Lietuvos viešbučių ir restoranų verslas šią vasarą gyvena tarp dviejų kraštutinumų – vienomis dienomis kurortai lūžta nuo poilsiautojų, kitomis verslininkai skaičiuoja tuščius stalus ir kambarius.

Didžiausias sektoriaus priešas šiuo metu yra ne tik nenuspėjami orai, bet ir valstybės vykdoma mokesčių politika, kuri smulkųjį verslą stumia į vis sudėtingesnę padėtį, „Žinių radijo“ laidoje „Verslo pozicija“ kalbėjo Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos prezidentė Evalda Šiškauskienė.

Anot jos, Lietuva, taikydama vieną didžiausių PVM tarifų maitinimo sektoriui Europoje, nebegali konkuruoti nei su kaimyninėmis šalimis, nei su populiariais užsienio kurortais, o nuolatinis darbo jėgos brangimas verslui tampa vis sunkiau pakeliamas.

Situaciją dar labiau apsunkina darbuotojų stygius – vietinių žmonių, pasak pašnekovės, po pandemijos beveik nebeliko, todėl restoranai ir viešbučiai vis dažniau atsigręžia į darbuotojus iš Filipinų bei kitų trečiųjų šalių.

[[ge:lrytas:lrytas:34892708]]

E. Šiškauskienė taip pat atkreipia dėmesį, kad paslaugų kokybės išlaikymas tampa vis didesniu iššūkiu, nes verslas priverstas priimti beveik visus norinčius dirbti ir juos apmokyti vietoje. Ji įsitikinusi, kad Lietuvoje vis dar nepakankamai vertinami vyresnio amžiaus darbuotojai, nors būtent jie galėtų tapti vienu iš sprendimų mažinant darbuotojų trūkumą.

Asociacijos vadovė kritikuoja ir tai, kad viešojoje erdvėje nuolat akcentuojamos neigiamos žinios apie prastus orus ar aukštas kainas, nes tai, jos teigimu, atbaido dalį vietinių turistų ir skatina juos atostogas rinktis užsienyje.

[[ge:lrytas:lrytas:42698964]][[ge:lrytas:lrytas:42690695]][[ge:lrytas:lrytas:42243563]][[ge:lrytas:lrytas:43088674]]

– Jau beveik pusė vasaros praėjo. Kad ir kaip būtų gaila, kalendorius neleis sumeluoti. Kaip sekasi viešbučiams ir restoranams? Oras daugelio turbūt netenkina. Koks užimtumas?

– Galiu pasakyti labai tiesiogiai, nes Palangoje esu nuo liepos 1 dienos. Per tą laiką geros buvo lygiai dvi su puse dienos.

Restoranai, matyt, truputį laimi iš šitos situacijos, kadangi žmonės nelabai turi ką veikti – nuolat lyja, lietus gana smarkus. Todėl iš tiesų jie daugiau vaikšto po restoranus.

Viešbučiams kiek kitaip. Žmonės vis tiek rezervuojasi iš anksto, ypač jeigu rezervacijos negalima nemokamai atšaukti. Todėl, be abejo, jie atvyksta.

Tačiau, sprendžiant iš automobilių skaičiaus stovėjimo aikštelėse ir prie namo, kuriame nuomojuosi būstą, praktiškai visą savaitę vietų buvo pilna. Tai labai netipiška. Vos tik oras atšilo prieš porą dienų, stovėjimo aikštelės iš karto buvo perpildytos.

Tai labai banguojanti situacija. Sakyčiau, labai netipiška, kad iki šiol liepa tokia neprognozuojama.

Paprastai po Joninių prasidėdavo tas gerasis laikotarpis, kai visas verslas tiesiog ūždavo.

Vos tik prieš porą dienų atšilo, žmonių ženkliai padaugėjo. Manau, kad viešbučių užimtumas dabar tikrai neblogas.

Tie viešbučiai, kurie, pavyzdžiui, Druskininkuose, Birštone ar ir Palangoje turi daug papildomų paslaugų, yra geresnėje situacijoje. Tada žmonės turi ką veikti – yra baseinai, masažai. Jeigu negali eiti prie jūros, naudojasi tomis paslaugomis. Tai, be abejo, tokie viešbučiai laimi. Ir jie nelabai jaučia sezoniškumą.

[[ge:lrytas:lrytas:43193030]]

– O kaip dėl turistų? Ar jaučiasi didesni srautai? Kalbant tiek apie vietinį turizmą, tiek apie atvykstamąjį, – ar užsieniečiai šią vasarą atranda Lietuvą?

– Vėl turiu pasakyti, kad vietinis turizmas mažėja. Bent jau pagal praėjusių metų statistiką matome, kad auga užsienio turistų skaičius.

