„Mes norim, kad jis dalyvautų, jis nori, o ar jam bus suteikta tokia galimybė, priklausys nuo teismo“, – Eltai antradienį sakė V. Antonovo advokatas Lietuvoje Paulius Vinkleris.
Jis teigė kol kas nežinąs, ar teismas tenkins šį prašymą dėl kliento dalyvavimo procese nuotoliniu būdu.
Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko padėjėja ryšiams su visuomene Venta Valčackienė Eltai sakė, kad „Snoro“ byloje yra gauti keturi apeliaciniai skundai – du skundai susiję su nuteistaisiais V. Antonovu ir Raimondu Baranausku, kiti du – su kitais bylos proceso dalyviais.
Susiję straipsniai
2024 m. lapkritį Vilniaus apygardos teismas V. Antonovą ir R. Baranauską nuteisė kalėti už akių, abu jie bylos nagrinėjime nedalyvavo, abiem kaltinamiesiems atstovavo Lietuvos valstybės skirtos advokatės.
Po šio nuosprendžio abiejų nuteistųjų advokatės su skundais kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą.
V. Baranausko advokatė Alfreda Pūkienė prašė panaikinti nuosprendį, jos manymu, byloje surinktų įrodymų nepakanka pagrįsti jos ginamojo kaltei. Jos manymu tų duomenų, kurie buvo ištirti, neužtenka teigti, kad ta veika, kuria kaltinamas V. Baranauskas, jis ją padarė.
V. Antonovo advokatė Rūta Danutė Paltarokaitė taip pat apskundė nuosprendį.
Teismą pasiekė Antonovo skundas
Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko padėjėja ryšiams su visuomene V. Valčackienė Eltai sakė, kad V. Antonovo skundas buvo gautas kovo pradžioje.
„Jis atsisakė valstybės paskirtos gynėjos skundo ir pateikė savo“, – Eltai sakė teismo atstovė.
V. Antonovas prašo priimti išteisinamąjį nuosprendį nenurodant, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
„Snoro“ bylos Lietuvos apeliacinio teismo trijų teisėjų kolegija imsis kitą savaitę, balandžio 15 d.
Bylos pranešėja ir pirmininkaujanti posėdyje – teisėja Aušra Bielskė, kiti du teisėjai – Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Aiva Survilienė ir Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas Nerijus Meilutis
Vilniaus apygardos teismas buvusius bankrutavusio banko „Snoras“ vadovus ir akcininkus pripažino kaltais dėl visų jiems pareikštų kaltinimų ir abiem skyrė daugiau nei 10 metų realią laisvės atėmimo bausmę.
Jie pripažinti kaltais dėl didelės vertės – daugiau nei 509 mln. eurų – „Snoro“ turto pasisavinimo, didelės vertės turto iššvaistymo, nusikalstamo bankroto, nusikalstamu būdu įgyto turto legalizavimo.
V. Antonovas ir V. Baranauskas taip pat nuteisti ir dėl apgaulingo banko buhalterinės apskaitos tvarkymo, piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi siekiant turtinės ar kitokios asmeninės naudos, dėl dokumentų, susijusių su bankui priklausančių vertybinių popierių apskaitymu užsienio bankuose, klastojimo ir suklastotų dokumentų panaudojimo.
Prancūzija sutiko perduoti Lietuvai
Kaip skelbė žiniasklaida, praeitą savaitę Prancūzijos teismas nusprendė išduoti Lietuvai V. Antonovą, jis buvo sulaikytas vakarų Prancūzijoje praėjusių metų gruodį pagal Lietuvoje išduotą Europos arešto orderį.
V. Antonovo advokatas Prancūzijoje pareiškė, kad jo klientas ketina apskųsti šį sprendimą.
Visgi Generalinė prokuratūra Eltai teigė negavusi jokio oficialaus Prancūzijos teismo pranešimo.
2011 m. V. Antonovas buvo suimtas Didžiojoje Britanijoje pagal Lietuvoje išduotą arešto orderį, susijusį su banko „Snoras“ žlugimu, bet vėliau buvo paleistas.
2011 m. birželį jis įsigijo futbolo klubą „Portsmouth“, kuris tuo metu žaidė antroje lygoje.
Iš klubo savininko pareigų jis atsistatydino kitų metų lapkritį, kai buvo suimtas dėl įtarimų sukčiavimu, o jo įmonei „Convers Sports Initiatives“ buvo paskelbtas bankrotas.
2015 m. vienas advokatų teigė, kad V. Antonovas pabėgo iš Didžiosios Britanijos, nes baiminosi dėl savo gyvybės.
Vilniaus apygardos teismas buvo gavęs dokumentus iš advokato, kreipimesi nurodomi dokumentai, kad V. Antonovui Maskvoje buvo taikoma liudytojų apsaugos programa. Pasibaigus apsaugos taikymo laikotarpiui, kitą dieną asmuo dingo.
V. Antonovo tėvas į kreipėsi į policijos įstaigą, prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą, darydamas prielaidą, kad jo sūnus gali būti nužudytas. Tas sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą buvo priimtas. Spalį tėvas kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti jo sūnų mirusiu.
Lietuvos teisėsauga į šias aplinkybes žiūrėjo skeptiškai.