– Laura, ar tiesa, jog finansinis stresas nėra tik „pinigų trūkumo“ problema? Kas paprastai žmonėms sukelia nerimą dėl pinigų?
– Su finansiniu stresu žmonės susiduria beveik kasdieną ir ne tik kalbėdami apie finansus. Bet šioje srityje dažniausiai nerimą kelia ne tik pinigų trūkumas, kartais tai socialiniuose tinkluose paplitęs „gero gyvenimo įvaizdis“. Kažkas daug keliauja, lankosi prabangiuose restoranuose, perka madingus aksesuarus, vairuoja išskirtinius automobilius, o kaip aš gyvenu? Vyrauja toks tarsi spaudimas gyventi geriau nei iš tiesų galėtum sau leisti. Jei kitas gali, tai ir man reikia.
Antra finansinį nerimą kelianti priežastis – kuomet išlaidos viršija žmonių pajamas, jie nuskaičiuojami paskoloms padengti, lizingams išmokėti. Kalbant apie pinigus, prioritetus verta susidėlioti pagal savo finansines galimybes ir realius poreikius. Stresas kyla iš nežinojimo ir nemokėjimo elgtis su pinigais, jų paskirstymu, planavimu. Kartais tai tiesiog įgūdžių stoka.
Susiję straipsniai
Netikėtos ir neplanuotos išlaidos (pavyzdžiui, ištikus sunkiai ligai, traumai, sugedus automobiliui ar buitinei technikai) neturint santaupų tai pat tampa dideliu finansiniu stresoriumi.
Dar viena priežasčių – infliacija, paslaugų, produktų, nekilnojamo turto brangimas. Tai turbūt labiausiai pajuntame taupydami pradiniam būsto įnašui. Turiu klientų, kurie sako planavę per penkerius metus sutaupyti butui, bet žiūri, jog kainoms išaugus reikia antra tiek. Tai labai demotyvuoja ir taupiausius. Vis tik, čia jau kalbame ne tik apie išlaidas, bet ir netinkamą taupymą. Nuvertėja tik tie pinigai, kurie stovi neliečiami kojinėje, banko sąskaitoje.
Didžiausia problema Lietuvoje yra dar nepakankamas finansinis raštingumas. Sutinku žmonių, kurie sako, jog visiškai nesupranta, kur jų pinigai nuteka, gyvena šia diena, nes „kada gi dar pagyvensiu, jei ne šiandien“. Tad mūsų, finansų konsultantų, darbas yra pirmiausia suteikti finansinio raštingumo pradmenis klientams, kurie pradžiai leistų sumažinti finansinio streso lygį kasdienybėje, išmokyti asmeninių finansų valdymo. Tik po šių žingsnių galima kalbėti apie ilgalaikio finansinio streso šalinimo priemones – taupymą pensijai, investavimą, gyvybės draudimą ir kt.
– Ar nėra taip, kad jausdami finansinį stresą dar labiau save ribojame, bet ne ten, kur reikėtų?
– Mes tikrai nemažai pinigų išleidžiame bereikšmiams dalykams, greitam vartojimui, greitam rezultatui, gyventi čia ir dabar ir mažiau galvoti apie tai, kas bus ateityje. Esame įpratę vartoti. Pastebiu, jog yra žmonių, kurie sako, kad taupyti pensijai tris procentus nuo algos – daug, o gyvybės draudimas – brangu, bet štai kavos išsinešti mieste, naujos rankinės ar dažnų grožio procedūrų nemato poreikio atsisakyti.
Kartais tiesiog tenka pripažinti, kad teikiame didesnį prioritetą tam, kaip atrodysime savame rate, nei norui pasiruošti ateičiai, sutaupyti didesniam tikslui, turėti saugiklius ištikus ligai, traumai ar nelaimei.
Geriausius finansų konsultantus pasaulyje vienijančios organizacijos MDRT (Million Dollar Round Table) konferencijoje išgirdau mintį, jog žmogus sumokėjęs pinigus, nori gauti paslaugą ar daiktą iš karto pajaučiant rezultatą, bet, pavyzdžiui, gyvybės draudimas ar kaupimas pensijai yra ilgalaikis procesas ir mes rezultato nematome, ir negauname iš karto, jo kartais siekiame ne vieną dešimtmetį. Todėl tai klientui neteikia tokio malonumo, kaip greitas vartojimas.