Iš tiesų jų daugiau jaučiasi sostinėje, šiek tiek – ir kurortuose. Bet ne tiek, kiek norėtume.

Vietiniai, matyt, pasižiūrėję orų prognozes, vis tiek dažniau renkasi vykti į užsienį. Tai labai pasijuto šiais metais.

Labai nesinori girdėti per žinias nuolatinių kalbų apie blogą orą Lietuvoje – kaip čia viskas blogai. Manau, kad tai irgi veikia žmones. Psichologiškai labai veikia ir įvairūs geltonieji perspėjimai dėl audrų, nors kartais tas lietus palyja tik valandą.

Manau, kad jeigu daugiau kalbėtume apie tai, jog nėra blogo oro – yra tik netinkama apranga, ir kad bet koks oras Lietuvoje yra geras, atsirastų daugiau pozityvumo.

– Vienas dalykas – kalbos apie orą. Bet dažnai girdime ir palyginimus, kad užsienyje net kainos geresnės. Pasigirsta palyginimų, kad nuvykęs į kitą šalį išleisi tiek pat, kiek Palangoje, bet gausi daugiau. Ir panašiai.

– Jūs visiškai teisus. Pas mus mokestinė sistema yra tokia, kad tas verslas žlugdomas, ypač maitinimo srityje. Žmonės nežiūri į PVM čekyje, bet galutinę kainą sudaro keli labai svarbūs faktoriai.

Pirmiausia – PVM. Daugelyje šalių jis siekia 7 ar 10 proc., Ispanijoje – 7 proc., Lenkijoje – 5 proc. Airiai neseniai vėl susitarė su vyriausybe. Kai PVM buvo pakeltas iki 13,5 proc., jiems buvo katastrofa. Dabar jie jau išsiderėjo, kad nuolat bus taikomas 9 proc. tarifas.

Vokietija po COVID-19 buvo pakėlusi PVM iki standartinio 19 proc., tačiau vėliau jį vėl sumažino iki 7 proc., nes pamatė, kad verslas dėl pabrangusių produktų, degalų, kitų sąnaudų ir augančių atlyginimų tiesiog nebesusitvarko.

[[ge:lrytas:lrytas:43193036]]

Todėl viskas priklauso nuo valstybės politikos – ar ji nori, kad maitinimo verslas vystytųsi, ar nori jį žlugdyti. Tai Lietuva pasirinko žlugdyti. Pas mus yra 21 proc. PVM tarifas, kuris labai stipriai atsispindi galutinėje kainoje.

Be abejo, labai jaučiasi ir nuolatinis minimalios mėnesinės algos didinimas. Tiek, kiek verslas jau nebepajėgia.

Visi supranta, kad atlyginimus reikia didinti, tačiau Trišalėje taryboje verslas visada pasako, kiek gali sau leisti. Deja, į tai niekas neatsižvelgia.

Valstybė taip pat pamiršo didinti neapmokestinamąjį pajamų dydį, nors per COVID-19 pandemiją buvo žadėta, kad kartu didės ir minimali alga, ir NPD.

Taip susidaro daugybė veiksnių.

Be to, negalima pamiršti sezoniškumo. Tokiose šalyse kaip Italija ar Ispanija turistų srautai išlieka visus metus – ten galima važiuoti ir žiemą, ir vasarą.

Pas mus verslas turi vos du ar tris mėnesius užsidirbti visiems likusiems aštuoniems ar devyniems mėnesiams.

Todėl tai nėra palyginami dalykai.

Reikėtų lyginti panašius dalykus – turistų srautus, sezoniškumą ir mokesčius. Visa tai susideda į vieną vietą. Todėl mes nebegalime konkuruoti vien tik su Europa. Dabar konkuruojame su visu pasauliu – Azija, Amerika ir kitomis šalimis. Dėl to situacija tampa labai sudėtinga.

Ir dar prisideda nenuspėjami orai. Kartais ruduo būna labai gražus ir tada verslas iš tiesų atsigauna. Turbūt nėra šalies, kuri būtų labiau priklausoma nuo oro nei Lietuva.

Vos tik pasitaiko šiltas savaitgalis ar dvi–trys šiltos dienos, visi kurortai būna pilni.

Kai tik oras blogas, žmonių iš karto sumažėja. Kam važiuoti, kai kelias dienas buvo vos 9–12 laipsnių šilumos ir nuolat lijo.

Todėl verslui tikrai nėra lengva.

