurodytas nuostolis daugiau nei puse milijono eurų nesutampa su deklaruojamomis išlaidomis.

Kreditoriai mano, kad skubiai likvidavus įmonę, o to siekė jos bankroto administratorius Rimgaudas Balevičius, nebus galima išsiaiškinti, kur dingo pinigai.

Teismas: klausimai pagrįsti

Apeliacinio teismo vertinimu, Vilniaus apygardos teismas, nusprendęs likviduoti LGR, pernelyg formaliai įvertino aplinkybes ir neatsižvelgė į kreditorių pastabas.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad sprendimas dėl įmonės veiklos pabaigos buvo priimtas neišnagrinėjus kreditorių skundų, o nemokumo administratoriaus paaiškinimai nebuvo patvirtinti objektyviais dokumentais.

„Vien tik nemokumo administratoriaus paaiškinimai dėl tokių lėšų paskirstymo, nesant juos pagrindžiančių rašytinių įrodymų, nėra pakankami sprendimui dėl bendrovės veiklos pabaigos priimti“, – teigiama Apeliacinio teismo sprendime.

Administratorius R.Balevičius, kuris yra Nemokumo administratorių rūmų prezidiumo narys, savo ruožtu atmetė kaltinimus ir teigė, kad visi veiksmai buvo teisėti. Jo nuomone, kreditoriai nepateikė konkrečių įrodymų, kad lėšos buvo panaudotos netinkamai, o sprendimus dėl administravimo išlaidų priėmė kreditorių susirinkimas.

[[ge:lrytas:lrytas:38715318]]

Vis dėlto net ir šie susirinkimo nutarimai buvo neseniai panaikinti – Vilniaus apygardos teismas birželį tenkino kreditorių skundą ir nurodė, kad klausimai dėl bankroto ataskaitos, administravimo išlaidų ir sprendimo dėl pabaigos turi būti svarstomi iš naujo.

Vienos didžiausių kreditorių bendrovės „Oreva“ atstovai padėtį įvertino kritiškai: „Mes vis dar nežinome, kam konkrečiai buvo išmokėti šimtai tūkstančių eurų.

Administratorius vengė atsiskaityti, neteikė informacijos, o sprendimą dėl veiklos pabaigos teismas priėmė tuo metu, kai dėl šių pažeidimų vyko atskiras procesas.“

Į skundus nekreipė dėmesio

Kreditoriai teigė esą nusivylę ir bankroto administratorių veiklą turinčia kontroliuoti Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba.

Jai dėl galimų R.Balevičiaus nusižengimų buvo surašyta daugybė skundų, bet visi jie buvo ignoruojami, nors už panašius pažeidimus kiti nemokumo administratoriai netekdavo licencijų.

Teks nagrinėti iš naujo

Po Apeliacinio teismo sprendimo Vilniaus apygardos teismas vėl nagrinės klausimą dėl įmonės veiklos pabaigos, bet šį kartą privalės išsamiai įvertinti kreditorių keliamas abejones. Teismas taip pat turės pareikalauti iš administratoriaus išsamių ir patikrinamų ataskaitų, pagrindžiančių, kad visos gautos lėšos buvo paskirstytos teisėtai.

Tačiau jau ir dabar iš kai kurių administratoriaus pateiktų dokumentų kreditoriams kyla daug klausimų. Kai kurie jų primena vadinamuosius politikų čekučius. R.Balevičius pateikė kvitus, kad į savo automobilį pylė degalus gruodžio 31 d., prieš pat Naujuosius metus. Buvo pateikti kvitai, kad kartu buvo pilamas dyzelinas, benzinas ir dujos.

Ypač stebina sumos, kurias bankroto administratorius pervedė sau už teisines paslaugas.

Pavyzdžiui, už tai, kad parašė teismui vieną sakinį – „prašau bylą nagrinėti skubos tvarka“, jis panoro per 800 eurų.

Dar įspūdingiau atrodė jo pareikalautas beveik 4 tūkstančių eurų honoraras už tai, kad teismui pateikė papildomą priešieškinį – perrašė seną dokumentą, už kurį jau buvo apmokėta, ir prie jo pridėjo vieną sakinį.

Greitai prasisukti nepavyko: Lietuvoje puoselėjo didelius planus, tačiau galiausiai paliko tik kalnus atliekų