„Estijoje perkame vilnonius siūlus, o Lietuvoje – baltą drobę. Turime Panevėžyje draugų – užsisakome iš jų šio audinio“, – taip sąsajas su kaimynais apibūdino Latvijos tautodailininkė, audėja Aija Malkalna.

„Darbo labai daug, bet ne pajamų. Bet tai, ką darau, yra savita misija. Manau, kad privalu išsaugoti tai, ką paveldėjome iš protėvių.

Kokia būtume tauta, jeigu išsižadėtume savo kultūros paveldo – dainų, pasakų, amatų? Jeigu tai prarastume, mumis būtų lengva manipuliuoti“, – 50 metų tautodailininkė, audėjų studijos Jelgavoje „Austras raksti“ vadovė A.Malkalna susigraudino išgirdusi klausimą apie tai, ar įmanoma pragyventi iš audėjos amato.

„Vien tik ausdama nepragyvenčiau, – patikslino atsakymą Aija. – Kitur darbo negaliu imtis – nėra tam laiko. Užtat ir kviečiame su kolegomis į ekskursijas po senąjį Jelgavos „Amatų namą“, kuriame esame įsikūrę. Organizuojame ir įvairias edukacijas, rašome daug projektų, kad kažkaip prasimanytume lėšų.“

[[ge:lrytas:lrytas:30507348]]

Audiniai – ir iš Lietuvos

Tautiniai kostiumai – brangūs, jų kaina nuo 1 tūkst. eurų kopia aukštyn, tačiau jų audiniams nuausti ir patiems kostiumams pasiūti prireikia daugybės laiko.

[[ge:lrytas:lrytas:38801877]][[ge:lrytas:lrytas:40183033]][[ge:lrytas:lrytas:40245880]][[ge:lrytas:lrytas:38314208]]

„Pavyzdžiui, ausdama audinį, iš kurio siuvame Žiemgalos regiono moterų etnografinį sijoną, sugaištu mėnesį. Tai lėtas, kruopštus darbas. Per 8 darbo dienos valandas nuaudžiu ne daugiau kaip 40–50 cm audinio.

Bet sunkiausias darbas siuvant tautinius kostiumus yra marškinių siuvinėjimas rankomis. Akys labai pavargsta, – aiškino A.Malkalna. – Siuvinėju ne tik užsidėjusi akinius, bet naudoju ir lupą.

Baltais siūlais tenka išsiuvinėti baltą drobę – marškinių apykakles, rankogalius.

[[ge:lrytas:lrytas:40507524]]

Tai irgi užima labai daug laiko, nes reikia ypatingo stropumo. Jeigu būtų siuvinėjama specialia mašina, tai jau nebebūtų tautinis kostiumas.“

Moterys „Austras raksti“ studijoje nuo 2021 metų audžia raštuotus audinius ne tik Žiemgalos, bet ir kitų Latvijos regionų etnografiniams kostiumams. Jos siuva ir marškinius, ir galvos apdangalus, ir liemenes.

„Iš pradžių audinius liemenėms pirkome, bet paskui pačios pradėjome juos austi. Atrodo daug gražiau ir solidžiau.

Kai kuriuos vilnonius siūlus perkame Estijoje, o štai lininės drobės marškiniams užsisakome Lietuvoje. Turime draugų Panevėžyje, kurie dirba „Linas LT“ fabrike. Drobės kokybė labai gera“, – pasidžiaugė Aija.

Išskirtinis apdovanojimas

Jelgavos audėjos yra gavusios ir solidų apdovanojimą.

2023 m. Latvijos dainų ir šokių šventės metu vykusioje tautinio kostiumo apžiūroje „Menesnica“ audėjų studija „Austras raksti“ laimėjo 1-ąją vietą konkurse „Tautinis kostiumas, tautinio kostiumo gamintojai“.

Audėjos buvo apdovanotos už tris puikius kostiumus: Žiemgalos moters kostiumą, Rytų Vidžemės moters kostiumą ir Šiaurės Latgalos merginos kostiumą.

„Mums, audėjoms, tai didžiausias, koks tik gali būti, įvertinimas, – teigė A.Malkalna. – Kartu tai ir mūsų profesionalumo pripažinimas. Pavyzdžiui, sijono audiniai su gėlių raštais būdingi tik Žiemgalos regionui. Tėra pavieniai audėjai, kurie geba juos išausti.“

Audimo staklės, prie kurių Aija prisėda kone kasdien, yra išskirtinės. „Patente“, – tebešviečia išdegintas ant jų įrašas ir stakles sukonstravusio latvių inžinieriaus Pėterso Viliumsono pavardė.

[[ge:lrytas:lrytas:40507453]]

„Tai originalios, pusiau automatinės vienos ašies staklės. Jų meistras P.Viliumsonas gimė 1873 m. Žiemgaloje, o inžineriją studijavo Europoje ir sukonstravo tokias audimo stakles, kuriose raštui sukurti naudojamas perforuotas ruošinys. Tai tarsi XX a. pradžios kompiuteris“, – paaiškino Aija.

Studijoje audėjos dirba ir prie specialių staklių su traukimo įtaisu, taip pat su įvairaus pločio svertinėmis staklėmis.

