Gyvenimu Lietuvoje, anot naujausio „Eurobarometro“ tyrimo, džiaugiasi net 88 proc. lietuvių.

Stebėtinai daug. Tai gali pasirodyti neįtikėtina matant, kaip žmonės renkasi į protesto mitingus, piktinasi valdžios sprendimais, skundžiasi juos užgriūvančiomis neteisybėmis ir nepatogumais.

Televizijų žurnalistams kalbinant žmones gatvėje iš atsakymų galima pagalvoti, kad gyvenimas Lietuvoje – tikras pragaras, o dar ir rusai gali įsiveržti.

Vis dėlto su statistika nepasiginčysi – kai žmonės anonimiškai atsakinėja į sociologų klausimus, mažiau pasiduoda madai viskuo piktintis ir ramiai įvertina savo gyvenimą.

[[ge:lrytas:lrytas:41146947]]

Tada paaiškėja, kad lietuvis nusiteikęs optimistiškiau už vidutinį europietį, nes bendras ES šalyse gyvenančių žmonių patenkinimo gyvenimu rodiklis yra 2 proc. mažesnis.

Didžiausią susirūpinimą Lietuvos žmonėms (39 proc.), kaip ir kitur ES, kelia infliacija, bet toliau pagal svarbą rikiuojasi gynyba ir saugumas bei Rusijos įsiveržimas į Ukrainą, o europiečiams šios problemos atrodo mažiau svarbios negu lietuviams.

[[ge:lrytas:lrytas:41153922]][[ge:lrytas:lrytas:41119241]][[ge:lrytas:lrytas:41141590]][[ge:lrytas:lrytas:41131267]]

Daug lietuvių patenkinti ir demokratijos veikimu šalyje – taip mano 55 proc. žmonių, netgi 1 proc. daugiau nei vidutiniškai ES, bet net 86 proc. mano, kad grėsmę kelia dezinformacija.

Susirūpinimas saugumu Lietuvoje – didžiausias ES. Net 54 proc. lietuvių nurodė, kad per artimiausius penkerius metus svarbiausias Europos prioritetas bus gynyba ir saugumas, o šiuo klausimu ES vidurkis – 34 procentai.

Lietuvoje itin aukštas ir pasitikėjimo ES rodiklis – 66 proc., o tai antras pagal dydį rezultatas Bendrijoje, kurioje šio rodiklio vidurkis – tik 48 procentai. Labai optimistiškai lietuviai vertina ir ES ateitį, ir ekonomikos būklę – atitinkamai 71 ir 73 proc.

Tikėtina, jog ypač jaunesnės kartos lietuvių pasitikėjimą savimi, kartu ir optimizmą vertinant ateitį, stiprina tai, kad jie jaučiasi laisvi, – gali keisti darbovietes, nesunkiai susirasti naują darbo vietą, mano esantys paklausūs, galintys bet kada išvykti ir į užsienį.

Tokias žmonių nuotaikas sustiprino pastaruosius kelerius metus, ypač per pandemiją, išplitęs nuotolinis darbas.

Girdėti siūlymų net įvesti keturių darbo dienų savaitę, aiškinama, kad darbuotojai tada labiau susitelktų, dirbtų produktyviau ir nuveiktų kur kas daugiau.

Šitokie teiginiai grindžiami ir konkrečiais pavyzdžiais, bet kritikai teigia, kad tai neįrodyta ir paremta tik lokaliais bandomaisiais projektais, trumpalaikiais eksperimentais.

Vis dėlto spaudimas darbdaviams mažinti darbuotojų darbo laiką, įsipareigojimus auga, o tai juntama ir Lietuvoje.

Antai Seimui siūlomos Darbo kodekso pataisos, kuriomis būtų įtvirtinama darbuotojo teisė po darbo valandų tapti nepasiekiamu darbdaviui, kitaip sakant, net ir kilus staigiam poreikiui nebūtų galima jam paskambinti ir paprašyti papildomai ką nors padaryti.

Žinoma, kai kurių specialybių atstovams, pavyzdžiui, medikams ar ugniagesiams, praktiškai tai būtų sunkiai pritaikoma, bet kalbama, kad reikės perkelti į Lietuvos įstatymus Europos Komisijos direktyvą, kuri suteiks darbuotojui teisę visiškai atsijungti nuo darbdavio pasibaigus darbo valandoms.

Manoma, kad tai pagerintų darbuotojų psichologinę būseną, sudarytų jiems sąlygas geriau pailsėti, daugiau laiko skirti šeimai.

Tačiau darbdaviai nuogąstauja, kad tai sumažins ES konkurencingumą lyginant su JAV ar kitais pasaulio regionais, ir dar tokiu laikotarpiu, kai geopolitinis spaudimas žemynui tik stiprėja.

Net daugelyje organizacijų tapęs kasdienybe nuotolinis darbas, suteikęs darbuotojams daugiau savarankiškumo, ne visada džiugina verslą ir darbdavius.

[[ge:lrytas:lrytas:41196835]]

ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto tyrimas atskleidė, kad darbuotojams lankstumo suteikęs nuotolinio darbo modelis sukėlė ir nemenkų iššūkių, o ypač stipriai paveikė vadovus. Mat išsitrynė aiški riba tarp darbo ir poilsio, o asmeninė ir profesinė erdvė tarsi susiliejo.

Technologijų suteikta galimybė dirbti bet kur sutrikdė poilsio laiką. Tiek vadovai, tiek darbuotojai mažiau jaučia, kad darbas baigėsi. Jie vis vien gali rašinėti elektroninius laiškus ir atsakinėti, aptarinėti užduotis.

Paradoksalu, bet nuotolinio darbo laisvė, užuot didinusi, ima mažinti emocinį atsparumą, stiprina perdegimo riziką.

Ypač riesta gali būti vadovams. Nuotoliu jiems sunkiau motyvuoti pavaldinius ir išlaikyti abipusį pasitikėjimą.

Juk mažėja darbuotojų tiesioginis bendravimas, o kasdieniai pokalbiai padeda kurti darbinę nuotaiką, gerinti santykius, išlaikyti psichologinę pusiausvyrą.

Už komandą atsakingiems vadovams darosi sunkiau ją sutelkti darbui. Tyrimas parodė, kad ilgainiui tai juos sekina, atsiranda papildomas emocinis krūvis, nes trūksta atviro bendravimo su pavaldiniais.

Atsitinka ir taip, kad vadovai pradeda mažiau pasitikėti savo darbuotojais, ima juos kontroliuoti, sekti, klausinėti daugiau, nei reikėtų.

Tad darbuotojų laisvė, kaip ir lazda, turi du galus.

Regis, jokia naujiena, kad darbo santykius itin sunku reguliuoti ir pavojinga staigiai griauti nusistovėjusius įpročius, tradicijas net ir veržiantis naujoms technologijoms.

Prisitaikyti būtina, bet valdžia neturėtų staigiai nuleisti įsakmaus darbo santykių reguliavimo.

Darbuotojų lūkesčiai keičiasi greičiau nei darbo taisyklės: kur link juda Lietuva