Hormūzo sąsiaurio blokada sudavė smūgį Persijos įlankos valstybėms, kurių ekonomika ir biudžetas itin priklausomi nuo naftos ir dujų gavybos bei eksporto.

Jos jau daugiau nei 80 metų aprūpina pasaulį degalais ir taip tapo dar labiau priklausomos nuo naftos ir dujų verslo negu jų klientai.

Maždaug du trečdaliai šešių Persijos įlankos valstybių pajamų dar dabar gaunama iš šio sektoriaus.

Jei vartotojai ir gamintojai yra pralaimėtojai, kas tuomet yra šios krizės laimėtojai?

Trumpalaikiu laikotarpiu galėtų būti dvi pasaulio galios – Rusija ir JAV. Rusija pelnosi iš aukštų naftos kainų, o JAV kol kas gali būti tikros dėl savo vietos naftos ir dujų paklausos.

Ilgalaikiu požiūriu ekspertai laimėtoju laiko būtent tą šalį, kuri yra didžiausia energijos vartotoja ir gamintoja, – Kiniją, nes būtent šiai krizei Pekinas pasiruošė.

[[ge:lrytas:lrytas:42043893]]

Kinų statymas – elektra

Kinai sukaupė tokias naftos ir dujų atsargas, kad būtų pasirengę net ir mėnesius trunkančiai Hormūzo sąsiaurio blokadai.

Kita vertus, jau ne vienus metus šioje valstybėje skatinama ne tik atsinaujinančiosios energijos plėtra, bet ir gamyba visko, ko reikia šiai energijai naudoti, – nuo saulės kolektorių, vėjo jėgainių, akumuliatorių iki elektromobilių bei efektyvaus elektros energijos tinklo komponentų.

Užimdama nuo 70 iki 85 proc. pasaulio rinkos dalies Kinija šiuose sektoriuose dominuoja beveik viena pati. Tai klausimą dėl dabartinės krizės laimėtojų ir pralaimėtojų iškelia į geopolitinį lygmenį.

[[ge:lrytas:lrytas:42008692]][[ge:lrytas:lrytas:42055964]][[ge:lrytas:lrytas:42056684]]

„Tai, kas pakeis liberalią pasaulio tvarką, nebus nei suderėta Ženevoje, nei nuspręsta Hagoje. Ji priklausys nuo to, kas kontroliuos energijos srautus, gamtos išteklius ir technines sistemas, nuo kurių dabar priklauso visas modernus gyvenimas“, – rašė JAV istorikas Nilsas Gilmanas straipsnyje žurnale „Foreign Policy“.

Jis pranašauja „ekologinį Šaltąjį karą“, kuriame JAV ir Rusijos vadovaujama valstybių, kurių ekonomika ir pajamos itin priklausomos nuo naftos ir dujų gavybos bei eksporto, ašis susidurs su Kinijos vadovaujamu elektros valstybių bloku.

Jei tai tiesa, ką tai reiškia likusiam pasauliui, mažoms ir vidutinės galios valstybėms, kurios atsidurs tarp šių dviejų stovyklų?

Ar ateityje joms teks ne tik nutarti, kurią politinę ir visuomeninę sistemą jos renkasi, bet ir kuriam energijos blokui nori priklausyti?

Didžiulė priklausomybė

Bet iki šiol daugelis pasaulio šalių yra visiškai priklausomos nuo tiekimo iš Persijos įlankos. Pavyzdžiui, Japonija, ketvirtoji pagal dydį pasaulio ekonomika, 95 proc. žaliavinės naftos gauna iš šio regiono šalių, Pietų Korėja, kaip ir Taivanas, – maždaug 70 proc.

Ekonomiškai nepalyginamai silpnesnis Bangladešas taip pat priklausomas nuo naftos tiekimo iš Saudo Arabijos, Jungtinių Arabų Emyratų ir Irako.

Nors iš tikrųjų Hormūzo sąsiauris yra tik vienas iš kelių energijos koridorių, kuriems krizės atveju galėtų grėsti uždarymas.

