Lietuvos ekonomikos prognozės prastėja, tačiau SEB banko vyriausiasis ekonomistas Tadas Povilauskas kol kas nemato pagrindo kalbėti apie artėjančią krizę.

Pasak jo, pastarosiomis savaitėmis situaciją reikšmingai pakeitė žemyn besikoreguojančios energetikos kainos. Pinganti nafta ir gamtinės dujos ramina verslą, mažina infliacijos spaudimą ir gali lemti, kad šių metų BVP augimo prognozių mažinti nebereikės.

Vis dėlto, kalbėdamas „Žinių radijo“ laidoje „Ekonominiai pietūs“, ekonomistas įspėjo, kad rizikų išlieka – nuo geopolitinių išbandymų ir galimų incidentų Hormuzo sąsiauryje iki neaiškumo, kiek antrosios pakopos pensijų fondų lėšų realiai virs vartojimu.

Nerimo kelia ir nekilnojamojo turto rinka. Būsto kainos Lietuvoje per metus kilo apie 15 proc., kai kur – dar sparčiau, o sandorių aktyvumas jau, panašu, pasiekė piką.

[[ge:lrytas:lrytas:42842216]]

T. Povilauskas sako, kad artimiausiu metu didžiausias klausimas bus ne tai, ar Lietuva patirs krizę šiemet, o kas taps šalies ekonomikos augimo varikliais per artimiausius dvejus–trejus metus.

– Europos centrinis bankas atnaujino ekonomines prognozes, jas pablogindamas. Kokia jūsų nuomonė – ar dar reikės keisti prognozes?, – klausė Marius Dubnikovas ekonomisto T. Povilausko.

[[ge:lrytas:lrytas:42874386]][[ge:lrytas:lrytas:42677243]][[ge:lrytas:lrytas:42783003]][[ge:lrytas:lrytas:42881444]]

– Priminsiu, kad mūsų prognozė dėl Lietuvos realaus BVP šiuo metu yra 3,2 proc. augimas. Lietuvos bankas savo prognozę yra sumažinęs žemiau 3 proc.

Žiūrint atgal, prieš tris savaites būčiau sakęs, kad didesnė tikimybė, jog savo BVP prognozę Lietuvos atveju būčiau mažinęs. Tačiau tai, kas vyksta per pastarąsias kelias savaites, kai energetikos produktų kainos labai stipriai koreguojasi žemyn ir gana sparčiai juda link to lygio, kuris buvo vasario pabaigoje, prieš karą Irane, gerina ir mano nuotaikas.

Tikėtina, kad atnaujindamas prognozes kitą kartą, rugpjūtį, jų nekeisiu, bent jau kalbant apie BVP. Panašu, kad greičiau reikės mažinti infliacijos prognozę. Šiuo metu turiu kiek agresyvesnę – 5,7 proc. vidutinės metinės infliacijos prognozę Lietuvai.

Man atrodo, Lietuvos banko prognozė yra arčiau 5 proc. Kadangi matome, kad degalų kainos birželį bus iki 10 proc. mažesnės nei gegužę, tai jau birželį galime pamatyti mėnesinę defliaciją.

Ir tai aktualu ne tik Lietuvai, bet ir visai Europai. Pinganti nafta ir gamtinės dujos ramina verslą. Kaip matyti iš įvairių rodiklių, įtampa slūgsta. Aišku, tam tikras vėlavimas yra. Kitos prekės, kurios buvo nupirktos kovą ar balandį – chemijos produktai, plastikai, dar atkeliaus brangesnės.

Tačiau lūkesčiai, kad tai buvo trumpalaikis infliacijos šuolis ir kad jis nevirs didesniais antriniais efektais, stiprėja.

– Manote, kad šis efektas yra vienkartinis ir neprasislinks į kitus sluoksnius?

– Svarbiausia yra elektros, dujų ir naftos kainos. Tas trijų–keturių mėnesių šuolis, tiksliau, net trumpesnis nei trijų mėnesių laikotarpis, neturėtų labai stipriai persiduoti infliaciniams lūkesčiams keleriems metams į priekį.

Ir dėl ko dar Lietuvos bankas sumažino BVP prognozę? Manau, kad buvo vertinami pirmojo ketvirčio rezultatai. Priminsiu, kad BVP buvo prastesnis nei tikėtasi.

Tačiau aš tai daugiau sieju su tuo, kad įtakos turėjo šaltas sausis ir vasaris. Kalbame su verslais, kurie kažką vežė – jie vežė mažiau, nes statybos tiesiog nevyko. Ir ką matome iš statybų? Jeigu sausį ir vasarį buvo nemažas nuosmukis, lyginant su praėjusių metų sausiu ir vasariu, tai kovą ir balandį jau turime nemažą augimą.

Dabar, jeigu gerai pamenu, statybos darbų apimties augimas yra apie 20 proc., lyginant su praėjusių metų balandžiu.

