Į senąsias Kauno valgyklas užsukę lankytojai dažnai išgirsta, kad atsiskaityti už patiekalus jose galima tik grynaisiais pinigais. Ar tai ne atgyvena ir ar toks verslas, pradėtas prieš kelis dešimtmečius, turi ateitį?

Kaune vis dar galima užtikti valgyklų, kurios veikia ne vieną dešimtmetį.

Jose maistas nebrangus, tačiau sužinoti, kokius patiekalus virėjos gamins vieną ar kitą dieną, galima tik valgyklose apsilankius.

Socialiniuose tinkluose jų valgiaraščiai dažniausiai neskelbiami.

[[ge:lrytas:lrytas:28720012]]

Taip pat ne vienoje tokių užeigų negalima atsiskaityti banko kortelėmis.

Ar dėl to lankytojai neieško moderniau dirbančių kavinių?

[[ge:lrytas:lrytas:39914691]][[ge:lrytas:lrytas:39761397]][[ge:lrytas:lrytas:39931960]][[ge:lrytas:lrytas:39658208]]

Valgyklų darbuotojai teigė, kad senieji klientai jiems ištikimi, bet taip sunku kaip dabar esą niekada nebuvo.

Netikėta, tačiau pagelbėti verslininkams kartais skuba patys lankytojai.

Klientas nusprendė padėti

Nemažai kauniečių žino valgyklą, veikiančią K.Baršausko gatvėje, prie VI forto žiedo.

Neseniai atsitiktinis jos lankytojas socialiniuose tinkluose paragino valgytojus skubėti į šią valgyklą, nes jai esą gresia bankrotas ir moterys liks be darbo.

Taip pat jis nufilmavo, kuo čia vaišinami lankytojai, o patiekalus rodė pati valgyklos vadovė.

Ši istorija paskatino pasidomėti, kokia iš tiesų yra senųjų miesto valgyklų situacija ir ar kliento paskelbtas filmukas padėjo.

Užsukus į valgyklą pusiaudienį joje rikiavosi žmonių eilė.

Maistą į lėkštes dėjo valgyklos vadovė Nijolė Rudaitienė ir jos padėjėjos.

Kai žmonių srautas sumažėjo, N.Rudaitienė sutiko papasakoti, kaip jai sekasi.

„Kartą į valgyklą užsuko nepažįstamas žmogus. Jis paklausė, kaip sekasi, tai aš ir padejavau, kad sunkiai. Tada jis paprašė parodyti patiekalus.

Tai buvo netikėta, sutrikau, bet jei klientas prašo, parodžiau, ką gaminame, o jis viską nufilmavo.

Po to, kai jo filmukas pasirodė socialiniuose tinkluose, žmonių šiek tiek padaugėjo“, – džiaugėsi moteris.

Lankosi tie patys valgytojai

Valgykla prie VI forto žiedo buvo įkurta dar sovietmečiu, 1968 metais.

Vėliau, kai atsirado galimybė patalpas privatizuoti, tai ir padarė kelios čia dirbusios moterys. Viena jų – profesionali maisto technologė N.Rudaitienė.

„Prieš 25 metus ėmėmės savarankiškos veiklos. Tada ir patalpas suremontavome“, – savo kuklias, bet tvarkingas valdas rodė moteris.

Čia užkąsti silkės su priedais ar šaltos žuvies galima už 2 eurus, dienos sriuba kainuoja 1,50 euro. Įvairūs kepsniai ir cepelinai arba plokštainis – nuo 4,80 iki 5,20 euro. Kompoto stiklinė – 0,50 euro.

Valgykloje pietavę senjorai Alvina ir Andrius Kapočiai sakė, kad čia lankosi kartą per savaitę.

„Gyvename netoli ir jau 15 metų čia lankomės. Susiklostė tradicija, kad einame valgyti patiekalų iš bulvių.

Namuose pasigaminti cepelinus užtrunka, reikia daug darbo, o plokštainis ilgai kepa. Labiau apsimoka tokius patiekalus valgyti valgykloje. Čia skanu, o ir porcijos didelės“, – pasakojo A.Kapočienė.

Daugelis klientų su valgyklos vadove ir jos padėjėjomis tądien sveikinosi, pokštavo – galimai tai buvo nuolatiniai valgyklos lankytojai.

Naujovių diegti nebando

N.Rudaitienė atviravo, kad nors klientams šypsosi, pastaruoju metu verslas sekasi sunkiai.

[[ge:lrytas:lrytas:39944009]]

„Anksčiau galiojo lengvatinis 9 procentų pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifas. Nuo 2024 metų jau mokame 21 procentą PVM. Brango ir elektra, dujos.

Patalpas virš valgyklos ir rūsyje įsigijęs verslininkas jose veiklos nevykdo, jų nešildo, todėl mums reikia šildytis ir valgyklą kondicionieriais vėdinti – kad nesikauptų drėgmė. Ypač sunku žiemą“, – kalbėjo N.Rudaitienė.

Be to, brangsta ir mėsa, ir kiti produktai.

