Rinkos senbuviai jaučiasi lyg po gero lietaus: užkulisiuose – žiežirbos dėl užsieniečių, tik neblizga ir patys lietuviai

Kirpėjų ir grožio specialistų asociacijos (KIGSA) prezidentė Jolanta Mačiulienė kalbėdama su portalu Lrytas nevyniojo žodžių į vatą – barberių studijos Lietuvoje dygsta lyg po lietaus, o tam įtakos turi į šalį dirbti atvykę užsieniečiai. Įsidarbinę šiame segmente pastarieji esą nustato kur kas mažesnes paslaugų kainas ir taip iškreipia konkurencinę aplinką.

„Nežinau, kaip juos praleidžia visos institucijos ir inspekcijos. Lietuvis, kuris norėtų atsidaryti savo saloną, turi praeiti labai daug, kad gautų tą, kaip aš vadinu, „dievišką“ leidimą veiklai vykdyti.

Mes juk kalbame apie teisingą konkurencinę bendruomenę. Be abejo, yra kirpimas ir už 60 Eur, ir už 150 Eur. Jeigu yra, kas moka, vadinasi, tinka visi variantai“, – tarsi pati sau prieštaraudama kainų kraštutinumus aptarė pašnekovė.

Pasiteiravus, ar atvykėlių taikoma kainodara skatina ir kitus šio sektoriaus darbuotojus mažinti įkainius, J. Mačiulienė atkreipė dėmesį, kad tai – itin jautri tema. Jos teigimu, grožio specialistus bendras kainų augimas slegia taip pat, kaip ir visus šalies gyventojus, todėl tam tikrais atvejais jie tiesiog neįstengia nuleisti kainos.

„Pas vienus kainos kyla adekvačiai, pas kitus kažkodėl neproporcingai – yra tokių, kurie gali už dažymą paimti 500 Eur ir niekas akių nedrasko. Bet yra žmonių, kurie dirba sąžiningai, už vidutines kainas.

Tą infliaciją, kuri palietė visus Lietuvos žmones, jaučiame ir mes, nes už viską mokame brangiau. Ir jei paprasta kirpėja, gyvenanti Biržuose, pakėlė savo paslaugos kainą nuo 5 iki 10 Eur, jūs įsivaizduojat, kas ten vyksta? Ten tiesiog verda katilas. Bet ką jai daryti? Ji tiesiog nepragyvena – susimoka už viską ir praktiškai nieko nelieka“, – dėstė J. Mačiulienė.

Anot pašnekovės, įtakos kainodarai turi meistro įgyta kvalifikacija – esą tie, kurie šio amato mokosi prestižinėse vietose, į veiklą investuoja nemažas sumas, todėl įsidarbinę išleistus pinigus kompensuoja taikydami aukštesnę paslaugos kainą.

„Ir tai yra logiška. O ne baigus trijų mėnesių kursus vadinti save plaukų stilistu, koloristu ir taip toliau. Dvejus metus jis apskritai turėtų dirbti už mažiausias kainas, kol užsiaugintų savo raumenį“, – svarstė KIGSA prezidentė.

Tiesa, kalbėdama apie grožio sektoriuje dirbančius užsieniečius, ji pripažino, kad dažnai šie žmonės turi visai kitokių įgūdžių nei lietuviai.

„Šie žmonės, kurie tuo verčiasi, jie tai daro nuo mažens. Atvykėliai iš Pakistano, Indijos, Turkijos turi puikų pojūtį kirpimui, nes šis amatas perduodamas iš kartos į kartą“, – neslėpė J. Mačiulienė.

Barzdaskučiu Vilniuje beveik dešimt metų dirbantis Svajūnas iš dalies pritarė J. Mačiulienės mintims. Jis mano, kad penkerių metų bėgyje barberio paslaugų rinka gali būti perpildyta.

Mažinant paslaugos kainą iki tam tikros ribos, kaip pastebėjo pašnekovas, krenta ir paslaugos kokybė. O patį klientą mažesnė kaina vilios tol, kol bus suteikiama bent jau vidutinė kokybė.