Vadinasi, pildosi tai, apie ką kalbėjome, – statybininkai darbo turi pakankamai. Taip, statybos sąnaudos vėl pradėjo šiek tiek augti, tačiau...

Ir pabaigai – dar vienas nežinomasis. Kalbant apie Lietuvos BVP, lieka atviras klausimas, kurį gal komunikavo ir Lietuvos bankas, galbūt kiek konservatyviai, – kiek pinigų iš antrosios pakopos pensijų fondų įlieta į rinką.

Man atrodo, prieš savaitę Seimo Biudžeto ir finansų komitete buvo minėtas skaičius, kad balandį į vartojimą nuėjo tik apie 50 mln. eurų.

[[ge:lrytas:lrytas:42951706]]

Manau, kad galėjo būti ir daugiau. Pasižiūrėsime vėliau, ar mūsų prognozė, kad iki 50 proc. atsiimtų pinigų per metus bus išleista vartojimui, yra per daug agresyvi. Galbūt didelė dalis tų pinigų tiesiog liks kitose turto formose ir į vartojimą nenueis. Tai yra kintamasis, kuris gali daryti įtakos šių metų prognozėms.

Viena iš priežasčių, kodėl šių metų realiojo BVP prognozė yra didesnė nei pernai, yra ta, kad tikimės vartojimo šuolio.

Balandį jau matėme tam tikrą pagyvėjimą. Netrukus turėsime gegužės mėnesio mažmeninės prekybos ir paslaugų pajamų pokyčiai, tada ir pamatysime, kokia iš tiesų buvo gegužė. Taip pat pamatysime, kiek buvo išleista iš antrosios pakopos pensijų fondų atsiimtų lėšų. Jeigu vartojimas bus mažesnis, nei tikimės, tai gali turėti įtakos ir mūsų prognozėms.

– Koreliacija su vartojimu bus labai didelė. Jeigu ta saulė, kuri išlindo šiandien, išliks pakankamai ilgai ir birželio mėnesį, matysime vartojimo padidėjimą. Jeigu persikels į liepą, turėsime didžiulį liepos šuolį.

– Taip. Jeigu neklystu, praėjusių metų liepa buvo labai drėgna ir vėsoka, todėl palyginamoji bazė bus žemesnė.

Vienareikšmiškai, visi prekybininkai labai trokšta, kad orai būtų giedri ir karšti, nes tai yra vienas iš pikinių laikotarpių, pradedant mėsos pardavėjais ir baigiant gėrimų pardavėjais.

– Paminėjome naftos kainų kritimą. Čia jau pabaiga ar ne? (Aišku, iš karto turime pridėti pastabą, kad niekas prie šio stalo nežino, kaip bus iš tikrųjų. Bet kokia jūsų nuomonė?)

– Vėlgi, tas susitarimas ir pasirašytas memorandumas, kurį šiandien turime, man atrodo per daug gražiai ir per daug sėkmingai.

Kita vertus, gal tiesiog esu per daug atsargus ir norisi pamatyti, ar tikrai viskas taip gerai, ar Hormuzo sąsiauris iš tiesų atsiveria ir ar bus galima įgyvendinti visas sąlygas. Tačiau matant, kaip juda kainos – „Brent“ nafta jau yra nukritusi žemiau 80 JAV dolerių už barelį, o gamtinių dujų kaina šiuo metu siekia apie 40 eurų už megavatvalandę. Tai jau beveik normalus lygis, leidžiantis verslui planuoti veiklą ir priimti sprendimus.

Žvelgiant toliau – į galimas JAV ir Irano derybas dėl branduolinės programos – galima sakyti, kad esant 40 eurų už megavatvalandę dujų kainai galima gana ramiai žiūrėti į metų pabaigą.

Todėl turiu pripažinti, kad mane nustebino, kaip greitai viskas koregavosi žemyn. Mes visi kalbėjome, kad Hormuzo sąsiauris turi būti atidarytas. Iš pradžių atrodė, kad tai įvyks gegužę, paskui atėjo birželis. Buvo minčių, kad kainos taip greitai nekris.

Tačiau šiuo metu „Brent“ naftos kaina yra apie 78 JAV dolerius už barelį. Iš esmės tai nėra daug daugiau nei buvo prieš karą.

– 40 eurų už megavatvalandę yra maždaug tokia pati kaina, kokią matėme prieš dvylika mėnesių. Prieš metus nafta taip pat kainavo apie 70 JAV dolerių už barelį.Taigi kalbame ne tik apie laikotarpį prieš karą, bet praktiškai apie situaciją prieš metus, kai apie šį konfliktą dar nebuvo jokių kalbų.

– Nenoriu pasiduoti emocijoms ir sakyti, kad jau viskas gerai, kad turėsime mažas naftos ar dujų kainas. Rinkos labai stipriai reaguoja į faktus.

Jeigu vėl įvyktų koks nors incidentas Hormuzo sąsiauryje, rinka sureaguotų ir vėl matytume kainų šuolį. Tačiau turiu įtarimą, kad nepasitvirtino prognozės, kurias girdėjome užsidarius Hormuzo sąsiauriui.

