Deja, realybė rodo, kad už viso to ne visada slypi nuoširdžios pastangos. Net ir įmonės, kurios anksčiau skelbėsi esančios atsakingos, paprašytos šiuos teiginius pagrįsti, ne visada turėjo ką parodyti. Be to, dalis informacijos apie tvarumą, anksčiau naudotos įvaizdžio formavimui, tiesiog nebeatitinka naujų reikalavimų.
Apie tai, kur baigiasi atsakomybė ir prasideda manipuliavimas, kalbamės su finansų, investicijų ir pilietinės žurnalistikos ekspertais. Jie vieningai sutaria: vadinamasis greenwashing’as (arba lietuviškai – „žaliasis smegenų plovimas“) nėra tik įvaizdžio problema. Tai grėsmė realiems klimato tikslams ir visuomenės pasitikėjimui.
Tvarumas ataskaitose, bet ne realybėje
2025-ieji buvo pirmieji metai, kuomet didžiausių verslų tvarumo atskaitomybė už 2024-uosius turėjo būti parengta pagal Europos Sąjungoje patvirtintus Europos tvarumo atskaitomybės standartus (ETAS).
Kaip sako Lietuvos auditorių rūmų prezidentė Vaida Kačergienė, tai sukėlė nemažai iššūkių net ir toms įmonėms, kurios jau anksčiau buvo pradėjusios viešai teikti nefinansinę informaciją.
„Standartizuoti reikalavimai, kuriuos nubrėžė ETAS ir Įmonių tvarumo atskaitomybės direktyva bei atitinkami Lietuvos teisės aktai, ne tik sukonkretino, bet ir sugriežtino tai, kokia ir kaip informacija apie įmonių tvarumą turi būti pateikta“, – aiškina ji.
Nauji reikalavimai eliminuoja galimybę skelbti tik „gražiai skambančią“ informaciją – neparemtą realiais veiksmais ar įrodymais. Ir būtent šioje vietoje, pasak V.Kačergienės, auditorių vaidmuo tampa itin svarbus.
Jie peržiūri įmonių rengiamas tvarumo ataskaitas remdamiesi teisės aktais ir profesiniais standartais, siekdami užtikrinti, kad pateikta informacija būtų pagrįsta ir patikrinama.
Vis dėlto, Lietuvoje tokių ataskaitų dar parengta nedaug – tik nedidelė dalis įmonių šiuo metu turi prievolę taikyti ETAS. O tos, kurioms tai neprivaloma, pačios sprendžia, ką ir kaip nori atskleisti.
Tokiu atveju auditoriai nevertina pateikiamos informacijos – nebent būtų sudaryta atskira sutartis. „Šioje vietoje ir kyla padidinta greenwashing’o rizika – kai vartotojams tenka patiems ugdyti kritinį požiūrį į verslų deklaruojamą tvarumą“, – sako V.Kačergienė.
Dar daugiau neapibrėžtumo įneša šiuo metu ES svarstomi Omnibus pasiūlymai, kuriais siekiama mažinti administracinę naštą įmonėms.
Pasak V.Kačergienės, jie kelia abejonių, ar iki šiol vykęs pasirengimas Žaliojo kurso tikslams apskritai turės tęstinumą: „Tiek įmonės, tiek auditoriai tampa savotiškais šios situacijos įkaitais. Ir tik kai politikai apsispręs dėl krypties – ar tvarumo atskaitomybė liks privaloma, ar virs savanorišku pasirinkimu – bus galima kalbėti apie aiškesnį reguliavimą“.
Trys dažniausios žaliųjų iliuzijų taktikos
Pilietinės žurnalistikos iniciatyvos „Klimato reporteriai“ redaktorė Rūta Trainytė teigia, kad greenwashing’as Lietuvoje dažniausiai pasireiškia trimis formomis.
Pirmoji – selektyvi komunikacija. Tai situacijos, kai įmonės išsirenka vieną estetiškai patrauklų komponentą – pavyzdžiui, perdirbamą įpakavimą – ir pristato jį kaip tvarumo įrodymą, visiškai nutylėdamos, kad pats produktas pagamintas iš žaliavų, kurių gavyba naikina miškus, alina dirvožemį ar skatina perprodukciją.
„Kalbama apie įpakavimą, bet nutylima visa tiekimo grandinė: nuo žaliavų kilmės iki to, kas nutinka produktui po panaudojimo“, – aiškina ji.