– Tai kaip tą planą susidėlioti, kaip sudaryti biudžetą, kuris realiai sumažina nerimą, o ne tik „gražiai atrodo popieriuje“?
– Lengviausias ir paprasčiausias metodas – savo pajamas ir išlaidas susiskirstyti į tris dalis. Pavyzdžiui, 30 proc. pajamų bus skirta norams ir svajonėms; 50 procentų – būtinosioms išlaidoms; o taupymui liks 20 procentų Jūsų pajamų. Procentus paverskime pinigine išraiška, bus lengviau orientuotis. Tik reikia pradėti nuo realių skaičių, o ne idealaus, svajojamo plano.
Tiesa, jeigu auga ar mažėja pajamos, kainos, nutinka nenumatytų išlaidų, mano patarimas savo planą peržiūrėti bent kartą per ketvirtį, o idealiu atveju išlaidas sekti kas mėnesį. Toks exceliukas labai padeda nepasimesti ir negyventi virš savo galimybių ribos.
Dar vienas patarimas, mėnesio gale atlikus pinigų – juos ne išleisti, o atidėti taupymui. Net jei per mėnesį taupymui atidėtumėte penkiasdešimt ar šimtą eurų, jau per metus susikaups apvali suma. Kalbant apie neplanuotas išlaidas – pasimodeliuoti situacijas. Jeigu suges šaldytuvas, ar turite susitaupę tokiam, kurį pirktumėte prireikus, ar žinote, kiek jis atriektų iš jūsų biudžeto? Ar galite sau leisti tokį, apie kokį svajojate, ar reikėtų dar pataupyti?
Didžiausiems išlaidūnams, kurie visai nežino, kur nuteka jų pinigai, padeda ir kasdienių išlaidų sekimas – parkingas, kava ar pietūs mieste. Tiesa, tai nėra lengva.
Galiu iš asmeninės patirties pasakyti, kad paslysti net ir valdant biudžetą yra lengva, ypač per atostogas ar minint smagias gyvenimo progas. Juk kai vykstame su vaikais į keliones, kartais nė nepajuntame, kad planuojamos išlaidos prasilenkia su realybe, nes norisi ir to, ir ano, čia ir muziejus, ir atrakcionas. Lengviau, kai nusistatome dienos limitą net ir atostogų, kelionių metu.
– Vadinasi, norint išmokti taupyti nebūtina tik „sėsti ant grikių“ ir vaikščioti pėsčiomis?
– Toli gražu. Pirmiausia reikia suvokti, jog asmeninių finansų valdymas, taupymas ar investavimas nereiškia, kad dabar jau reikės sau viską drausti. Nei kavos su draugais, nei į teatrą.
Asmeninių finansų planavimas – tarsi treniruojamas raumuo. Juk ir bėgioti nepradedame tiesiog lygioje vietoje sugalvoję, viskam reikia žinių, pasiruošimo. Taip ir su taupymu.
Tik susikrovę reikiamą žinių bagažą apie finansų valdymą su klientu pradedame kalbėti apie taupymo ar investavimo įrankius. Ir pirma mano taisyklė – jokių kraštutinumų.
Visuomet pasiūlau nutarti, kokio dydžio gyvybės draudimo įmoką žmogui būtų prieinama mokėti ne mėnesį, du ar tris, o metus, kitus. Geriau pradėti nuo mažesnės sumos ir treniruojant taupymo įprotį įmoką didinti su laiku, nei išsyk užsigriebti – dabar taupysiu viską. Impulsyvus maksimalizmas dažniausiai yra finansiškai netvarus, tokios sutartys nutrūksta. Bet žmonės linkę į kraštutinumus – nuo vakar netaupiau nieko ir viską išleidau iki šiandien – valgysiu grikius ir taupysiu. Mėnuo kitas ir grįžtama prie senų įpročių.