Kalbėjome apie galimą 150 ar net didesnę JAV dolerių kainą už barelį, tačiau to nepamatėme.

[[ge:lrytas:lrytas:42951705]]

Jeigu vartai iš tiesų atsiveria ir Persijos įlankos šalys vėl paleidžia gavybą visu pajėgumu, trumpuoju laikotarpiu pasiūla gali labai stipriai išaugti. Tai gali tapti stipriu impulsu kainoms kristi žemyn.

Jeigu viskas juda taip sėkmingai, kaip atrodo dabar, tas impulsas trumpuoju laikotarpiu gali būti gana stiprus.

– Kiek teko skaityti tame keturiolikos punktų juodraštyje, kuris buvo parengtas pasirašymui penktadienį, buvo numatyta nemažai papildomų sprendimų. Ten buvo numatyta, kad JAV neturėtų taikyti sankcijų Irano finansinėms operacijoms, įskaitant ir naftos prekybą.

– Būtent. Ir kalbame ne tik apie naftą, bet ir apie chemijos produktus, trąšas. Iki šiol Iranas pasaulinėje prekyboje dalyvavo gana ribotai, daugiausia bendradarbiaudamas su Kinija. Jis buvo tarsi pilkojoje zonoje.

O dabar ta pilkoji zona tampa gerokai skaidresnė. Tai reiškia ir aiškų pasiūlos padidėjimą pasaulinėje rinkoje.

– Prieš kokį mėnesį žiniasklaidoje buvo užsisukęs toks naratyvas: ar rudenį bus krizė? Tiksliau, net ne ar bus, o kokia bus krizė ir kam reikėtų ruoštis, žvelgiant į 3 proc. augimo prognozę. Tai bus krizė ar nebus šiais metais?

– Tos kalbos apie krizę iš esmės buvo susijusios su energetikos krize, kurią mes turėjome ir dar tam tikra prasme tebeturime, kol situacija Hormuzo sąsiauryje nėra visiškai grįžusi į normalią būseną.

Kadangi šioje vietoje jaučiamas atslūgimas, yra pasiektas susitarimas ir, tikėkimės, viskas pradės judėti į priekį, o energetika jau faktiškai pinga, tai sumažina tikimybę toms kalboms apie krizę. Nes iš kitų vietų kol kas sunku matyti priežasčių, kodėl turėtų ateiti krizė. Pagrindinis baimės šaltinis buvo susijęs būtent su energetika.

Kalbant apie Lietuvą, 3 proc. augimas yra normalus. Mes judame normaliu tempu. Turbūt labiau reikia žiūrėti dvejus–trejus metus į priekį ir klausti, kokie bus mūsų ekonomikos augimo varikliai. Nes nesinori užmigti ant laurų.

Pažiūrėkime į pirmąjį ketvirtį. Latvijos ir Estijos BVP augimas jau buvo panašaus dydžio – apie 2,5 proc., Lietuvos rodiklis taip pat panašus. Kitos šalys, aišku, augo nuo žemesnės bazės, tačiau jos taip pat pradeda pagauti augimo tempą. Jeigu žiūrėtume į pagrindines mūsų eksporto rinkas, matytume, kad Lenkija auga pakankamai neblogai, Baltijos šalys atsigauna, Švedijoje augimas taip pat neblogas.

Todėl pastarosiomis savaitėmis yra ramiau ir dėl būsimo rudens.

– Tai koks rizikos veiksnys šiandien jums atrodo svarbiausias? Kas galėtų mums pakenkti?

– Jeigu reikėtų spontaniškai įvardyti, pirmiausia į galvą ateina geopolitinės perturbacijos ir įvairūs saugumo išbandymai.

Pavyzdžiui, jeigu Rusija vėl pradėtų aktyvesnius veiksmus, jeigu turėtume kokį nors incidentą su dronais ar kitokį iššūkį, tai būtų išbandymas mūsų krašto apsaugai, mūsų politinei sistemai ir visuomenei. Trumpuoju laikotarpiu, žvelgiant į antrąją metų pusę, tai ir būtų pagrindinis rizikos veiksnys.

– Jeigu Baltijos šalims ir aplinkinėms valstybėms sekasi gana gerai, o kam Europoje sekasi blogiausiai? Vis dėlto žmonės mėgsta žinoti ne tik geras naujienas.

– Suomijai.

– Suomijai?

[[ge:lrytas:lrytas:42951704]]

– Taip.

– Tai dar estams?

– Estijai jau sekasi geriau. Aišku, nuo žemos bazės, tačiau mano radare būtent Suomija vis dar atrodo problemiškai.

Ji bando lipti aukštyn, tačiau šią savaitę parlamente buvo rimtas išbandymas valdančiajai koalicijai. Opozicija iškėlė jaunimo nedarbo problemą. Bijau sumeluoti tikslų skaičių, tačiau jaunimo nedarbo lygis Suomijoje yra daugiau nei 20 proc. Jis stagnuoja jau ne vienerius metus. Tai tikrai nėra džiuginančios naujienos.