Jei Jemeno hučių sukilėliai, palaikydami Iraną, eskaluotų karą, jie galėtų per Bab al Mandebo sąsiaurį atkirsti jungtį tarp Raudonosios jūros ir Indijos vandenyno, per kurią šiuo metu Saudo Arabija eksportuoja naftą ir dujas.

Didžiausią susirūpinimą daugeliui Rytų Azijos šalių, žvelgiant į galimą konfliktą dėl Taivano, kelia Malakos sąsiauris tarp Indijos vandenyno ir Pietų Kinijos jūros. Ten per dieną perplukdoma daugiau kaip 23 mln. barelių naftos – net daugiau nei Hormūzo sąsiauryje.

Kokių ilgalaikių pasekmių gali turėti naftos ir dujų koridorių blokada, žinoma dar nuo Šešių dienų karo 1967 metais.

Tuomet konfliktas tarp Izraelio ir kelių arabų šalių sukėlė daugiau nei aštuonerius metus trukusį Sueco kanalo uždarymą.

Vėliau dėl naftą išgaunančių valstybių boikoto kilusi ekonominė krizė paskatino tuometį JAV prezidentą Jimmy Carterį susimąstyti, ar yra krizei atsparesnių būdų aprūpinti pasaulį energija.

„Niekas negali boikotuoti saulės“, – sakė J.Carteris 1979 metais renginyje, skirtame saulės energijos naudojimui skatinti. Jo žodžiai, panašu, pildosi, tačiau po labai ilgo laiko.

Savarankiškumas būtinas

Omanas, kuriame gyvena verslininkas ir politinės komunikacijos specialistas Ahmedas Al-Shezawi, – pavydėtina šalis. Sultonatas dešimtmečius nebuvo įsitraukęs į jokį karinį konfliktą.

Vadinamasis arabų pavasaris, prieš 15 metų nušlavęs ištisus režimus, kuriame dalyvavo ir A.Al-Shezawi, Omaną palietė tik nežymiai. Taip vyriausybė galėjo toliau įgyvendinti savo planą ekonomikai modernizuoti.

Šalis išgauna apie 800 tūkst. barelių žaliavinės naftos per dieną, o tai sudaro ketvirtadalį kaimyninių Jungtinių Arabų Emyratų išgaunamo kiekio. 85 proc. naftos šalis eksportuoja, didžiąją dalį į Kiniją, likusią – į Japoniją, Pietų Korėją ir Indiją.

Skirtingai nei visų kitų Persijos įlankos valstybių, Hormūzo sąsiaurio blokada nepaliečia Omano. Visi sultonato uostai, kaip ir Sucharas, yra prie Omano įlankos Indijos vandenyne.

Didžiąją dalį elektros Omanas pasigamina iš savo gamtinių dujų. Atsinaujinančiosios energijos dalis, nors ir pradedant nuo žemo lygio, auga sparčiai ir per praėjusius metus padvigubėjo nuo maždaug 5 iki 10 proc.

2030 m. šis skaičius turėtų siekti 30, o 2050-aisiais – beveik 100 proc. Tai atitinka plėtros plano gaires.

Panašūs, nors ir ne tokie ambicingi, kaimyninių šalių planai. Pavyzdžiui, Saudo Arabijos žalioji iniciatyva arba Jungtinių Arabų Emyratų energijos strategija. Pagrindinė mintis tokia: kam deginti savo dujas, jei galima brangiai parduoti?

A.Al-Shezawi – kritiškai mąstanti asmenybė, jis jau yra sėdėjęs kalėjime, tačiau šį savo vyriausybės planą jis remia.

„Esu vienintelis savo šeimoje, kuris vis dar vairuoja automobilį su vidaus degimo varikliu. Visi kiti jau važinėja elektriniais“, – sakė A.Al-Shezawi. („Spiegel.de“, LR)

Vieta, į kurią nukreipti viso pasaulio žvilgsniai: tenykščiai įvykiai gali nulemti ateitį