Tragedijos tikrai nėra. Yra restoranų, kurie tomis dienomis, kai žmonių padaugėja, dirba labai gerai. Tačiau nuo liepos pirmosios iki dabar, vaikščiojant Basanavičiaus gatve, akivaizdžiai matėsi, kad žmonių buvo mažiau.

– Kalbant apie tuos pačius restoranus, ypač esančius Basanavičiaus gatvėje, teko skaityti, kad sezoninių darbuotojų vis dar gana sunku rasti. Ar įpusėjus sezonui vis dar ne visos darbo vietos užpildytos? Kur labiausiai trūksta sezoninių darbuotojų?

[[ge:lrytas:lrytas:43193026]]

– Sezoninių darbuotojų trūksta visada. Bet tai nėra šių metų problema – ji nuolatinė. Dabar ji dar labiau pagilėjo.

Kažkaip po COVID-19 pandemijos, nežinau kodėl, bet tai visos Europos problema, ne tik Lietuvos, vietinių darbuotojų tiesiog nebeliko.

Nežinau, ar pašalpos pas mus per didelės, ar kokia yra tikroji problema.

– Bet trūksta ko? Padavėjų?

– Padavėjų, virėjų ir pagalbinių virtuvės darbuotojų.

– Virėjo darbas, mano supratimu, vis tiek reikalauja daugiau patirties. Aišku, ir geras padavėjas, geras aptarnaujantis personalas taip pat labai priklauso nuo patirties. Labai jaučiasi skirtumas tarp žmogaus, kuris visiškai neturi supratimo, kas yra aptarnavimas ir servisas, ir žmogaus, kuris tai išmano. Bet kalbant apie padavėjus – ar šiandien kalbame apie jaunimą, kuris galbūt nenori dirbti?

– Padavėjais dažniausiai dirba studentai. Atrodo, kad ir moksleiviai norėtų važiuoti dirbti. Bet yra labai daug įvairių sąlygų – jie gali dirbti tik dalį dienos, negali dirbti viršvalandžių ir panašiai.

Norėtųsi priimti daugiau jaunimo, bet ne visada yra tokios galimybės.

Todėl dabar labai daug darbuotojų atsivežama iš Filipinų. Jau keli šimtai įmonių juos įdarbina, ypač didesnės įmonės. Filipinai dabar yra atsivėrusi rinka, o filipiniečiai tikrai labai geri paslaugų sektoriaus darbuotojai.

– Bet jie lietuviškai nekalba.

– Jie kalba angliškai. Todėl daugelis didesnių įmonių savo darbuotojams organizuoja anglų kalbos kursus – tiek virtuvės darbuotojams, tiek kitam personalui.

Filipiniečiai kalba angliškai. Jaunimas Lietuvoje taip pat daugiausia kalba angliškai. Daug virėjų dabar yra jaunosios kartos atstovai, daug jaunų vyrų, todėl susikalbėti angliškai jiems nėra problema. Vyresnei kartai gal kiek sunkiau, ypač regionuose ir mažesniuose miesteliuose.

Tai tie restoranai, kurie dirba visus metus, pavyzdžiui, „Žuvinė“ Palangoje ar viešbučių restoranai, stengiasi išlaikyti savo kolektyvo branduolį ir žiemos metu – kelis padavėjus ir virėjus.

Tačiau tiems, kurie dirba tik vasarą, lauko kavinėms ir sezoniniams restoranams, kiekvienais metais iš naujo surinkti kolektyvą yra be galo sudėtinga.

[[ge:lrytas:lrytas:43193027]]

Tada nukenčia didieji miestai, nes žmonės iš Vilniaus ar Kauno važiuoja dirbti į kurortus.

Tačiau iš karto atsiranda kita problema – apgyvendinimas. Nėra taip paprasta surasti vietų darbuotojams apsigyventi, ypač kai sezonas geras ir oras palankus. Todėl labai sudėtinga apgyvendinti atvykusius darbuotojus. Ši problema yra nuolatinė ir niekur nedingo.

Labai gailėjosi verslas, kai užsidarė galimybė atsivežti darbuotojų iš Indijos. Jie taip pat labai geri paslaugų sektoriaus darbuotojai, daug jų dirba svetingumo versle. Bet matysime – pasaulis keičiasi, situacija keičiasi, todėl darbuotojai dabar atvyksta iš kitų šalių.

– Kalbant apie aktualijas svetingumo versle – į ką dabar labiausiai krypsta dėmesys? Kas jums šiandien labiausiai užkliūna ir kam skiriate daugiausia dėmesio?

– Manyčiau, kad didžiausias dėmesys šiandien skiriamas paslaugų kokybei. Kadangi dabar tenka priimti labai įvairius žmones dirbti, dažnai girdžiu skundų tiek apie viešbučius, tiek apie maitinimo įstaigas. Žmonės sako, kad paslaugos nėra pigios, todėl natūraliai tikisi labai gero aptarnavimo.