– O kokios priežastys? Gal iš jų galime pasimokyti, ko nereikėtų daryti?

– Nesu Suomijos ekonomikos ekspertas, tačiau akivaizdu, kad jie yra praradę kryptį. Tai labai aukštą gyvenimo ir pajamų lygį pasiekusi valstybė.

Jie nesugebėjo įsitvirtinti automobilių pramonėje, lustų gamyboje. Turi tam tikrų stiprybių kosmoso ir gynybos sektoriuose, tačiau kol kas neranda naujų ekonomikos augimo variklių.

Mums, Lietuvai, kuri vis dar juda iš žemesnio lygio, yra šiek tiek paprasčiau. Kai jau esi pasiekęs labai aukštą lygį ir keli aukštus gyvenimo kokybės reikalavimus, augti tampa gerokai sudėtingiau. Tai kol kas mums dar negresia, nes nesame pasiekę Suomijos lygio pagal finansinę namų ūkių padėtį.

Tačiau tai gera iliustracija, kad pasiekus tam tikrą lygį atsiranda klausimas – kur augti toliau?

– Galima pajuokauti, kad kai gyveni labai gerai, labai sunku surasti motyvacijos, kodėl jaunimui reikėtų eiti dirbti – juk galima tiesiog pasiimti iš tėvų.

– Nenoriu kalbėti apie tai, ko tiksliai nežinau apie Suomiją, bet galbūt. Kita vertus, turime Daniją – taip pat labai turtingą valstybę, tačiau ji juda į priekį. Turi tikrai stiprių bendrovių. Šveicarija taip pat juda į priekį. Vien tai, kad šalis yra turtinga, dar nereiškia, kad ji būtinai sustos. Tačiau vieniems pasiseka, kiti sustoja.

– Grįžkime prie Hormūzo sąsiaurio. Kalbėjome apie naftą ir dujas. Kitas komponentas, kuris buvo labai stipriai naudojamas gąsdinant žmones, buvo grūdų kainos, trąšų kainos ir apskritai žemės ūkio produkcijos kainos. Ar ir čia krizė atšaukta?

– Taip, įtampa ir čia yra mažėjanti. Aš pats buvau vienas iš tų, kurie sakė, kad dėl mažesnio trąšų naudojimo derlius gali būti mažesnis ir kad tai pamatysime rudenį.

Tuomet spaudimas maisto produktų infliacijai galėjo pasireikšti metų pabaigoje arba kitais metais. Dar pažiūrėsime, kaip bus, tačiau kol kas, sakyčiau, labai padėjo orai.

Orai yra kertinis veiksnys, ypač kalbant apie grūdinių ir aliejinių kultūrų derlių. Kol kas Šiaurės pusrutulyje sąlygos yra palankios arba bent jau pakankamai palankios.

Tai atsispindi ir kainose. Kainos atspindi tai, ko tikisi ūkininkai ir prekybininkai. Jeigu pažiūrėtume į kviečius, jų kaina biržose šiandien yra panaši kaip prieš metus. Rapsų kaina yra maždaug 5-10 proc. didesnė nei prieš metus. Todėl, kalbant apie žemės ūkio kultūras, šiuo metu nematome didelio infliacinio spaudimo. Žaliavinio pieno kaina yra maždaug 30 proc. mažesnė nei prieš metus.

Tai, žinoma, liūdna pieno gamintojams ir ūkininkams. Tačiau šiek tiek ramina tai, kad trąšų kainos taip pat mažėja. Jeigu pažiūrėtume į pasaulines trąšų biržas, matytume, kad, pavyzdžiui, karbamido kainos pastarosiomis savaitėmis gana sparčiai leidžiasi žemyn. Tas pats vyksta ir su kitomis trąšomis – amonio nitratu, amonio sulfatu bei kitomis Lietuvoje aktualiomis trąšų rūšimis.

[[ge:lrytas:lrytas:42951708]]

Europoje jų kainos taip pat pradėjo mažėti. Todėl bendras vaizdas šiuo metu yra pozityvesnis. Aišku, daug priklauso nuo to, kada konkretus ūkininkas pirko trąšas. Tie, kurie buvo pasirūpinę dar praėjusių metų pabaigoje, situaciją pasitinka kitaip nei tie, kurie laukė. Kitam sezonui trąšos bus brangesnės nei buvo pernai, tačiau jų kainos tikrai nebus tokios, kokias matėme kovą ir balandį.

– Baigėme kalbėti apie trąšas, grūdus ir jų perspektyvas. Taigi, duona brangs, ar ne? Pastarosiomis dienomis buvo nemažai diskusijų apie maisto produktų kainų kryptį. Gal neapsiribokime vien duona, pakalbėkime plačiau.