Tuo metu Lrytas kalbintas Augustas pridūrė, kad barzdaskutį klientas pirmiausia renkasi pagal vietą.

„Vilniuje gyvenu aštuonerius metus. Pirmą kartą ieškodamas, kur apsikirpti, į paiešką internete įvedžiau „kirpyklos Antakalnyje“, nes šiame rajone pats gyvenu. Radau gerai įvertintą, ten dabar ir lankausi. Esu patenkintas kokybe, todėl neieškau kitos vietos.

Kaina svarbi, tačiau pasikalbu su draugais, žinau, kokios sumos vyrauja Vilniuje – mokėti 25–30 Eur už kirpimą čia yra normali praktika. Jeigu tektų mokėti tokius pinigus už prastesnę kokybę, galbūt su tuo nesutikčiau“, – pasakojo vyras.

Kitas svarbus dalykas – mokesčiai. Barzdaskutys Svajūnas sako pastebėjęs, kad kai kurie Lietuvoje dirbantys užsieniečiai sąmoningai vengia juos mokėti.

„Būna, kad jie truputėlį žaidžia su mokesčiais – daugelis priima atsiskaitymus grynaisiais, mažiau sumoka, padirba kažkiek Lietuvoje, o kai ateina laikas mokėti mokesčius, keliasi į kitą šalį“, – teigė barberis.

Tačiau jis taip pat pripažino, kad darbo kultūra dažnu atveju priklauso ne nuo specialisto kilmės, o nuo vietos, kurioje jis dirba.

„Tarkime, dirba gerai žinomame tinkle, kuris normaliai moka mokesčius, – tada viskas gerai, – samprotavo jis. – Tačiau jei tai yra asmeninis pasirinkimas, gali susiklostyti ir kitoks scenarijus. Bet aš negaliu sakyti, kad tai tik jų kaltė. Nemažai yra ir lietuvių, kurie vengia mokesčių.“

Lietuvoje dešimt metų veikiančio salonų tinklo „Barzdaskučiai“ įkūrėjas Vilius Lėveris įdarbino 30 meistrų, tarp kurių – darbuotojai iš Kolumbijos, Brazilijos, Argentinos, Turkijos, Sirijos, Azerbaidžano, Uzbekistano, Pakistano, Irako ar Maroko.

Jis atkreipė dėmesį, kad nors dauguma specialistų yra užsieniečiai, kainos šio tinklo salonuose – vienos aukščiausių rinkoje. Todėl teigti, kad Lietuvoje įsidarbinę atvykėliai dempinguoja kainas, verslininkas negalėtų.

Priešingai – pašnekovas įsitikinęs, kad šie darbuotojai į mūsų rinką įneša naujų vėjų.

„Kai mes atidarėme pirmąjį savo saloną, Lietuvoje nebuvo nė vieno specialisto, mokančio skusti barzdas su vienašmeniu skustuvu. Tuo metu tokiose Artimųjų Rytų šalyse, kaip Turkija ar Sirija, šis amatas gyvuoja tūkstančius metų. Būtent dėl to pradėjome dirbti su specialistais iš užsienio.

Tai yra pakankamai specifinis amatas – net ir dabar, išpopuliarėjus barzdaskučių kultūrai, pakankamai nedidelė dalis salonų renkasi teikti šią paslaugą“, – pasakojo jis.

Verslininkas taip pat mano, kad salonuose dirbantys atvykėliai visapusiškai kuria pridėtinę vertę

„Pas mus apsilankę klientai gauna galimybę pasinaudoti paslauga, kuri yra sunkiai prieinama. Specialistai atsineša savo praktinių žinių, o mes stengiamės įdiegti lietuvišką darbo kultūrą – išmokyti kalbos ir visa kita.

Be to, praleisdamas valandą laiko kėdėje turi progą pasikalbėti su meistru apie pačius įvairiausius dalykus. Dažniausiai tie pokalbiai būna labai įdomūs, kadangi specialistas yra kitos kultūros, galbūt iš kito žemyno ir turintis daug įdomių pavyzdžių, kaip būtų galima palyginti Lietuvą su, tarkime, Kolumbija ar Brazilija“, – privalumus vardijo pašnekovas.