Neturiu visos informacijos vertinti „Aumovio“ sprendimo motyvų. Apskritai turėtume atsiriboti nuo politikavimo, nesiremti spėlionėmis ir įgyvendinti veiksmų planą – tiek šiam atvejui, tiek kitų panašių istorijų prevencijai.
Vertinant platesnį kontekstą, Europos automobilių pramonė kol kas išties pralaimi mūšį Kinijos gamintojams. Kita vertus, tikėtina, kad beveik 200 mln. Eur į Lietuvą kone ką tik investavę vokiečiai visų pirma ieškojo būdų ir priežasčių pasilikti.
Bet čia ir turėtų būti pirmoji pamoka – laikai pasikeitė. Mes buvome pripratę, kad stambios, kapitalui intensyvios investicijos į šalį ateina dešimtmečiams. Dabar matome, jog pasitraukti labai greitai gali visi. Tiek skambūs naujokai, tiek, dar svarbiau, menkai girdimi įvairiausio dydžio senbuviai.
Ekonomistė įžvelgia nežymų Lietuvos atsparumą muitams: iki Irano karo buvo matomas atsigavimas
Patogu galvoti, kad didelis naujas gamybinis kompleksas, devynženklė investicija ir pusė tūkstančio darbuotojų reiškia ilgą ir laimingą „santuoką“ su Lietuva. Realybė tokia, kad pastatus išnuomos, gamybos linijas išsiveš, tad kompanijos nuostolis tikrai nebus katastrofinis. Bet žala Lietuvai per mokesčius, reputaciją ir kitus faktorius bus reikšminga.
Be abejo, mes jau kurį laiką nesame žemų sąnaudų šalis. Patekome į kitą ekonominės plėtros lygą, kurioje esančių valstybių „kietasis excelis“ yra gana panašus. Patys investuotojai mums sako, kad sprendimą ateiti arba likti lemia kiti faktoriai: verslo aplinkos ir mokesčių stabilumas, sklandi biurokratija, greitis, pozityvus institucijų dėmesys, esamos vertės grandinės, inovacijų ekosistema, dirbančių žmonių kvalifikacija ir motyvacija, švietimo sistemos toliaregiškumas. Atviras klausimas, ar mes apie tai tik daug kalbame, ar iš tikrųjų darome?
Susiję straipsniai
Tiesa, čia padėtų ir kalbėjimas. Tik kiek kitoks. Maža, išteklių neturinti ir nepatogioje kaimynystėje gyvenanti Lietuva tiesiog privalo kasdien klausti čia veikiančių naujų ir esamų, bet kokio dydžio verslų: „Ką dar galėtume padaryti, kad jūs augtumėte?“. Apskritai, sudėtingoje šiandienos aplinkoje visas viešasis sektorius iš draudėjo ir prižiūrėtojo turėtų siekti virsti pagalbininku. Juk ir susirinkti mokesčius daug paprasčiau iš augančio ir klestinčio, o ne duris ar langus užkalinėjančio verslo.
Svarbus ir susijęs faktorius, kurį pavadinčiau „strategine empatija“. Konkretus pavyzdys – uždaromi tiesioginiai skrydžiai į Londono Sičio oro uostą. Galbūt pats skrydis tiesiogiai ir nuostolingas, bet kas paneigs, kad būtent jis ir buvo ar taps tuo paskutiniu lašu „kitam Continentaliui“? Nustebtumėte, kiek daug potencialių investuotojų šiandien teiraujasi ne apie elektros įvadus, o tiesioginius skrydžius, galimybę darbovietę vadovams ir kolegoms pasiekti dviračiu, šeimų laisvalaikį, kasdienį saugumą, toleranciją.
Sunku rasti teigiamybių „Aumovio“ sprendime, bet išsivysčiusiose ir turtingose valstybėse investuotojų apykaita gali būti normali. Todėl mes galime kelias dienas paliūdėti, tačiau kitas logiškas žingsnis turėtų būti pasiūlymai ir sprendimai, ką darome su liekančia ekosistema.
Neabejoju, kad „Continental“ tiekėja Lietuvoje buvo kvalifikuotų darbuotojų ir gerų vadovų kalvė – galbūt juos vertėtų paskatinti imtis savo verslų? Tai įprasta praktika išsivysčiusiose, su investuotojų kaita taip pat susiduriančiose valstybėse. Tikrai matyčiau tokio pobūdžio projektus, įgyvendinamus „Inovacijų agentūros“, „Investuok Lietuvoje“ ar kitų investavimą bei verslumą suprantančių organizacijų.
Tiesiog privalome kurti įvairius instrumentus, padedančius tokio pobūdžio apykaitą išnaudoti pozityviai. Juk užsidarius „Barclays“, galiausiai likome su savo milijardiniais tesonetais ir vintedais. Tai galėtų būti siektinas pavyzdys ir kituose verslo segmentuose, nors, žinoma, negalime pasikliauti sutapimais, atsitiktinumais ir tiesiog sėkme – tam reikia valstybės strategijos. Arba bent pavienių organizacijų ar jų komandų paruošimo, įgalinimo ir politinio palaikymo.
Klaipėdos laisvoji ekonominė zona (LEZ) taip pat nerimavo prieš gerus metus nutarus pasitraukti vienam pirmųjų teritorijos investuotojų – Danijos kapitalo žuvies perdirbimo įmonei „Espersen“. Situacija baigėsi geruoju – įmonę su gamykla ir darbuotojais nutarė įsigyti norvegų „Hofseth International“.
Tačiau meluočiau sakydamas, kad šioje istorijoje nebuvo dalelės sėkmės ir sutapimų. Ir apgaudinėčiau save teigdamas, kad artimiausiu metu Lietuva nesulauks naujų ryškių pasitraukimų. Privalome atsibusti ir dėti visas pastangas, kad to nenutiktų, ir kartu turėti planus, ką darome tam įvykus.
Todėl sutinku, kad „Aumovio“ pasitraukimas nėra tragedija. Bet tik su sąlyga, kad nuo šiol nebegalvojame, jog esame kažkuo nusipelnę, ypatingi, kad viskas ir toliau sėkmingai klostysis savaime.