„Austras raksti“ studijoje vietos atsirado ir seniausioms Aijos prosenelio pagamintoms staklėms, kuriomis audė jos prosenelė. „Esu išsaugojusi ir prosenelės, ir močiutės austus rankšluosčius bei kitokius audinius. Tai – mano lobis“, – džiaugėsi tautodailininkė.

Ji pati audimo amato išmoko iš knygų. „Jelgavos universitete (dabar – Latvijos gyvybės mokslų ir technologijų universitetas) esu įgijusi namų ruošos specialybę. Dabar tokios net nėra. Pagal ją daug metų dirbau darbų mokytoja, tačiau nuo 2015-ųjų mokykloje nebedirbu. Tai – jau praeitis“, – sakė A.Malkalna.

Istorinis Jelgavos pastatas

Jelgavoje, Vecpilsetas g. 2, esantis pastatas, kuriame veikia ir audėjų studija „Austras raksti“, yra vienas seniausių mieste.

Tai valstybinės reikšmės architektūros paminklas. Vos prieš kelerius metus jis buvo restauruotas taip, kaip atrodė prieš porą šimtų metų.

„Šiame pastate nuolat gyveno žmonės. 1911-aisiais jame įsikūrė du broliai žydai. Jie rūsyje įrengė duonos kepyklą ir ja aprūpino visą miestą.

Broliai buvo įsikūrę vienoje namo pusėje, o kitoje dirbo audėjai. Per Antrąjį pasaulinį karą pastatas išliko nesubombarduotas, bet sovietmečiu jame buvo įrengti komunaliniai butai, kurių gyventojams nerūpėjo jokia istorija.

Dabar šis namas yra restauruotas pagal ankstesnių laikų planą, jame išliko ir XVIII–XIX a. sienų dekoras.

Atkurtos krosnys, duonkepė ir šio pastato pasididžiavimas – kelių šimtmečių senumo židinys. Tose krosnyse mes per edukacijas ir kepame duoną bei įvairius kepinius“, – pasakojo Aija.

Kūrėjų centras – ir Liepojoje

56 metų Antra Alksne – aerobikos trenerė, bet kasdien nors kelioms valandoms ji sėda prie staklių Liepojos liaudies taikomojo meno studijoje „Liepava“.

[[ge:lrytas:lrytas:40507846]]

„Dirbdama maždaug po pusdienį per mėnesį nuaudžiu 2,5 metro lovatiesę. Darbas – labai kruopštus, bet man patinka, – sakė A.Alksne. – Į studiją atėjau dirbti 2021 metais. Įvyko kažkoks vidinis virsmas – labai norėjau išmokti austi. Norėjosi kuo daugiau sukaupti žinių, kuo daugiau padirbėti. Ir man neblogai sekėsi.

Tuomet, kai nesiseka, skambinu savo audimo mokytojai Sandrai Brūnai. Ji – ramaus būdo, geba viską paprastai paaiškinti. Ji yra ne tik audėja. Virbalai jos rankose sukuria nuostabių raštų pirštines, kojines.“

A.Alksnė – buvusi kūno kultūros mokytoja. Sportas iš jos gyvenimo niekada nedingo, ji yra dirbusi ir lengvosios atletikos, ir krepšinio trenere. „Šiuo metu sporto klube vakarais vedu grupines aerobikos treniruotes, kuriose naudojama speciali step platfoma“, – užsiminė ji.

Lovatiesės, kaip ir kiti tautodailininkų dirbiniai – Kuršo regiono entografiniais raštais išmargintos pirštinės, kojinės, riešinės, skaros, tautinių kostiumų detalės ir kiti tekstilės darbai – būna eksponuojami įvairių Latvijos regionų turizmo informacijos centruose.

„Dalį mūsų darbų nuperka ir tie turistai, kurie apsilanko mūsų studijoje. Be to, vis daugiau pačių latvių grįžta prie etnografijos, ir perka sau bei dovanoms tai, ką pagamina tautodailininkai, amatininkai“, – kalbėjo A.Alksne.

Pasak jos mokytojos S.Brūnos, rankdarbiai yra jos giminės paveldas.

„Gabumus paveldėjau iš savo mamos, kurios šeimoje karta iš kartos buvo perduodami gebėjimai.

Bet pasinaudoti jais man pačiai pavyko anaiptol ne iš karto.

Mano tėviškė Kuršo regione, Nicos kaime. Tėvai turėjo natūrinį ūkį, ir jiems visai nepatiko, kai, besimokydama mokykloje, sumaniau studijuoti dailę. Tėvai laikėsi savo – gyvuliai, ūkis, turiu jame likti, nes menai nepamaitins“, – pasakojo S.Brūna.

Ji pakluso – dar sovietmečiu baigė veterinarijos studijas ir grįžo dirbti į ūkį. Bet kai Latvija atgavo Nepriklausomybę, veterinarijos gydytojų niekam nebereikėjo – sovietmečiu egzistavę ūkiai griuvo. O ir be S.Brūtos Nicoje veterinarijos gydytojų buvo į valias.

Taigi Sandra pasuko savo keliu, ir šiuo metu daro tai, kas labiausiai patinka: kuria, audžia, siuva, mezga ir to pamoko kitus.

„Vien tik ausdama nepragyvenčiau“: Latvijos meistrė kovoja už nykstantį amatą