Antroji taktika – vizualinis „žalinimas“. Tai žali lapeliai, simboliniai pareiškimai, tokie kaip „mažiau CO₂“ ar „100 proc. perdirbamas plastikas“, kurių fone nėra sisteminio pokyčio. „Šie elementai dažnai skirti sukelti emocinį pasitikėjimą, tačiau realybėje jie neatspindi nei produkto, nei įmonės veiklos poveikio aplinkai“, – sako R.Trainytė.
Trečioji – dėmesio nukreipimas per visuomenines iniciatyvas. „Kai kurios įmonės renkasi remti „žalius“ projektus, tokius kaip ežerų valymas, ne todėl, kad keičia savo veiklą, bet todėl, kad tai leidžia nukreipti dėmesį nuo realaus poveikio. Tai nupudruota tiesa“, – pabrėžia R.Trainytė.
Kartais tai pasireiškia ir politiniu „žalumu“ – iniciatyvos įtraukti kokią nors abstrakčią „žalią“ idėją į teisės aktus tampa būdu sukurti pokyčio iliuziją.
„Pavyzdžiui, kai kalbama apie būtinybę mažinti naftos vartojimą, bet nutylima, kaip tai bus padaryta, kuo bus keičiama, ir koks aplinkosauginis pėdsakas slypi už tų alternatyvų“, – sako ji.
„Pirmos kartos biodegalai, kuriais pakeičiama nafta, reikalauja auginti rapsus ir grūdus. Tai yra monokultūros, naikinančios dirvožemį ir biologinę įvairovę. Ir net jų pavadinimas – „bio“ – jau yra žaliojo smegenų plovimo forma“.
Mėsos ir prekybos sektorių tvarumo paradoksai
Pasak R.Trainytės, vieni aktyviausių „žaliosios“ retorikos naudotojų – mėsos ir prekybos sektoriai. „Mėsos gamintojai bando įtikinti, kad jų produktas „žalias“, nes gaminamas naudojant „žaliąją energiją“.
Bet net pats terminas – „žalioji“ – yra klaidinantis. Energija gali būti atsinaujinanti, bet jos gamyba reikalauja žaliavų, o tai turi savo aplinkosauginius kaštus“, – paaiškina ji. Be to, tokie užrašai dažnai dedami ant plastikinės pakuotės – dar vieno netvarumo simbolio.
Prekybos sektoriuje greenwashing’as dažnai slypi už „švietimo“ – kai atsakomybė už tvarumą permetama vartotojui. „Įmonės pamokslauja, kaip turime rūšiuoti, bet nieko nesako apie tai, kiek pačios generuoja perteklinių pakuočių ar kokia jų tiekimo grandinė. Jos kalba apie perdirbimą, bet ne apie sumažinimą“, – pažymi reporterė.
Paklausta apie skaidrią tvarumo komunikaciją Lietuvoje, R.Trainytė atvirai atsako: „Nėra. Lietuvoje tvarumas suprantamas labai siaurai – kaip atitikimas minimaliems reikalavimams“.
Ji kviečia įmones būti ne tik tvariomis, bet ir sąžiningomis: kalbėti apie savo klaidas, neslėpti nepatogios informacijos, įtraukti visuomenę į sprendimų paiešką. „Verslas neprivalo būti tobulas. Bet jei jau vadina save tvariu, jis turi būti skaidrus, orientuotas ne į įvaizdį, o į poveikį“.
Žaliasis smegenų plovimas finansų rinkose: nuo šūkių prie baudų
Tvarumo deklaracijos pastaraisiais metais pasiekė ir finansinius produktus – fondai, pensijų programos, obligacijos vis dažniau prisistato kaip „žaliosios“. Tačiau ekspertai įspėja: šios deklaracijos turi būti įrodytos realiais duomenimis.
„Būta atvejų, kai fondas deklaruoja, kad siekia visų 17 JT darnaus vystymosi tikslų, bet realiai prisideda tik prie vieno. Tai – ne tik klaidinanti informacija, bet ir rizika reputacijai“, – sako Žaliųjų finansų instituto (ŽFI) ekspertė Ingrida Lašinskienė.