Tačiau jį užtikrinti tampa sudėtinga. Įmonės priima įvairius žmones – ir iš gatvės, ir studentus, ir visus, kurie nori dirbti. Juos apmoko tiek, kiek įmanoma. Bet tai nėra vien Lietuvos problema. Tai visuotinė problema.

Man atrodo, kad tokiose šalyse kaip Italija ar Ispanija daugiau dirba vyresnio amžiaus žmonių. Jie sukuria visai kitokį jausmą – ateini tarsi į namus, padavėjas jaučiasi tarsi šeimininkas, atsiranda labai geras abipusis ryšys.

Pas mus kultūriškai nėra įprasta, kad paslaugų sektoriuje dirbtų vyresni žmonės. Man dėl to labai gaila. Jie jau būna užauginę vaikus, turi daugiau laiko ir tikrai sukurtų labai didelį jaukumą, ypač svetingumo sektoriuje. Manau, kad ilgainiui ši tendencija keisis. Labai norėčiau paraginti verslą daugiau atsigręžti į 50+ amžiaus žmones.

– Bet vis dėlto padavėjo darbas yra fiziškai gana sunkus. Ar tikrai 50+ metų tinkami darbuotojai?

– Pasižiūrėkite į Ameriką – ten vyresnio amžiaus moterys, kurioms jau per šešiasdešimt, atneša kavą, aptarnauja klientus.

– Italijoje, Prancūzijoje taip pat. Ten tai visiškai normali praktika – karjeros padavėjai ir panašiai.

– Taip. O pas mus nėra tokios tendencijos, kad tai būtų profesija visam gyvenimui. Yra likę tokių padavėjų penkių žvaigždučių viešbučiuose. Tai labai aukštos kvalifikacijos žmonės. Jie apmoko ir kitus darbuotojus.

Tačiau tokių žmonių yra labai nedaug. Nėra tradicijos, kad padavėjo profesija būtų laikoma ilgalaike karjera. Man labai gaila. Galbūt, duok Dieve, ta tendencija keisis.

Tačiau pats verslas dažniausiai renkasi jaunimą. Aš nebūtinai taip daryčiau. Labai raginčiau daugiau atsigręžti į vyresnių žmonių grupę, kuri taip pat ieško darbo.

[[ge:lrytas:lrytas:43193031]]

Aišku, restoranas restoranui nelygus. Ten, kur labai didelis darbo krūvis ir visą dieną reikia intensyviai dirbti, natūralu, kad lengviau jaunam, fiziškai ištvermingesniam žmogui. Tačiau virtuvėje, pagalbinėse pareigose, viešbučiuose, kambarinėmis tikrai galėtų dirbti ir vyresni žmonės.

– Kalbant apie padavėjus, kai kuriose Europos šalyse, pavyzdžiui, Vengrijoje ar Rumunijoje, padavėjo profesija yra normaliai dėstoma, žmonės specialiai jos mokosi. Ar Lietuvoje dar yra profesinių mokyklų, kur galima įgyti padavėjo specialybę?

– Taip, Lietuvoje yra labai stiprios profesinės mokyklos. Jos parengia nemažai specialistų.

Aš pati esu vienos profesinės mokyklos tarybos pirmininkė. Tai aukščiausio lygio mokykla. Ten įsikūrusios ir „Bocuse d'Or“ pasaulinio virėjų čempionato laboratorijos.

Lietuvos vyriausiųjų virėjų ir konditerių asociacijos prezidentas nuolat kviečia „Michelin“ žvaigždėmis įvertintus šefus. Rengiami meistriškumo kursai tiek dirbantiems šefams, tiek mokiniams. Paskaitos vyksta aukščiausiu lygiu.

Tik klausimas – kur tie vaikai paskui dingsta? Juos darbdaviai išgraibsto dar nespėjus baigti mokslų. Norėtųsi, kad jų būtų gerokai daugiau. Turime labai profesionalius dėstytojus. Labai raginame ir verslo atstovus ateiti dėstyti praktinių dalykų – tiek viešbučių, tiek restoranų srityje.

Tikrai turime labai stiprias profesines mokyklas Kaune, Vilniuje ir Klaipėdoje. Tačiau specialistų vis tiek parengiama nepakankamai.

[[ge:lrytas:lrytas:43193014]]

[[ge:lrytas:lrytas:1031194]]

Apie viešbučių ir restoranų realybę prabilusi E. Šiškauskienė kirto valdžiai: „Tai žlugdo verslą“ (17)