Išgirsti ir padėti: Lietuvą keičiančios ES investicijos atneša ir iššūkių, ir stiprių rezultatų

Čia jis pridūrė – ES finansavimas atlieka labai svarbų vaidmenį, o požiūris į investicijas Lietuvoje – keičiasi. Būtent apie tai ir buvo kalbama naujienų portalo Lrytas konferencijoje „Verslo genas“ surengtoje diskusijoje tema „Kai idėja randa investiciją: tikros Lietuvos verslo istorijos“.

Čia savo įžvalgomis dalinosi Mokslo ir inovacijų populiarinimo centro „Mokslo sala“ vadovė Aistė Lukaševičienė, Finansų ministerijos kancleris K. Kvaraciejus, projekto „Perėjimas nuo institucinės globos prie bendruomeninių paslaugų Sostinės regione, Vidurio ir Vakarų Lietuvos regione“ koordinatorė Lina Gulbinė ir Klaipėdos rajono savivaldybės mero patarėja Toma Tuzovaitė-Markūnienė.

Jie atvirai prabilo apie tai, ką iš tiesų duoda ES finansavimas ir kaip keičiasi tų, kurie priima bei įgyvendina šiuos projektus, požiūris.

„Savivaldybė surenka visas didžiąsias problemas iš gyventojų ir geriausiai jaučia, kur yra problematika ir kur geriausia investuoti. Būtent savivaldybės turi daugiausia rūpesčių, kuriuos reikia išspręsti. Lietuvoje yra 60 savivaldybių ir 60 savivaldybių turi skirtingas problemas, skirtingus rūpesčius, – sakė K. Kvaraciejus. – Finansų ministerijos iniciatyva važiuojama į regionus, kas nebuvo daryta. Liko vienas regionas neaplankytas. Išgirsta daug skaudančių vietų, problematikos. Biurokratinis aparatas – didelis, sudėtinga nuspręsti, kodėl vienai savivaldybei duoti, o kitai – ne, kaip atsisakyti, kaip sudėlioti prioritetus. Tai atsakingas darbas.“

K. Kvaraciejus akcentavo, kad lėšos skirstomos atsižvelgiant ir į kitų Europos valstybių patirtis, o čia vertinami ne tik praeities sprendimai, bet ir rezultatai ateičiai.

Pasak L. Gulbinės, jau dabar pastebimas aiškus lėšų nukreipimo pokytis – anksčiau didžiąja dalimi buvo investuojama tik į kelius ar sienas, o dabar pagrindiniu tikslu tampa žmogus.

„Investuojame į jo išsilavinimą, švietimą, mokymą. O tai prie sukurtų darbo vietų duoda kvalifikuotesnius ir kokybiškesnius darbuotojus“, – pabrėžė L. Gulbinė.

Jai pritarė ir „Mokslo sala“ vadovė A. Lukaševičienė sakydama, kad infrastruktūrinis komfortas šalyje jau yra pasiektas, todėl šiandien svarbiausiu tikslu tampa ateities kartos.

Į asmeninę patirtį atsigręžusi koordinatorė pasidalijo pasiektu rezultatu, kaip negalią turintiems žmonėms ES investicijos leido gyventi kokybiškiau. Ji prisimena skaudžią pastarųjų dešimtmečių realybę, kai asmenys su intelekto ar psichosocialine negalia visuomenėje buvo nematomi ir uždaryti globos įstaigose:

„Kadangi pas mane yra suaugusi dukra su intelekto negalia, siekiu kovoti dėl geresnės ateities vaikams. Todėl norisi, kad ir kitų mamų vaikai gyventų geriau Lietuvoje, ir taip pat matau didelę prasmę, nes labai ilgą laiką šie žmonės, su intelekto, psichosocialinė negalia, buvo nematomi. Jie buvo suvaryti į pensionatus ir internatus.“  Diskusijos dalyvė atsiminė 2010 metus, kai važinėjant po Lietuvą, šalies pensionatus bei socialinės globos įstaigas ten gyvenantys žmonės sakydavo, kad nenori išeiti į laisvę, nes reikės dirbti.

„Žmonės šią įstaigą tapatindavo su kalėjimu, su kažkokiu laisvės atėmimu, ir tai iš tikrųjų atrodydavo baisiai“, – patirtimi dalijosi L. Gulbinė.

Skaičiai rodo milžinišką lūžį. Jei prieš 10–12 metų didelėse institucijose gyveno apie 7 tūkst. neįgaliųjų, o eilėse patekti į jas laukė dar 700 žmonių, šiandien institucijose likę šiek tiek daugiau nei 4 tūkst., o eilėje – vos 200–300 asmenų. Šios investicijos padėjo ne tik negalią turintiems asmenims kokybiškai įsilieti ir „gyventi laisvėje“– kartu kinta ir visuomenės požiūris bei tolerancija.

