Pernai Lietuvoje gimė 1 tūkst. 600 vaikų mažiau nei užpernai, ir tai antirekordas per visą nepriklausomos Lietuvos istoriją. Nuo 2021 metų šalyje gimstamumas kasmet smarkiai mažėja – nuo 23 tūkst. 300 iki 17 478.

Paskelbus šiuos duomenis pasipylė politikų, demografų, ekonomistų svarstymai, kaip gelbėti šalį nuo spartaus susitraukimo.

Tiesa, gyventojų skaičius pastaruosius kelerius metus nemažėja ir net keliais tūkstančiais padidėjo, bet tai lėmė vien tik migracija į Lietuvą iš užsienio šalių, daugiausia iš Ukrainos ir Baltarusijos, iš dalies ir iš posovietinio Vidurinės Azijos regiono.

Ekonomistai prognozuoja, kad migracijos į Lietuvą srautai senka, ir jei ne šiemet, tai po metų ar dvejų šalyje gyventojų, kartu ir dirbančiųjų, ims mažėti, o senstant visuomenei pensininkų – vis daugėti.

[[ge:lrytas:lrytas:41525004]]

Girdėti siūlymų skatinti gimstamumą didinant tėvystės išmokas, vaiko pinigus, plėtojant paslaugas šeimoms. Tokios priemonės daro poveikį, bet labai ribotą.

Gimstamumas smunka visose aukšto gyvenimo lygio šalyse ir, kaip rodo jų patirtis, skatinimo priemonės menkai padeda.

Norėdamos susikurti gerą materialinį pagrindą šeimos vaikų susilaukia vis vėliau arba apsisprendžia visai jų neturėti, todėl vienai gimdyti galinčiai moteriai vidutiniškai tenka gerokai mažiau nei 2 vaikai, o populiacijos stabilumui, demografų nuomone, reikėtų, kad šis rodiklis siektų 2,1.

Lietuvos ateitis vaizduojama niūriai. Antai Vilniuje dar trūksta vaikų darželių, mokyklų, bet regionuose jau daugėja atvejų, kai vaikų darželiai paverčiami senelių globos namais.

[[ge:lrytas:lrytas:41368577]][[ge:lrytas:lrytas:41486805]][[ge:lrytas:lrytas:41461676]]

Abejojama, ar materialinės paskatos sugebės pakeisti žmonių psichologiją.

Pavyzdžiui, ekonomistas N.Mačiulis atkreipė dėmesį, kad neigiamą įtaką gimstamumui daro žmonių įprotis panirti į socialinius tinklus ir tada realų bendravimą išstumia virtualusis.

Jis humoristiškai net paragino telekomunikacijų bendroves nuo 22 valandos iki ryto išjungti internetą – esą tai padidintų gimstamumą kone labiau negu vaiko pinigai.

Seimo pirmininkas J.Olekas viltis sustabdyti demografinę krizę sieja su labiau realistiniais sumanymais – jis įvardijo ambicingą tikslą sugrąžinti į Lietuvą daugiau kaip 100 tūkst. svetur gyvenančių tautiečių. Bet kaip tai įgyvendinti?

[[ge:lrytas:lrytas:41571952]]

Jungtinių Tautų Pasaulio gyventojų prognozių tyrimas tvirtina, kad šalyse, kurios daug gyventojų prarado dėl emigracijos, kartu išsiskiria itin žemu gimstamumo lygiu (būtent tai būdinga Lietuvai), grįžtamosios migracijos priemonės trumpuoju laikotarpiu gali veiksmingiau mažinti demografinius iššūkius nei gimstamumo skatinimo politika.

Atkūrus nepriklausomybę Lietuva porą dešimtmečių buvo vien darbo rankų į turtingesnes Vakarų valstybes donorė, o nuo 2010 metų padėtis ėmė keistis.

Ankstesniais laikais grįžtančių lietuvių per metus nesusidarydavo nė 7 tūkst., bet vėliau padaugėjo kelis kartus ir nuo 2012-ųjų iki 2024-ųjų šis skaičius svyravo tarp 17,5 ir 27 tūkstančių.

Tuo metu emigracija iš Lietuvos mažėja ir tai tęsiasi iki šiol – nuo 2020 metų daugiau lietuvių sugrįžta į tėvynę nei išvyksta.

Didžiausią įtaką šiam procesui daro augantis gyvenimo lygis Lietuvoje ir mažėjantis uždarbio skirtumas tarp mūsų šalies ir lietuvių emigracijos krypties valstybių.

Lietuvos bendrasis vidaus produktas (BVP) vienam gyventojui artėja prie ES vidurkio, o perskaičiavus pagal perkamąją galią jau viršija 90 proc.

Negana to, smarkiai nuo kitų šalies regionų atsiplėšęs Vilnius pagal BVP vienam gyventojui perkamąją galią esą jau dabar siekia net 130 proc. Europos Sąjungos vidurkio ir gyvenimo lygiu prilygsta tokiems miestams kaip Berlynas, nors su tokiu ekonomistų teiginiu ir nesutiktų daugelis gatvėje užkalbintų vilniečių.

Šiaip ar kitaip, ekonominės prielaidos lietuviams grįžti į tėvynę bent artimiausiais metais išliks, todėl grįžtamosios migracijos skatinimas paslaugų paketu, švietimo sistemos pritaikymas sugrįžtantiems vaikams, procedūrų supaprastinimas, geresnis informavimas duotų naudos.

Įvairias tautiečių susigrąžinimo priemones taiko ne viena dėl didžiulės emigracijos nukraujavusi Rytų ir Vidurio Europos valstybė ir net šiaurinė kaimynė Suomija.

[[ge:lrytas:lrytas:41572028]]

Pasitelkiama ir tiesioginė finansinė parama persikeliant, ir konsultavimas ieškant darbo, būsto, tvarkant dokumentus, taip pat kalbos mokymas.

Kai kur, pavyzdžiui, Lenkijoje, taikomos mokesčių lengvatos, specialios išmokos grįžtantiems aukštos kvalifikacijos darbuotojams.

Tačiau svarbu, kad paskatos būtų sisteminės, jų gausa ir įvairovė išvengtų chaoso ir nesuardytų sistemiškumo.

Mūsų šalis jau seniai patvirtinusi Demografijos, migracijos ir integracijos politikos 2018–2030 metais strategiją, bet ji nėra atnaujinta nuo 2022-ųjų, nors padėtis nuolat kinta.

Strategija aprėpia didelį pagalbos reemigrantams priemonių paketą – iš viso numatyta 12 veiklos sričių, kurios orientuotos į sugrįžtančiųjų poreikius.

Vis dėlto visų strategijų silpnoji vieta – praktinis įgyvendinimas.

Jei realiai tėvynainiams būtų sukurtas ilgalaikis ir nefragmentiškas paslaugų paketas, gal tada pavyktų susigrąžinti ir 100 tūkst. emigravusių lietuvių.

Lietuva pateko į bėdą: jei ne šiemet, tai po metų ar dvejų laukia nemalonios pasekmės