– Manau, kad artimiausiais mėnesiais didesnių pokyčių neturėtume išvysti. Kalbu apie birželį, liepą ir rugpjūtį. Kaip minėjau, energetikos kainos išlieka gana stabilios.

Taip, dujos buvo šiek tiek pabrangusios, o tai aktualu kepykloms. Tačiau elektros kaina iš esmės yra tik nežymiai didesnė nei prieš metus. Pakuotės taip pat šiek tiek brangsta, tačiau tai nėra pagrindinis veiksnys. Išlieka tradicinis spaudimas dėl darbo užmokesčio, nes atlyginimai auga visuose sektoriuose, o tai natūraliai persiduoda ir kainoms.

Tačiau tai nėra kažkoks netikėtas ar didesnis pokytis nei ankstesniais metais. Be to, turime gana palankius orus. Kalbant apie daržovių ir vaisių kainas, kol kas situacija atrodo normali.

Žinoma, dabar tik birželio vidurys. Tačiau bent artimiausiu metu didesnių pokyčių nesitikiu. Vis dėlto lieku tokios nuomonės, kad metų pabaigoje arba kitais metais situacija priklausys nuo derliaus rezultatų. Taip pat labai svarbu, kad Hormuzo sąsiauris iš tiesų atsivertų ir laivyba grįžtų į įprastą ritmą. Šiuo metu kalbame taip, tarsi tai jau būtų įvykę. Tikėkimės, kad taip ir bus.

– Ar gali būti ženkliai blogiau? Kas dar gali nutikti? Tas didysis suspaudimo laikotarpis, greičiausiai, jau yra praėjęs. Karinis konfliktas tarsi išsisėmęs. Jeigu Iranas vos tik pakelia galvą, gauna atsaką. Tai ar gali būti blogiau? Turbūt, kad ne. Ar gali būti blogiau nei dabar? Turbūt, kad taip?

– Jeigu laivai neplauktų, turėtume problemų. Iki šiol gyvenome iš sukauptų atsargų. Kinija šiuo atveju labai stipriai prisidėjo prie situacijos stabilizavimo. Viena iš priežasčių, kodėl nafta taip nepabrango, yra būtent tai.

Pamenu, dar praėjusių metų pabaigoje buvo nemažai pranešimų, kad kinai labai aktyviai perka naftą. Jeigu praėjusiais metais turėjome naftos perteklių rinkoje, tai didelę jo dalį sugėrė būtent Kinija, pildydama strategines atsargas.

Dabar, žiūrint iš perspektyvos, kai vasario pabaigoje buvo užpultas Iranas, net norisi klausti, ar kinai tiesiog labai gerai susidėliojo strategiją, ar kažką jautė ir žinojo iš anksto. Faktas tas, kad Kinija stipriai sumažino importą. Taip, iš dalies priverstinai, bet jie turėjo sukaupę daug atsargų, todėl galėjo pirkti mažiau. Tai pasaulinei rinkai tikrai padėjo.

Vis dėlto pasaulinės atsargos yra sumažėjusios. Jeigu žiūrėtume bendrai, jos sumažėjo maždaug milijardu barelių.

– Bet atsargos sumažėjo brangiai. JAV jas pardavinėjo brangiai, o dabar pildosi pigiau.

– Taip. Kai turi galimybę priimti tokius sprendimus ir turi atsargų, tai yra visiškai logiška. Kaip ir įmonėse.

– Grįžkime prie dar vieno klausimo apie maisto žaliavas ir grūdines kultūras. Dažnai auditorijose ir diskusijose kyla klausimas: ar pasaulis šiuo metu turi pakankamai maisto žaliavų atsargų? Kokios tendencijos?

– Atsargos yra santykinai didelės, jeigu žiūrėtume dinamiką. Pavyzdžiui, kviečių atsargos šiais metais gali būti šiek tiek mažesnės, tačiau vis tiek išlieka arti rekordinių. Tas pat galioja ir kitoms kultūroms.

Tačiau labai svarbu, kur tos atsargos yra sukauptos.

Klausiant, kodėl dabar neturėjome kviečių, kitų grūdų ar aliejinių kultūrų kainų šuolio? Todėl, kad šis konfliktas nepalietė pagrindinių augintojų. Persijos įlankos šalys iš esmės yra pirkėjos ir importuotojos. Svarbiausias veiksnys čia buvo energetika.

Kai prasidėjo karas Ukrainoje, situacija buvo visiškai kitokia. Ten buvo įtrauktos dvi valstybės, kurios yra didelės grūdų augintojos. Jeigu didelė dalis atsargų yra sukaupta Rusijoje, tai nėra gera žinia. Galima sakyti, kad tai net blogiau, nei atsargų trūkumas.

– Kita vertus, jeigu karas vyksta vartotojų regione – arabų šalyse, jos negali net atsivežti.

– Taip. O birūs kroviniai gali keliauti kitais maršrutais pro Raudonosios jūros pusę.