L. Gulbinė užsiminė ir apie kaimynų pasipriešinimą, kai bendruomenėse buvo pradedami statyti grupinio gyvenimo namai:

„Labai įstrigo vieno kaimyno pasakymas: „Ką čia pas mane atvažiuos draugai kepti šašlykų, o šitie per tvorą žiūrės?“ Dabar tai yra sumažėję, žmonių suvokimas yra ženkliai paaugęs. Žmonės pajuto, kad gali dirbti, būti piliečiais ir patys generuoti pajamas regionams“, – pabrėžia L. Gulbinė.

Diskusijos dalyviai vieningai sutiko, kad ES parama suteikia Lietuvai neįkainojamą šansą augti. Vis dėlto, pinigų nepakanka – pirmiausiai turi būti svajonė ar idėja, sakė Mokslo ir inovacijų populiarinimo centro „Mokslo sala“ vadovė A. Lukaševičienė.

Beveik dešimtmetį trukęs ir daugiau nei 35 mln. eurų kainavęs „Mokslo salos“ projektas Kaune tapo vienu ryškiausių pavyzdžių, kaip stambios investicijos keičia požiūrį į švietimą.

A. Lukaševičienė atskleidė, jog projekto pradžioje komanda turėjo priimti svarbų sprendimą:

„Mes galėjome pasirinkti pigesnį, paprastesnį statybos variantą, pastatyti pastatą ir investuoti tik į eksponatus. Vietoje to mes pasirinkome statyti įspūdingos architektūros pastatą centrinėje miesto dalyje, su didelėmis įspūdingomis erdvėmis. Ir dabar jau antrus metus dirbant Mokslo saloje, pas mus atvyksta mokiniai, atvyksta mokyklos, mokytojai ir džiaugiasi kokybiška švietimo erdve. Per praėjusius metus turėjome daugiau negu 250 tūkst. lankytojų“, – pasakojo A. Lukaševičienė.

Ji prisiminė, jog prieš atidarymą jautė didžiulį nerimą dėl to, kad erdvė žmonėms gali pasirodyti neįdomi. Visgi lūkesčiai, kaip pažymi pašnekovė, buvo viršyti su kaupu – šiai dienai bilietų savaitgaliams ar net mėnesiams į priekį beveik neįmanoma gauti, o edukacinių programų turinys išaugo nuo pradinių 4–5 valandų iki 45 valandų medžiagos.

Be to, šis projektas atvėrė duris ir tarptautiniam pripažinimui: Kaunas iškovojo Europos Komisijos finansavimą projektui „Science comes to town“, todėl ateinančiais metais visas miestas bus užpildytas mokslo populiarinimo renginiais.

Švietimas mokykloje, žinias bandant perteikti uždarose patalpose, dažnai patiriamas kaip prievarta. Kalbėdama apie neformaliojo ugdymo svarbą, A. Lukaševičienė akcentavo tinkamos erdvės mokiniui kūrimą. Tinkamoje aplinkoje vaikas susipažįsta su atradimo džiaugsmu, o netyčia išmokti dalykai ateityje gali paskatinti renkantis būrelius ar profesinę karjerą.

„Visą laiką dirbant su projektais mano šūkis yra: kam tau pinigai, jeigu svajonių neturi. Reikia turėti svajonę ar idėją – pirmiausia žinoti, ko tau reikia, ką tu nori padaryti, ir tuomet taikyti tiek savus, tiek ES, tiek kitus pinigus. ES finansavimas yra tik įrankis tikslui pasiekti, o ne pats tikslas“, – yra įsitikinusi diskusijos dalyvė.

Apie savivaldos kasdienybę prabilusi Klaipėdos rajono savivaldybės mero patarėja T. Tuzovaitė-Markūnienė atvirai prisipažino, kad per septynerius darbo metus savivaldoje jai pačiai teko susidurti su dviem gajais stereotipais.

Pirma, kad europiniai pinigai skirti kloti asfaltui iki mero ar vicemero namų bei tvarkyti tvenkinius draugams. Antra – kad šie pinigai yra „kažkieno kito“, todėl į juos galima žiūrėti neatsakingai.

Išties realybė visai kitokia – T. Tuzovaitės-Markūnienės teigimu, savivaldybei ES lėšos yra priemonė greičiau įgyvendinti numatytus prioritetais laikomus darbus.

Nepaisant biurokratinių sunkumų pašnekovė sutinka, kad per pastaruosius 6–7 metus gauta 40 mln. eurų parama savivaldybei davė neįkainojamą impulsą.