„Dirbame, kad kaip nors išgyventume.

Patiekalus prieš kurį laiką teko pabranginti. Nors prašome 10 ar 20 centų daugiau nei anksčiau, nuolatiniai lankytojai tai iš karto pastebėjo“, – skundėsi valgyklos vadovė.

Imtis naujovių patyrusios valgyklos moterys net nebando.

„Ateina nuolatiniai klientai, jie žino, ko nori. Daugiausia tai paprasti, pinigus taupantys žmonės. Jie naujovių neieško“, – tikino N.Rudaitienė.

Nenori dar vieno mokesčio

Šioje valgykloje galima atsiskaityti tik grynaisiais pinigais – banko kortelių skaitytuvo nėra.

„Daugelis tai žino. Jei žmogus grynųjų pinigų neturi, pasakome, kad greta veikia parduotuvė, kurios kasoje pinigus galima išgryninti. Vieni taip ir daro, kiti pietauti važiuoja kitur“, – neslėpė N.Rudaitienė.

Verslininkė sakė, kad norint įdiegti banko kortelių nuskaitymo aparatą reikėtų interneto ryšio, o ir tam tikrą mokestį tektų mokėti bankui.

„Stengiamės taupyti, dar vieno papildomo mokesčio nenorime“, – atviravo N.Rudaitienė.

Tapo savotišku paveldu

O vieno Laisvės alėjos pradžioje esančio pastato antrame aukšte valgykla veikia beveik 70 metų.

Jos interjeras nepakitęs kelis dešimtmečius – kabo seni, apvalūs šviestuvai, sienos apkaltos plastikinėmis dailylentėmis, stovi paprasti stalai ir kėdės.

Valgyklos savininkė Nerutė Andriukaitienė pasakojo, kad šiai įstaigai nuo 1986 metų vadovavo jos motina, ji pati dirbti pradėjo prieš 10 metų.

„Dabar sunku, kartais rankos nusvyra. Bet ši valgykla yra tarsi antri namai, kuriuose mes praleidžiame daug laiko.

Galima sakyti, kad puoselėjame paveldą, nes tokius patiekalus gaminame daug metų.

Sunku, bet mes mėgstame savo darbą ir pasiduoti nežadame“, – kalbėjo N.Andriukaitienė.

Čia dienos sriuba kainuoja 1,20, silkės užkandis – 2, karštieji mėsos ar bulvių patiekalai – 4,20–5 eurus.

Liepos mėnesį patiekalus taip pat teko branginti 10–20 centų.

„Kelti kainų dar labiau nenorime – bandome išlaikyti savo klientus, nes daugelis jų – nuolatiniai“, – sakė N.Andriukaitienė.

Kortelių skaitytuvų neturi

Vienas šios valgyklos lankytojų – senjoras Jurgis Lukoševičius. Vyras pasakojo, kad gyvena netoli, yra našlys, todėl dabar dažnai ateina čia papietauti.

„Labiausiai patinka įvairios sriubos ir balandėliai.

[[ge:lrytas:lrytas:39955176]]

Bet man patinka ir aplinka, nors ji nesikeitė daugybę metų. Štai ant sienos kabo paveikslas. Tai 1967 metais Arvydo Pakeliūno sukurto linoraižinio „Perkūno namas“ kopija“, – aiškino vyras.

O į valgyklą pirmą kartą užsukęs Irmantas sakė, kad pro ją tik praeidavo, kol kolegos nepatarė ir užsukti.

Prie įėjimo į valgyklą kabo skelbimas, kad banko kortelėmis joje negalima atsiskaityti. Lankytojai esą tai žino, todėl nesistebi.

„Taip yra labiau dėl mano užsispyrimo – dirbame senoviškai“, – sakė valgyklos savininkė.

Jei nori, klientai gali pinigus pervesti į įmonės sąskaitą.

Kokia populiarumo paslaptis?

Laisvės alėjoje nuo 1960 metų veikia ir „Spurginė“, kurią kauniečiai labai mėgsta.

Čia laikas taip pat tarsi sustojęs ir mokėti už maistą galima tik grynaisiais pinigais.

Lankytojų tai, matyt, neatbaido, nes savaitgaliais neretai nuo „Spurginės“ durų Laisvės alėjoje nusidriekia eilė.

Tačiau šios užeigos darbuotojos nepanoro papasakoti, kur tokio populiarumo paslaptis.

Kadaise buvo prabangus baras

Dar viena valgykla veikia Draugystės gatvėje, buvusios „Bangos“ gamyklos pastatų komplekso labirinte.

Pravėrus jos duris pasitinka praėjusio šimtmečio devintojo dešimtmečio interjeras – anuomet medinės detalės ir žalvariniai šviestuvai simbolizavo prabangą.

Pietauti į šią valgyklą ir dabar renkasi darbininkai bei aplink veikiančių įmonių darbuotojai. Dienos sriuba čia kainuoja 1,60, kepsniai – 4,10–4,60 euro, čia pat kepami čeburekai ir kibinai – po 1,70 euro.