[[ge:lrytas:lrytas:42951710]]

– Mindaugas iš auditorijos klausia: kaip atrodo Lietuvos eksportas į naujesnes rinkas, pavyzdžiui, Dubajų, Braziliją ir panašiai? Ar matome alternatyvių rinkų atsiradimą?

– Taip. Kalbant apie Braziliją, nuo gegužės įsigaliojo „Mercosur“ sutartis. Tai laisvosios prekybos susitarimas su „Mercosur“ šalimis. Šiuo metu ji apima keturias valstybes: Braziliją, Argentiną, Urugvajų ir Paragvajų.

Tikimasi, kad ši sutartis skatins prekybą. Jeigu kalbėtume apie Lietuvą, mūsų eksportas į Braziliją kol kas yra labai nedidelis.

Galima paminėti „Teltoniką“ ir dar keletą bendrovių, tačiau bendrai kalbant eksportuotojų nėra daug. Tad potencialas yra didžiulis.

Klausimas tik, ar mes mokame ir norime dirbti su ta rinka, kiek tam skiriame pajėgumų. Šiuo metu eksportas į Braziliją nedidelis, o importas – didesnis. Pavyzdžiui, ta pati vištiena į Europos Sąjungą juda būtent iš ten.

Kalbant apie Persijos įlankos šalis, iki konflikto Irane tendencijos buvo labai geros. Ypač augo prekyba su Jungtiniais Arabų Emyratais. Dalis Lietuvos verslų ten turi nekilnojamojo turto, veiklos bazes, todėl ta rinka yra geriau pažįstama. Todėl tiek eksportas, tiek importas augo.

Dabar, žinoma, kyla klausimas, kas bus artimiausiais ketvirčiais. Tačiau jeigu uostai normaliai veiks, manau, kad prekyba atsigaus.

– Man beklausant kilo mintis, kad jeigu norime skatinti eksportą, gal reikėtų siųsti ne prekybos atašė, o tiesiog nupirkti nekilnojamojo turto Lietuvos verslininkams. Jeigu Dubajuje nusiperki butą, pradedi eksportuoti produkciją. Atrodo, kad čia veikia tam tikras mechanizmas.

– Gal tai ir šiek tiek supaprastintas požiūris, bet vis tiek pirmiausia reikia įkelti koją į rinką. Tas pat galioja ir Brazilijai. Kiek mes turime verslų, kurie iš tiesų bando ten eiti?

– Grįžkime prie degalų kainų, kurios buvo užvaldžiusios ir žiniasklaidos, ir visuomenės dėmesį. Kaip vertinate degalų kainas ir tas priemones, kurias priėmė Vyriausybė? Ar reikėjo elgtis taip, kaip elgėmės mes, ar agresyviau, kaip, pavyzdžiui, Lenkija? Pradėkime nuo pačių priemonių. Jų buvo trys: akcizo sumažinimas šešiais euro centais, perpus sumažinta traukinių bilietų kaina ir degalinių kainų skelbimas.

– Taip. Dar buvo ir strateginių atsargų panaudojimas, bet tai buvo labiau papildomas veiksnys.

Aš manau, kad tiek aš, tiek kiti ekonomistai jau kovą kalbėjome, kad priemonės turi būti laikinos. Buvo aišku, kad dėl išaugusių kainų valstybė surinks daugiau PVM pajamų, todėl dalį šių papildomų pajamų galima grąžinti vartotojams mažinant akcizą. Finansų ministerija galvojo panašiai ir taip padarė. Akcizas buvo sumažintas maždaug penkiais centais ir priemonė buvo laikina.

[[ge:lrytas:lrytas:42951709]]

Manau, kad pasielgėme racionaliai ir Europos Sąjungos kontekste atrodėme pakankamai gerai, nes išlaikėme šaltą protą. Galima diskutuoti tik dėl to, ar nereikėjo sureaguoti greičiau.

Priminsiu, kad akcizas buvo sumažintas balandžio viduryje, o kainų pikas buvo pasiektas balandžio pradžioje. Kai kurios šalys sureagavo anksčiau.

Tačiau dabar matome, kad ir jos traukiasi nuo savo sprendimų. Daugelyje valstybių, kuriose nėra artėjančių rinkimų, lengvatos palaipsniui naikinamos.

Latvijoje situacija kiek kitokia, nes artėja parlamento rinkimai. Ten nuspręsta mažesnį akcizą dyzelinui pratęsti iki metų pabaigos. Tikriausiai niekas nenori prieš rinkimus kelti papildomos įtampos.

Tuo tarpu Lenkija jau grąžino akcizą į ankstesnį lygį. Nuo liepos 1 dienos ten taip pat didinamas PVM degalams. Vokietija grįžta prie ankstesnio akcizo lygio. Italija taip pat atsisako laikinų lengvatų.

Taigi dauguma valstybių pasirinko trumpalaikius sprendimus. Dabar lieka struktūrinis klausimas. Pavyzdžiui, Lenkijoje ir Latvijoje akcizai vis dar mažesni nei Lietuvoje. Todėl vis dažniau kalbama apie dalinį akcizo grąžinimą sunkiojo transporto bendrovėms. Manau, kad tai bus vienas aktualesnių klausimų antrąjį metų pusmetį.

