Vandentiekio trasos paklotos po sovietmečiu pastatytais namais, o paveldėtuose iš savivaldos brėžiniuose jų nė pėdsako. Tokią kebeknę narplioja vandentvarkos įmonės, kurios turi inventorizuoti senuosius vamzdynus.

Sovietmečio palikimas dvokia. Senose, sudūlėjusiose vandens ir nuotekų trasose, esančiose po individualiais gyvenamaisiais namais, ūkiniais pastatais arba gyvenviečių daugiabučiais, neretai nutinka avarijos.

Pro nesandarius vamzdynų sujungimus vanduo arba nuotekos ima sunktis į gruntą arba užtvindo namų rūsius, bet pakeisti senųjų vamzdynų naujais net neįmanoma.

Bloga vandens kokybė

[[ge:lrytas:lrytas:17037558]]

Pasak vandentvarkos bendrovės „Molėtų vanduo“ gamybos vadovės Genovaitės Žemaitienės, atliekant įmonei savivaldybės perduotų tinklų inventorizaciją paaiškėjo, kad dalis trasų driekiasi ne tik per gyvenamųjų namų kiemus, bet ir yra atsidūrusios po pačiais pastatais.

Trasos buvo nutiestos be jokių projektų, o ir vamzdžiai naudoti bet kokie – cinkuoti, metaliniai, plastikiniai.

[[ge:lrytas:lrytas:40425018]][[ge:lrytas:lrytas:40032114]][[ge:lrytas:lrytas:39831996]][[ge:lrytas:lrytas:38428822]]

„Šios trasos mums – kaip prakeiksmas. Negalime užtikrinti geriamojo vandens kokybės, nes jis teka supuvusiais vamzdžiais. Ištikus avarijai sulaukiame priekaištų, kad braunamės į privačią teritoriją, o perkelti trasas sudėtinga ir brangu“, – sakė G.Žemaitienė.

Pavyzdžiui, Varėnoje dvi vandentiekio ir nuotekų vamzdynų atkarpos buvo atsidūrusios po gyvenamaisiais namais. Jos buvo perkeltos į kitą vietą ir tai kainavo apie 110 tūkst. eurų.

Pasak G.Žemaitienės, nors gyvenvietėse klojamos naujos vandens tiekimo ir nuotekų surinkimo trasos, anaiptol ne visi gyventojai prie jų sutinka prisijungti, todėl tenka eksploatuoti ir naują, ir seną gatvės vamzdyną.

„Šiuo metu privalome nustatyti vandentiekio trasų apsaugos zonas, nors tiksliai netgi nežinome, kur jos yra.

Pasitaiko, kad nustatome apsaugos zoną vienoje vietoje, bet įvykus avarijai turime kasti kitoje“, – aiškino G.Žemaitienė.

Pasak jos, vandentiekio avarijų padaugėja rudens pabaigoje ir žiemą, kai staiga atšąla, ir pavasarį, kai ima tirpti grunto įšalas.

Gerai bent jau tai, kad „Molėtų vanduo“ įsigijo nuotolinę skaitiklių nuskaitymo įrangą, kuri padeda laiku pastebėti vandentiekio avarijas individualiuose būstuose, kuriuose gyvenama tik šiltuoju metų laiku.

„Tokiais atvejais siunčiame savininkui pranešimą, kad jo namuose, tikėtina, įvyko avarija, nes nuotoliniu būdu stebime neįprastai didelį vandens suvartojimą.

Jei neturėtume specialios įrangos, nustatyti, kur trūko vamzdis ir vanduo galbūt užliejo būstą, būtų sudėtinga“, – teigė įmonės „Molėtų vanduo“ gamybos vadovė.

Nepasiekia avarijos vietos

Šilutės rajone panašių iššūkių irgi netrūksta. „Vamzdynai kerta gyventojų kiemus, driekiasi tarp gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų. Nekart yra tekę likviduoti avarijas gyventojų kiemuose – ardyti trinkeles ar pjaustyti išasfaltuotą kiemą.

Darbus apsunkina ir tai, kad nustatyti tikslią vamzdyno vietą sudėtinga, nes žemėlapiuose pažymėtos senosios trasos neatitinka realybės“, – sakė bendrovės „Šilutės vandenys“ Gamybos skyriaus viršininkas Martynas Kainovaitis.

Pasak jo, būna atvejų, kai buitinių nuotekų siurblinė „atsiranda“ vidury apgyvendinto kvartalo, bet prie jos neįmanoma privažiuoti, nes aplinkui – privatūs, gyventojų nupirkti žemės sklypai.

„Teisės aktai numato, kad siurblinė yra nuotekų tinklo dalis, tad prie jos nebūna suformuoto valstybinės žemės sklypo ir dažnai kyla problemų norint ją pasiekti“, – kalbėjo M.Kainovaitis.

Reikia nuolatinio remonto

Kauno rajone vandentiekio ir nuotekų tinklais besirūpinanti įmonė „Giraitės vandenys“ prižiūri 408 km ilgio vandentiekio vamzdyną, iš jo trečdalis – pusės amžiaus senumo.

Pernai ši įmonė rekonstravo apie 4,4 km vandentiekio tinklų, iš jų 1,1 km tinklų buvo iškelti iš privačių gyventojų valdų.

„Senieji tinklai yra nusidėvėję, juos tenka nuolatos remontuoti“, – sakė „Giraitės vandenų“ vadovas Andrius Dzevyžis.

Kauno rajone nuotekų tinklų ilgis siekia kone 320 km, dešimtadalis jų atitarnavo daugiau kaip 50 metų, penktadalis – apie 40 metų. Tokie seni vamzdynai dažnai užsikemša – jiems būtina nuolatinė priežiūra.

Tvarka – vis dar ydinga

Anot Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacijos patarėjo Gedimino Rainio, sovietmečiu padarytas klaidas reikia taisyti ne savivaldybių, o valstybės biudžeto ir ES struktūrinių fondų lėšomis.

[[ge:lrytas:lrytas:40503358]]

„Reikėtų įvertinti ir konkrečias situacijas, ar apskritai verta rekonstruoti trasas.

Pasitaiko, kad sovietinių gyvenviečių daugiabučiuose niekas nebegyvena, o aplink nesikuria naujakuriai“, – perspėjo G.Rainys.

Pasak Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos prezidento Eimanto Kirkliausko, valstybės politika sprendžiant inžinerinių tinklų inventorizacijos ar apsaugos zonų klausimus vis dar ydinga, o numatytas laikas šioms procedūroms įgyvendinti iki 2026 m. gruodžio 31 dienos yra nerealus.

„Nudėvėti vamzdynai apskritai neturi būti įteisinami privačiuose gyventojų sklypuose. O tai darant sklypuose turėtų būti nustatomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, įrodant jų nuosavybę teisminiu būdu ar net mokant kompensacijas“, – sakė E.Kirkliauskas.

Anot jo, nudėvėtus tinklus, esančius privačiuose sklypuose, reikia ne inventorizuoti, o atjungti ir nutiesti naujus vamzdynus valstybinėje žemėje.

Tai padarius būtų galima prie naujojo tinklo perjungti ir individualių namų vamzdynus. (LR)

Sovietiniai vamzdžiai po pastatais virsta tikra bomba: brėžiniuose jų – nė pėdsako