Pasak jos, investicinės veiklos skaidrumas – vis svarbesnis kriterijus tiek priežiūros institucijoms, tiek pačiam investuotojui. Jei fondas skelbia taikantis ESG principus, turi būti aišku, kaip jie įgyvendinami praktiškai: ar tikrai mažinamos CO₂ emisijos, taikomi reikalavimai atsakingoms tiekimo grandinėms, įdiegtos socialinės ar antikorupcinės priemonės.
„Tvarumo teiginiai turi būti ne deklaratyvūs, o pagrįsti aiškiais rodikliais ir poveikio duomenimis – būtent to tikimasi ir iš Su tvarumu susijusios finansinės informacijos atskleidimo reglamento (SFDR) bei ES Taksonomijos reikalavimų. Jei to nėra – rizikuojama greenwashing’u“, – pabrėžia ekspertė.
Nors Lietuvoje dar neturime skandalų, panašių į „Vanguard“ ar „DWS“ baudžiamuosius atvejus, ESMA tyrimai rodo, kad paviršutiniškų ar klaidinančių tvarumo deklaracijų vis dar pasitaiko. Tai rodo ne tik žinių ar pasirengimo stoką, bet ir tai, kaip svarbu šioje srityje stiprinti metodinį aiškumą.
Kur baigiasi klaidos ir prasideda apgaulė?
Greenwashingas nebūtinai visada reiškia sąmoningą apgaulę – kartais tai informacijos atskleidimo kokybės, žinių ar reguliavimo aiškumo problema.Rizika slypi tame, kad net ir nenoromis įmonės gali skleisti klaidinančią žinią. Todėl reguliuotojai šiuo metu taiko principą „fair, clear and not misleading“ – kiekvienas teiginys turi būti sąžiningas, aiškus ir neklaidinantis.
„Kitaip tariant, jei pristatai produktą kaip tvarų, turi aiškiai parodyti, kodėl, ir būti pasiruošus pagrįsti kiekvieną teiginį realiais faktais: dokumentais, duomenimis, poveikio vertinimu“, – sako I.Lašinskienė.
Pasak jos, itin dažna klaida – per abstrakčios formuluotės. Pavyzdžiui, kai fondas rašo, jog „remia žaliosios energijos vystymą“, bet nenurodo, kokia investicijų dalis tam skiriama ar kokį konkretų poveikį siekiama pasiekti.
I.Lašinskienė pažymi, kad tokie atvejai yra rizikingi ne tik teisiniu, bet ir pasitikėjimo požiūriu. Tiek investuotojui, tiek vartotojui svarbu žinoti – kiekvienas pažadas turi būti audituojamas ne tik formaliai, bet ir logiškai: ar jis atitinka realius veiksmus, ar tik kuria iliuziją.
„Todėl siūlome fondų valdytojams pradėti nuo esamos situacijos analizės: kokie duomenys jau renkami, kokie kriterijai taikomi, ir ar tai, kas sakoma viešai, tikrai atitinka tai, kas daroma viduje“, – priduria ŽFI ekspertė.
Investuotojai tikrina ne pažadus, o faktus
„Vertindami įmonių tvarumo pažadus pirmiausia žiūrime, ar jie paremti konkrečiais duomenimis ir veiksmų planais“, – sako „INVL Asset Management“ tvarumo vadovė Giedrė Padaigienė.
Anot jos, investiciniai sprendimai šiandien nebegali remtis vien deklaracijomis. Vertinama, ar įmonės vykdo emisijų skaičiavimus, turi aiškią tvarumo strategiją ir integruoja ESG principus į kasdienius sprendimus.
„Jei įmonė deklaruoja, kad mažina anglies pėdsaką, bet nėra nei skaičių, nei plano – tai tik įvaizdis. Tvarumas negali būti tik rinkodaros elementas“, – pabrėžia ji.
„Invalda INVL“ grupė naudoja tarptautinėje rinkoje pripažintą ESG klausimyną, kuris leidžia objektyviai ir nuosekliai vertinti investicijas. Tai padeda ne tik išvengti greenwashing’o, bet ir nustatyti tikrąsias rizikas bei galimybes.
„Tvarumo vertinimas mums yra tiek pat svarbus, kiek finansinis ar teisinis. Kiekvienai investicijai nustatome konkrečius ESG tikslus ir vertiname pažangą viso valdymo laikotarpiu“, – sako pašnekovė.
Kaip įmonėms išvengti klaidų komunikuojant tvarumą?