– Dar vienas pasiūlymas buvo kainų lubų degalinėse įvedimas. Praėjusią savaitę Vyriausybė tam iš esmės pritarė. Idėja tokia, kad degalinės negalėtų taikyti didesnės nei nustatyta pelno maržos.

– Pažiūrėsime. Man atrodo, kad šis procesas šiek tiek lėtėja. Jeigu būtų buvęs labai didelis noras tai įgyvendinti, sprendimai būtų buvę priimti greičiau.

Kadangi energetikos krizė, tikėkimės, jau traukiasi į paraštes, manau, kad šis sprendimas gali ir nepasiekti galutinio balsavimo Seime arba prezidento pasirašymo.

– Visai neseniai ECB padidino bazines palūkanų normas. Matome ir „Euribor“ augimą. Kas iki metų pabaigos laukia turinčiųjų būsto paskolas?

– Taip, ECB padidino bazines palūkanų normas. Tačiau jeigu pažvelgtume į tai, kas įvyko per pastarąją savaitę, atsirado ir nemažai gerų naujienų. Tas pats Hormuzo sąsiaurio klausimas, susitarimo memorandumas.

ECB sprendimą priėmė remdamasis prognozėmis, kurios buvo parengtos prieš kelias savaites. Jeigu anksčiau rinkoje buvo beveik neabejojama, kad rugsėjį bus dar vienas palūkanų didinimas, šiandien situacija atrodo kiek kitaip.

Šešių mėnesių „Euribor“ yra apie 2,6 proc., todėl rinka vis dar vertina, kad antras didinimas tikėtinas.

Tačiau matydamas mažėjančias energetikos kainas, matau ir daugiau optimizmo. Liepos mėnesį, tikėtina, skubama nebus, o iki rugsėjo, jeigu energetika ir toliau pigs, yra tikimybė, kad antro bazinių palūkanų normų didinimo gali ir neprireikti.

Kas galėtų trukdyti infliacijai mažėti? Reikia prisiminti, kad daugelis Europos Sąjungos šalių mažino akcizus, todėl infliacijos rodikliai buvo šiek tiek dirbtinai sumažinti.

Kai šios priemonės bus atšauktos, energetika ir toliau pigs, tačiau degalų kainų mažėjimas statistikoje nebeatrodys toks spartus.

Vis dėlto optimizmo yra daugiau. Manau, kad galime apsiriboti vienu arba dviem didinimais, o gal net ir visai išvengti antro didinimo, jeigu per artimiausius du mėnesius energetikos situacija išliks palanki.

– Jeigu iš palūkanų pusės faktiškai neturime didelio pokyčio, tai sprendimui pirkti ar nepirkti būsto tai didelės įtakos neturėtų turėti?

[[ge:lrytas:lrytas:42951711]]

– Ne visai. Vis dėlto svarbi yra kryptis, kuria palūkanos gali judėti. Aš kalbėjau apie trumpąjį laikotarpį, tačiau žiūrint plačiau matau kitokią situaciją.

Jeigu prisimintume laikotarpį prieš dešimt metų, tada įmonės mokėdavo dividendus, vykdydavo akcijų supirkimus ir dažnai tiesiog neturėdavo, kur investuoti sukauptus pinigus.

Dabar situacija yra visiškai kitokia. Investicijų poreikis labai išaugęs. Kalbame apie dirbtinį intelektą, lustų gamybą, gynybos pramonę, atsinaujinančią energetiką. Norinčių pritraukti kapitalą yra labai daug. Todėl man tai rodo, kad ilgesniu laikotarpiu palūkanos gali išlikti aukštesnės, nei buvome įpratę matyti.

Dėl to gana skeptiškai vertinčiau scenarijų, kad ECB labai greitai grįš prie mažų palūkanų normų arba kad vėl matysime mažesnes nei 2 proc. bazines palūkanas. Tikėtina, kad teks priprasti prie santykinai aukštesnių palūkanų nei praėjusį dešimtmetį.

– Kiekvienam lietuviui nekilnojamasis turtas yra svarbi tema. Kokias tendencijas matote banke? Kaip atrodo paskolų paraiškos ir jų išdavimas?

– Vaizdas labai panašus į tai, ką rodo Registrų centro duomenys. Jeigu pažiūrėtume į vasarį, kovą, balandį ar gegužę, sandorių skaičius buvo arba šiek tiek didesnis, arba šiek tiek mažesnis nei prieš metus.

Tačiau bendro sandorių augimo jau nebematome. Galima sakyti, kad rinka pasiekė savo aktyvumo piką. Panašų vaizdą matome ir paskolų statistikoje.

Kita vertus, būsto kainų augimas vis dar spartėja. Ir tai jau nėra geras signalas. Anksčiau sakydavau, kad kol aktyvumas ir kainos juda ta pačia kryptimi, situacija yra gana normali – paklausa didėja, rinka aktyvėja.

