Trylika metų JAV praleidęs verslininkas šiandien vadovauja pastatų, inžinerinių tinklų ir infrastruktūros objektų statybos bendrovei KRS.
Tačiau jis pats įsitikinęs, kad didžiausios profesinės galimybės laukia ne Amerikoje, o čia – šalyje, kuri vis dar sparčiai auga ir keičiasi.
„Amerika yra tikrai svajonių kraštas daugeliui profesijų; jei kuri technologinį startuolį, esi biochemikas, programuotojas, kosmoso technologijų inžinierius – čia iššūkius gali sau susirasti kiekvienas.
Susiję straipsniai
Tačiau statybos... Lietuva yra kaip jaunas, augantis organizmas. Dygsta nauji prekybos centrai, kino teatrai, uostai ir naujos gamyklos. Naujos geležinkelių linijos ir keliai“, – sako pašnekovas.
Vienu projektu neapsiriboja
P. Grigo sprendimą grįžti lėmė ne vien auganti Lietuvos statybų rinka. Jam svarbi buvo ir galimybė veikti platesniame lauke – neapsiriboti viena sritimi ar vienu verslu.
„Amerika jau seniai praėjo savo audringo augimo etapą. Todėl kad didžiausi darbai laukia būtent namie, supratau gana greit. Iš JAV stebėjau, kaip Lietuvoje kasmet atsiranda vis daugiau ko statyti, ir suprasdamas, kad poreikis auga greičiau, nei spėju įsivaizduoti, labai panorau prie šitos pažangos prisidėti.“
Anot jo, JAV verslo kultūroje dažnai skatinama visą energiją sutelkti į vieną idėją ir nuosekliai ją auginti. Tačiau pats save visuomet matė ne kaip vieno projekto žmogų, o kaip kūrėją, kuriam įdomu veikti skirtingose srityse ir ieškoti naujų galimybių.
„JAV verslo aplinka verčia žmones atsiduoti vienai idėjai. Moki kepti picą, atsidarai restoraną. Moki programuoti, sukuri įrankį ir augini jį iki pat galo, ar jis bus viršūnėje, ar dugne. O man visuomet norėjosi pločio.“
Šis požiūris atsispindi ir P. Grigo veikloje.
„Niekad neprisirišu prie vieno projekto. Nelaidoju savęs, jei jis nepavyksta, bet ir nesitikiu, jog viena idėja uždirbs milijardus. Grįžęs gavau galimybę ieškoti drąsiau. KRS infrastruktūroje, Hi-Labs chemijoje, Inspiration Capital investicijose. Tapau kelių dalykų statytoju vienu metu ir šitai geriausiai apibrėžia mano veiklos principus.“
Didžiausia klaida – Lietuvą vertinti per kukliai
Po daugiau nei dešimtmečio JAV P. Grigas į Lietuvą grįžo jau turėdamas galimybę šalį vertinti iš šalies. Kontrastas tarp dviejų rinkų, anot jo, leido aiškiau pamatyti ne tik tai, kas pasikeitė, bet ir kur vis dar stringame.
„Maloniai nustebino greitis. Šalis vis dar auga kosminiu greičiu, o jauni specialistai prisitaikė ir dirba taip, kad tik spėk išsakyti savo poreikius, kol jie iš nuobodulio neperėjo pas konkurentą.“
Verslininko teigimu, didžiausi skirtumai atsiskleidžia lyginant privataus ir viešojo sektoriaus veikimo principus. Jei versle sprendimai dažniausiai priimami greitai, tai valstybiniame sektoriuje procesus dažnai apsunkina ne pavieniai žmonės, o pati sistema.
„Sunkiau buvo su valstybiniu sektoriumi, kurio greitis gerokai atsilieka. Ir čia ne žmonių, dirbančių šiame sektoriuje, problema. Čia sisteminis bug'as.
Nesuderinti tarp institucijų teisės aktai, nepakankamai išaiškintos iš ES atkeliaujančios taisyklės, o kartais ir laikinumo jausmas, kai darbuotojui neaišku, ar jo postas išliks po kitų rinkimų. Privačiame sektoriuje sprendi, viešajame, dažnai pirmiausia derini, su kuo turi teisę spręsti.“
Vis dėlto didžiausia klaida, anot jo, būtų Lietuvą vertinti per kukliai. Pašnekovas įsitikinęs, kad dalies savo stiprybių vis dar nematome vien todėl, kad prie jų pripratome.
„Matau, kad Lietuva save vertina kukliau, nei yra verta. Mes statome tokio lygio infrastruktūrą, kuri senosiose Vakarų valstybėse jau spėjo pasenti. Daug kas to nepastebi, nes gyvena tame kasdien, o aš grįžau iš šalies, kur tą patį daro lėčiau ir brangiau.“
Kodėl rankų darbas dar bus iš naujo atrastas
Kalbėdamas apie ateities galimybes, P. Grigas dėmesį kreipia ne ten, kur šiandien krypsta daugumos akys. Jo manymu, technologijų sektoriaus populiarumas užgožia profesijas, kurių vertė artimiausiais metais tik augs.