G.Padaigienė pataria įmonėms pradėti nuo esmės – identifikuoti, kurios aplinkosaugos, socialinės ar valdysenos temos yra svarbiausios jų veiklai. „Tai padeda išvengti paviršutiniško požiūrio ir susitelkti į tai, kur tikrai kyla poveikis“, – sako ji. Tam naudingi tarptautiniai šaltiniai, tokie kaip SASB ar MSCI tvarumo temų žemėlapiai.
Antras žingsnis – faktais pagrįsta komunikacija. „Svarbu ne tai, ką nori pasakyti, o tai, ką gali įrodyti. Skambūs pažadai be konkrečių rodiklių šiandien jau neveikia – investuotojai žino, ko klausia“, – pažymi G.Padaigienė.
Ji rekomenduoja mažoms ir vidutinėms įmonėms naudoti Europos savanorišką atskaitomybės standartą, kuris padeda struktūruoti tvarumo informaciją.
„INVL Asset Management“ tvarumo vadovės teigimu, tikras tvarumas prasideda ne nuo logotipo ar šūkio, o nuo realių sprendimų, atsakingų veiksmų ir nuoseklaus poveikio vertinimo: „Tai ne rinkodaros kampanija. Tai – ilgalaikės vertės kūrimo procesas, kuris tampa vis svarbesnis tiek investuotojams, tiek visuomenei“.
Kaip kurti pasitikėjimą tvarumo srityje?
Tvarumo tema jau seniai peržengė gražiai skambančių šūkių ribas. Vis daugiau įmonių siekia įgyvendinti Europos Sąjungos keliamus reikalavimus – tačiau ar visos pajėgia tai daryti ne tik formaliai?
Kur baigiasi atsakomybė ir prasideda manipuliavimas, atsako Lietuvos banko Klimato kaitos centro vadovas Tomas Garbaravičius. Jis pastebi, kad žaliosios politikos reikalavimai kelia daug naujų iššūkių, ypač informacijos atskleidimo srityje.
„Papildomi žalumo informacijos atskleidimo reikalavimai ir su jais susijęs papildomų vidinių bei išorinių duomenų poreikis yra bene akivaizdžiausias naujas iššūkis verslams, tačiau ilgainiui tai taps įprasta atskaitomybės dalimi ir nublanks prieš kitus žaliosios politikos reikalavimus.
Sudėtingiau bus prisitaikyti prie įvairių kitų (pvz., taršos, žiedinės ekonomikos) reikalavimų, tikėtinų būsimų žaliųjų mokesčių ir su klimato kaita susijusių ekonomikos pokyčių, kilsiančių dėl technologinių, vartotojų pasirinkimų pasikeitimų ir poreikio atsižvelgti į fizinius klimato bei gamtos pokyčius“, – teigia T. Garbaravičius.
Kalbėdamas apie rizikų atskleidimą finansų sektoriuje, Lietuvos banko atstovas pažymi, kad, nors situacija gerėja, pradžioje būta ir trūkumų.
„Lietuvos bankas, vykdydamas finansų rinkos priežiūros institucijos funkcijas, siekia, kad finansų rinkos dalyviai pilnai ir tinkamai atskleistų žalumo informaciją, ir yra atlikęs keletą tyrimų, kuriuose apžvelgia kaip listinguojamos įmonės, bankai ir draudimo įmonės atskleidžia su tvarumu susijusią informaciją bei pateikia atitinkamas tobulintinų sričių rekomendacijas.
Natūralu, kad atskleidimo pradžioje būta trūkumų, tačiau vėlesniais laikotarpiais situacija pagerėjo“, – pastebi ekspertas.
Reguliavimo pokyčiai taip pat atsiduria šių procesų centre. Lietuvos bankas atkreipia dėmesį į šiuo metu svarstomus pokyčius Europos lygmeniu.
„Šiuo metu Europos Komisija svarsto ir rengia žalumo informacijos atskleidimo supaprastinimo pasiūlymus. Siekis sveikintinas, tačiau svarbu, kad pakeitimai būtų pamatuoti ir nepakenktų perėjimui prie žalesnės ekonomikos.
Be pakankamos informacijos tiek verslui, tiek finansų rinkos dalyviams būtų sudėtinga ne tik stebėti žalumo pokyčius, rengti dekarbonizacijos planus, bet ir tinkamai vertinti su klimato kaita susijusias rizikas“, – nurodo T. Garbaravičius.