„Labai skanu ir kainos geros“, – šveisdami kepsnius tikino Artūras ir Erikas.

Laukia smalsių lankytojų

Valgyklos savininkė Egita Gustienė pasakojo, kad sovietmečiu tai buvo gamyklos „Banga“ kepsnių baras.

Nuo 1995 metų čia darbavosi jos motina, kuri patalpas privatizavo. Egita darbus iš jos perėmė prieš 12 metų.

„Taip sunku kaip dabar nėra buvę per visus 30 metų. Net per karantiną buvo lengviau – tada maistą gaminome išsinešti.

Kaupėsi skolos Mokesčių inspekcijai, „Sodrai“. Jas vis dar mokame, bet jau mokame ir naujus mokesčius bei 21 procentą PVM“, – problemų neslėpė ilgametė valgyklos vadovė.

Nepaisant jų, patiekalų kainos beveik nesikeitė.

„Klientų ratas taip pat nesikeičia. Netoli yra dar kelios valgyklos – kai nusibosta valgyti pas mus, lankytojai keliauja ten, o paskui vėl sugrįžta“, – pastebėjimais dalijosi E.Gustienė.

Tačiau moteris vis suka galvą, kaip privilioti dar daugiau lankytojų.

„Kartą vienas gidas rengė ekskursiją po senąsias valgyklas, tai jos dalyviai lankėsi ir pas mus.

Man atrodo, kad tokios ekskursijos galėtų vykti dažniau, nes yra žmonių, kurie domisi ir miesto istorija, ir pastatų interjerais, ir virtuvės tradicijomis“, – sakė valgyklos savininkė.

Čia atsiskaityti banko kortelėmis galima.

Pasitelkė modernias priemones

Netoliese – Chemijos prospekte – esanti valgykla įsikūrusi buvusios įmonės „Kauno energetikos remontas“ patalpose.

Ši maitinimo įstaiga taip pat galėtų tapti ekskursijų po istorines Kauno valgyklas objektu, nes jos interjeras su mediniais ir dirbtinės raudonos odos akcentais, meniškais stiklo žibintais mena senus laikus.

Dauguma patiekalų, kaip ir kitose valgyklose, čia tradiciniai.

Sriubos kainuoja 1,20–1,80 euro, kepsniai – 4,30–5, cepelinai – 4 eurus.

Bet yra ir ne visai paprastoms valgykloms būdingų patiekalų – čia galima suvalgyti keptą anties krūtinėlę ar tailandietiškos sriubos.

Valgyklos vadovė Edita Jokubauskienė neslėpė, kad prieš kurį laiką kai kuriuos patiekalus pabrangino 1 ar net 1,50 euro.

Atsiskaityti čia galima ir banko kortele, o valgiaraštis kasdien skelbiamas socialiniame tinkle, valgyklos paskyroje.

[[ge:lrytas:lrytas:39955180]]

„Stengiamės, kad klientams būtų patogu. Laikomės todėl, kad lankytojus tenkina maisto kokybė“, – mano E.Jokubauskienė.

Mano, kad gerai, jei žmogus gali rinktis

Giedrius Romeika, Vilniaus universiteto Kauno fakulteto dekanas:

„Paradoksalu, bet keliautojai, apsilankantys Japonijoje, pastebėjo, kad daugelyje šios šalies prekybos vietų atsiskaityti banko kortelėmis negalima.

Mums Japonija asocijuojasi su technologiškai išsivysčiusia šalimi, tačiau jei ten verslui pavyksta išgyventi be atsiskaitymo banko kortelėmis, kodėl gi tai neturi pavykti lietuviams?

Dalis verslininkų gali vengti turėti banko kortelių nuskaitymo aparatus, nes siekia išlaikyti savo retro – senomis tradicijomis paremtos veiklos įvaizdį.

Taip pat atsiskaitymas banko kortelėmis gali nedominti, jei verslininkai neplanuoja plėtros, neketina atidaryti valgyklų kituose miestuose.

Jei verslas nedidelis, suteikti galimybę klientams atsiskaityti banko kortelėmis verslininkui gali būti per brangu, nes reikia mokėti už įrangą, bankui – komisinį mokestį.

Manau, kad verslininkai atsižvelgia ir į savo lankytojų amžių, įpročius. Vyresni žmonės dažniau linkę atsiskaityti grynaisiais pinigais.

Kad sėkmingai galima dirbti už paslaugas imant grynuosius pinigus, rodo „Spurginės“ ar valgyklos Laisvės alėjoje, kurią visi žino kaip valgyklą antrame aukšte, pavyzdžiai.

Jos jau yra tapusios miesto simboliais.

Gerai, kad verslininkams palikta galimybė rinktis, jie neprivalo būtinai turėti banko kortelių nuskaitymo aparatų ir patys sprendžia, kas labiau apsimoka.“

Gyventojų pamėgtos maitinimo įstaigos banko kortelių prisijaukinti nežada: „Papildomo mokesčio nenorime“