„Kita galimybių vitrina – rankų darbas. Visi dabar paknopstomis aptarnauja AI ar ieško darbo fintech startuoliuose. O Vakaruose ir ypač Amerikoje rankų darbas yra didelėje pagarboje.“
Anot jo, Vakarų rinkose jau seniai suprasta, kad kvalifikuotas meistras, amatininkas ar savo srities specialistas kuria ne mažesnę vertę nei technologijų sektoriaus darbuotojai. Panašų požiūrio pokytį jis prognozuoja ir Lietuvoje.
„Nuo ūkininkų turgaus iki rankų darbo peilių. Nuo statybų iki restoranų. Nuo sodininkų iki stalių. Šie žmonės, teikiantys savo unikalias paslaugas ar produktus, yra vertinami, gerai uždirbantys ir retai sunerimę dėl savo ateities. Kažkada ir pas mus „hand made“ reiškė aukščiausią kokybę, todėl žinau, jog anksčiau ar vėliau kalviai, santechnikai ir kirpėjai bus vertinami taip, kaip nusipelnė.“
Išvykęs Lietuvą pamatė kitaip
Pasak P. Grigo, emigracija pakeitė ne tik profesinį požiūrį, bet ir santykį su pačia Lietuva.
„Anksčiau rožiniai akiniai beveik visuomet buvo nukreipti į Vakarus. Laukėme iš ten ne tik džinsų ir rokenrolo, bet ir išgelbėjimo. Vertybių sistemos ir verslo modelių. Bet per daugiau nei 30 metų mes sustiprėjome tiek, jog kuriame savo idėjas, savo modelius, savo vienaragius.“
Jo teigimu, šiandien santykis tarp Lietuvos ir Vakarų jau visai kitoks.
„Mums vis dar reikia partnerių, rinkų, technologijų, tačiau dabar ir mes turime ką pasiūlyti mainais.“
Verslininkas neslepia, kad nuomonė apie savo šalį per tuos metus pasikeitė iš esmės.
„Ir čia tikra ekspato išpažintis. Aš dabar daug geresnės nuomonės apie Lietuvą ir lietuvius, nei buvau prieš emigracijos laikotarpį.“
Grįžti verta ne dėl nostalgijos
Per daugiau nei dešimtmetį JAV P. Grigas parsivežė ne tik profesinę patirtį, bet ir kitokį santykį su rizika. Jo teigimu, amerikietiškoje verslo kultūroje nesėkmė nėra galutinis nuosprendis – tai tik viena iš stotelių kelyje į kitą sprendimą.
„Parsivežiau tiesmukumą ir ramų požiūrį į klaidą. JAV niekas nedramatizuoja nepavykusio bandymo, jį tiesiog užbaigia ir daro kitą. Tą ir parsivežiau: greičiau apsispręsti ir greičiau pripažinti, kas neveikia.“
Tačiau, anot verslininko, grįžęs jis iš naujo atrado ir tai, kuo Lietuva gali būti pranašesnė už gerokai didesnes rinkas. Nors čia veikiama mažesniu mastu, sprendimai dažnai priimami greičiau, o atstumas tarp idėjos ir jos įgyvendinimo būna gerokai trumpesnis.
„Garsieji penki tarpiniai žingsniai Lietuvoje virsta trim, o kartais ir dviem. Čia turime pasitikėjimą ir artumą. Gali pasiekti beveik bet kurį žmogų tiesiogiai. Sprendimas, kuriam suderinti JAV reikėtų savaičių, čia gali įvykti per vieną pokalbį.“
Todėl kalbėdamas apie grįžimą į Lietuvą P. Grigas ragina nepasikliauti vien sentimentais. Jo įsitikinimu, ilgalaikį sprendimą lemia ne nostalgija, o galimybė realizuoti savo idėjas, kurti vertę ir matyti savo darbo rezultatą.
„Nesiūlyčiau grįžti dėl nostalgijos, ji greitai praeina. Suvalgai silkės su juoda duona. Pro langą pasidžiaugi lietinga vasaros diena. Apkabini močiutę ir... kas toliau? Grįžk, jei čia yra iššūkiai, kurie tau tinka. Jei turi ką pasiūlyti darbdaviams ir klientams. Jei dirbsi ir uždirbsi.“
Žvelgdamas į savo kelią šiandien, svarbiausiu sprendimu jis laiko ne išvykimą ar sugrįžimą, o pasirinkimą kurti ten, kur mato prasmę.
„Svarbiausias buvo ne išvykimas ir ne sugrįžimas. Išvykti ir grįžti, čia tik apsisprendimas ir lėktuvas. Svarbu, kas po to. Man svarbiausias sprendimas buvo neprisirišti prie vienos vietos kaip prie vienintelės teisingos.
Trylika metų JAV išmokė, kad gali kurti bet kur. O grįžimas išmokė, kad noriu kurti būtent čia, kur darbo rezultatą matau ne verslo ataskaitoje, o pravažiuodamas pro jį automobiliu. Tai ir laikau svarbiausiu: ne kelionę pirmyn ar atgal, o tai, kad žinau, kur noriu statyti.“