– Ar yra tipinių pinigų planavimo klaidų, kurias daro ir daugiau uždirbantys žmonės?
– Žinoma, viena dažniausių – augant jų pajamoms, auga ir išlaidos, o suma taupymui ar investavimui ne. Jie kažkodėl renkasi brangesnį laikrodį, naujesnį automobilį, dažnesnes keliones, bet kartais pamiršta, kad augant pajamoms turėtų augti ir dalis, skiriama taupymui, pensijai, ateities norams ir svajonėms. Gerai yra tuomet, kai įdarbinti pinigai, investuoti, jau veikia sudėtinių palūkanų efektu ir pinigai uždirba pinigus.
Iš tiesų mums visiems reikėtų savęs klausti, ar ateityje norime būti milijonieriai, ar tenorime atrodyti kaip milijonieriai šiandien.
Tad net ir išmokusiam taupyti žmogui savo finansinį planą reikia vis pasitikrinti kas kelis mėnesius. Nes tai turi ne tik gražiai atrodyti „ant popieriaus“, bet ir veikti praktikoje.
– Bet juk žmogiška uždirbant daugiau norėti ir save kuo nors palepinti, tiesa?
– Be abejonės, tik tuomet vėl grįžkime prie savo asmeninių finansų plano ir pagal procentus, uždirbamas pajamas paskaičiuokime, kokia dalimi save lepinsime.
– Ar pastebite, kad žmonės, kurie reguliariai taupo pensijai, yra apsidraudę patiria mažiau finansinio nerimo?
– Ypatingai tie, kurie investavimą palieka specialistams ir nesėdi naktimis stebėdami besikeičiančias rinkas, akcijų ar obligacijų kainas, jie tikrai patiria mažiau streso. Jau vien dėl to, kad jiems nereikia apie tai galvoti, tam skirti laiko. Taupo žmogus pensijai, tarkime, II pakopos pensijų fonde ir jis jau ramus, kad jo senatvė bus oresnė.
Tie žmonės, kurie turi gyvybės draudimo sutartis puikiai žino, kad jie turi finansinį saugumą, jei ištiktų sunki liga, trauma, nelaimė. Šios paslaugos tikrai sumažina nerimą, galvojant „kas bus, jeigu“ ir kas manęs laukia senatvėje. Susirgus – draudimo įmonė skirs išmoką, nebereikės rūpintis finansiniu sprendimu ligos akivaizdoje. Kartais ligos kainuoja išties brangiai, onkologinės ligos, jų gydymas reabilitacija, nedarbingumo laikotarpis pareikalauja ir dešimčių tūkstančių eurų.
Štai turiu klientą, kuris sutartį sudarė būdamas sveikas, jaunas. Norėjo finansinio saugiklio – jeigu kas. Vis peržiūrėdavome, kad sutartyje numatytos draudimo sumos atitiktų šios dienos, o ne prieš dešimtmetį nusimatytus poreikius. Ir kai klientas sužinojo, kad serga kritine liga, jam „Allianz Lietuva“ išmokėjo 26 tūkst. eurų. Tai jam suteikė galimybę gydytis užsienyje.
– Ar išskirtumėte, kokia visuomenės dalis labiau suinteresuota turėti finansinį saugiklį gyvybės draudimo pavidalu?
– Aš pastebiu, jog gyvybės draudimu labiau domisi žmonės, uždirbantys vidutines ar mažesnes pajamas. Dėl to džiaugiuosi, man tai rodo jų brandą ir suvokimą, kad jeigu šiandien esu finansiškai pažeidžiamas, nenoriu būti dar labiau finansiškai pažeidžiamas ištikus bėdai, ligai. Tai yra brandaus žmogaus mąstymas. Ir toks žmogus yra vienu žingsniu priekyje lyginant su tuo, kuris šiandien uždirba daug, bet netaupo, neprižiūri savo finansų ir neturi jokių finansinių saugiklių.
Yra ištirta, kad žmogus, net ir turintis nedidelį, tačiau finansinį rezervą, visada jaučiasi ir gyvena ramiau nei tas, kuris neturi jokio rezervo.