Tačiau kai kainos toliau kyla, o aktyvumas pradeda mažėti, atsiranda tam tikros žirklės. Tai jau signalas, kad situacija gali tapti mažiau tvari. Dažnai tai reiškia, kad po tam tikro laiko mažėti pradeda ir sandorių skaičius. Aukštos kainos pradeda slopinti aktyvumą.

Jeigu pažiūrėtume į Lietuvos banko skaičiuojamą pasikartojančių būstų kainų indeksą, matytume, kad būsto kainos Lietuvoje per metus pakilo apie 15 proc. Kaune kai kuriais atvejais augimas jau artėja prie 20 proc.

Todėl šiek tiek stebina, kad Lietuvos bankas vis dar gana ramiai vertina situaciją. Kai kainos kyla daugiau kaip 15 proc., o kai kur ir 20 proc. per metus, tai jau ženklas, kad rinka yra gana stipriai įkaitusi. Todėl manau, kad antrąjį pusmetį registruotų sandorių bus mažiau nei tuo pačiu laikotarpiu pernai. Man atrodo, kad aktyvumo piką jau pasiekėme.

– Ar negali būti taip, kad mes tiesiog artėjame prie tam tikrų lubų? Juk negalime be galo vytis Europos. Jeigu žiūrėtume penkerių ar dešimties metų perspektyvą, ar dar turime erdvės augti?

– Manau, kad turime. Tačiau dabar turėtų vykti natūralesnis procesas. Kadangi būsto kainos augo greičiau nei pajamos, dabar pajamos turėtų pasivyti būsto kainas. Tai reiškia, kad kainų augimas turi sulėtėti. Nebūtinai turi prasidėti kainų kritimas.

[[ge:lrytas:lrytas:42951713]]

Panašią situaciją matėme 2023–2024 metais, kai palūkanos buvo padidėjusios. Tuomet būsto kainos augo labai nedaug, o gyventojų pajamos toliau kilo. Toks scenarijus būtų sveikiausias ir dabar.

Tačiau tam reikia, kad būsto kainos nustotų taip sparčiai kilti. Manau, kad tai įmanoma, nes investuotojų apetitas taip pat turėtų mažėti. Kainos jau yra labai aukštos.

Jeigu šiandien perki būstą Vilniuje, kyla klausimas, kiek dar galima uždirbti. Juk dabar faktiškai niekas neuždirba iš nuomos.

Visi uždirba iš to, kad būsto vertė kyla. Tai šiek tiek primena situacijas kitose rinkose, kai turtas perkamas tikintis, kad jį vėliau pavyks parduoti brangiau. Tai jau tam tikras spekuliacinis elementas.

– Šiandien teko stovėti scenoje ir diskutuoti apie globalias makroekonomines tendencijas. Jeigu žiūrėtume labai plačiai – ar pasaulio ekonomika šiandien atrodo sveika?

– Ekonomiškai žiūrint, sakyčiau, kad taip. Netgi su tam tikru optimizmu. Man atrodo, kad artimiausiais ketvirčiais matysime normalius augimo tempus.

Kur matau didesnių problemų? Reikia pripažinti, kad kai kurios valstybės, ypač JAV, ir toliau gyvena skolon. JAV biudžeto deficitas vis dar siekia apie 7–8 proc. BVP. Tai labai didelis skolinimosi mastas. Vakar vykusiame FED posėdyje taip pat buvo kalbama apie tai, kad jau penkerius metus JAV infliacija išlieka aukštesnė nei siekiami 2 proc.

Ir tai nėra atsitiktinumas. Jeigu valstybė į ekonomiką nuolat leidžia tiek daug pinigų, tai vien pinigų politika infliacijos nesuvaldysi. Pirmiausia reikia mažinti patį skolos augimą.

Tačiau bendrai žiūrint mane džiugina tai, kad pasaulyje prasidėjo nauja investicijų banga. Tai buvo tai, ko trūko praėjusį dešimtmetį. Daug investuojama į energetiką, gynybą, dirbtinį intelektą, lustų gamybą. Liūdniausia nebent tai, kad Europa šiame procese dažnai atrodo kaip antros lygos žaidėja.

Jeigu pažiūrėtume, kas šiandien pasaulyje auga sparčiausiai, pamatytume lustų pramonę. Kartais net kyla klausimas, kuo pasaulis šiandien prekiauja daugiau – nafta ar lustais. Galbūt vis dar nafta, tačiau lustų pramonės augimas yra įspūdingas. Pažiūrėkime į Pietų Korėją, Taivaną ar Kiniją. Jų lustų eksportas per metus išaugo dešimtimis, o kai kuriais atvejais ir šimtais milijardų eurų.

[[ge:lrytas:lrytas:42951725]]

[[ge:lrytas:lrytas:1031194]]

Tai jau kelia nerimą visiems: ekonomistai prakalbo, kas rudenį laukia Lietuvos (8)