U.Usevičiūtė pasakojo, kad netrukus duris užversiančioje parduotuvėje dar galima įsigyti knygelių, kepurių, žvakių, paveikslų, žaislų, rėmelių, keramikos gaminių, darbo įrankių, drabužių ir net namų apyvokos daiktų. Todėl norinčius pigiai apsipirkti ragino paskubėti, nes laiko liko nedaug.
„Parduotuvė „Viskas už vieną eurą“ Radviliškyje užsidaro ir tik iki rugsėjo 24 dienos perkant 10 prekių, jos kaunuoja tik 5 eurus – viena prekė 50 centų. Liko tik dvi dienos – kviečiame į svečius“, – socialiniame tinkle „Facebook“ skelbė U.Usevičiūtė.
Priežastis – netikėta, o sustoti neketina
Portalas Lrytas susisiekė su U.Usevičiūte ir pasidomėjo, kodėl buvo nuspręsta uždaryti paskutinę likusią parduotuvę Radviliškyje ir ką ketina veikti toliau.
Verslininkė papasakojo, kad šiai parduotuvei jau daugiau nei dvidešimt vieni metai, todėl mano, kad natūraliai atėjo metas keisti veiklos kryptį.
„Kažkodėl visi galvoja, kad jeigu jau uždarai parduotuvę, tai bankrotas. Tai ne, mes turėjome 120 parduotuvių Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje ir prieš dvidešimt metų tai buvo labai geras verslas, kadangi tai buvo naujiena. Tuomet dar nebuvo tiek daug prekybos centrų ir tokio didelio prekių pasirinkimo.
Vėliau atsirado konkurencija, viskas ėmė mažėti, todėl prieš trejus metus, kai uždarėme didžiąją dalį parduotuvių, pasilikau šią vieną. Tai buvo pati pirmoji mano atidaryta parduotuvė. Ji buvo kaip talismanas ir realiai jos gal net nebūtume uždarę, bet patalpas, kuriose mes buvom dvidešimt vienus metus, savininkai nori parduoti, todėl galiausiai nusprendėme, kad kitur jau nebesikraustysime“, – pasakojo U.Usevičiūtė.
Ji savo sprendimu džiaugiasi ir sako, kad tiesiog taip sutapo aplinkybės: „uždarau ir esu laiminga, toliau dirbsim kituose etapuose“.
Pasiteravus, koks jausmas, U.Usevičiūtė sako, kad nors šiek tiek ir liūdna, bet labiau jaučia palengvėjimą, kad šį etapą pilnai užbaigė, ir dabar visas jėgas galės atiduoti naujoms patirtims.
Didelis staiga iškilęs verslas ėmė mažėti natūraliai
U.Usevičiūtė neslepia, kad bėgant laikui darėsi vis sunkiau atlaikyti konkurenciją, tačiau tai nebuvo esminis momentas. Ji sako, kad kai prieš 21 metus pradėjo kurti verslą ir pati dar buvo jauna, turėjo daug energijos, tačiau po kurio laiko darbas ėmė darytis nebe toks mielas, ėmė atsibosti, vis iškildavo sunkumų.
„Kai tau nemiela, tai nebeatiduodi šimtu procentų savęs ir galiausiai atsiranda pasekmės“, – dėstė pašnekovė.
Anot jos, paprasčiausiai gal reikėjo atsinaujinti ar kažką naujo įvesti, bet jau nebebuvo noro.
„Esu iš tų žmonių, kuriems dalykai ima pabosti, ir atėjus laikui juos reikia keisti. Manau, problema ne verslo modelyje – pasaulyje tokios parduotuvės sėkmingai veikia. Tačiau aš, kaip savininkė, daug dariau viena, nemokėjau deleguoti užduočių kitiems, todėl perdegiau ir praradau meilę darbui. O kai meilės nebelieka, natūraliai prastėja ir rezultatai“, – dėstė U.Usevičiūtė.
Ji sako, kad reikia žinoti, kada laikas pasitraukti iš verslo, ir tai, anot jos, reikia daryti, kai verslas pakilime, o ne tada, kai padėtis ima prastėti, nes tada prarandi daug pinigų.
„Pinigų tikrai buvo prarasta, bet aš žinau, kad pradėjau nuo 3000 eurų. Nuo tiek išvysčiau iki 20 milijonų litų (beveik 6 mln. eurų) apyvartos per metus“, – atviravo verslininkė.
Tačiau pastebi, kad jeigu liko daug daugiau nei tie 3000 eurų nuo kurių pradėjo, tai viskas yra labai gerai.
Visgi, patirtis buvo neįkainojama – verslininkė sako, kad dabar jau nieko nebijotų imtis.
„Keli šimtai darbuotojų, didelės ir mažos apyvartos, priešbankrotinė būsena – buvo didžiuliai pakilimai, po to buvo nuopolis, ypač kai uždarėm daug parduotuvių. Aišku, buvo sunku, turėjome kreditų, reikėjo atsiskaityti su darbuotojais, bet galiausiai išlipom ir viskas pavyko. Dabar jau nebebijočiau nieko daryt praėjus tiek daug visko“, – sakė ji.
Kalbėdama apie ateities planus – verslininkė atvira: kai verslas sekėsi, visus pinigus investavo į nekilnojamąjį turtą, todėl šiuo metu turi daug įvairių nekilnojamųjų objektų, juos remontuoja, nuomoja, stato ir iš to gyvena.