Lietuvoje šiuo metu yra 145 tūkst. bedarbių, nedarbas – 8 proc. Tai kiek mažiau nei prieš metus, bet kiek daugiau nei prieš mėnesį.

Verslininkas Arvydas Avulis pareiškė, kad šalies užimtumo politika neskatina žmonių greitai grįžti į darbo rinką: žmogus geriau renkasi sėdėti namuose su išmoka, nei ieškoti darbo. A. Avulis siūlo nedarbo išmoką mokėti ne devynis mėnesius, kaip dabar, o tik tris. Jo teigimu, tai skatintų greičiau sugrįžti į darbo rinką ir mažintų ilgalaikį nedarbą.

Apie darbo rinkos problemas „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ kalbėjo Sigitas Gailiūnas, Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacijos prezidentas, Užimtumo tarnybos vadovė Inga Balnanosienė, Dalia Jakutavičė, Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos laikinoji pirmininkė, Žygimantas Mauricas, „Luminor“ banko vyriausiasis ekonomistas ir darbo rinkos ekspertė Rita Karavaitienė.

– Dalia, kaip jums atrodo, ką šiandien Lietuva labiau skatina užimtumo politikoje – tinginystę ar darbą? Ir ar sutinkate su verslo atstovais, sakančiais, kad išmokų sistema Lietuvoje neskatina žmonių ieškoti darbo, o skatina juos būti tinginiais?

[[ge:lrytas:lrytas:43393589]]

D. Jakutavičė: Tikrai nesutinku, kad reikėtų mažinti nedarbo draudimo išmokos mokėjimą iki trijų mėnesių ar mažinti jos dydį – ji tikrai subalansuota.

Nedarbo draudimo išmoka kas tris mėnesius mažėja. Ji nėra tokia, kad žmogus galėtų gyventi prabangiai. Ji užtikrina būtiniausius poreikius.

[[ge:lrytas:lrytas:43428522]][[ge:lrytas:lrytas:43501216]][[ge:lrytas:lrytas:43494426]]

– Sigitai, ką, jūsų nuomone, šiandien Lietuvoje skatina užimtumo politika? Darbą ar tinginystę?

S. Gailiūnas: Darbo tikrai neskatina. Socialines išmokas, socialines garantijas kuo toliau, tuo labiau bandoma didinti. Eilę metų kalbame apie tai, kad tos išmokos įveda tam tikrą destrukciją ir ugdo bedarbių kartą: jeigu tėvai gauna išmokas, tai parodo pavyzdį ir savo vaikams.

Dažnu atveju tai tampa pasirinkta gyvenimo forma.

Bet jeigu kalbėtume apie tai, ką skatina ar neskatina, pažiūrėkime į rezultatus. Šiuo metu yra 146 tūkst. registruotų bedarbių ir 15,5 tūkst. laisvų darbo vietų. Mano supratimu, jeigu sistema skatintų dirbti, tokio skaičiaus neturėtume: tai yra tik 10 proc. laisvų darbo vietų, kurias galėtų užpildyti. Pasiūla į vieną vietą – dešimt darbuotojų.

Dar turime vertinti ir tai, kad pas mus dirba užsieniečiai.

– Inga, aukštas nedarbo lygis rodo, kad kažkas negerai mūsų karalystėje. Kaip jūs vertinate argumentus, kad devynis mėnesius mokama išmoka yra gana dosni ir ji tampa gerai apmokamomis atostogomis?

I. Balnanosienė: Pakeitimai jau padaryti: nuo liepos 1 d. sugriežtintas išmokos mokėjimas, atsirado naujų sąlygų ir kriterijų. Išmokos laikotarpis nebesiskaičiuoja į darbo stažą, tai reiškia, kad norint išmoką gauti pakartotinai, yra sudėtingesnės sąlygos.

Bet noriu atskirti du dalykus. Iš tų 146 tūkst. žmonių nedarbo socialinio draudimo išmoką gauna tik kelios dešimtys procentų. Jaunų žmonių – tik apie 5 procentus.

Tai yra draudimo išmoka, kurią mokėdamas įmokas ir sukaupęs tam tikrą stažą žmogus užsidirba. Ji nemokama visiems bedarbiams – tik apie 25–30 proc. žmonių gauna nedarbo socialinio draudimo išmoką.

Kiti gali gauti socialinę paramą, bet tai – savivaldybių sprendimas vertinant žmogaus arba šeimos situaciją.

Netikiu, kad socialinės išmokos skatina nedarbą, nes jos nedidelės.

Dalis žmonių yra socialinėje atskirtyje, dalis – nutolę nuo darbo vietų. Todėl turime galvoti, kaip tos problemos atsirado valstybėje.

Ir jeigu šeimoje nedirba kartos, tai kažkas negerai su pačia šeima. Matyt, kažkur valstybė padarė klaidą praeityje.

[[ge:lrytas:lrytas:43505061]]

– Sigitai, sutinkate, kad esama mito, jog ne visi gauna išmokas?

S. Gailiūnas: Be abejonės. Taip, negauna visi nedarbo išmokų, bet yra visa socialinė sistema: subsidijos už šildymą ir visus kitus dalykus, kur išmoka kita forma, bet vis tiek gaunama.

Jungtinėje Karalystėje, kai prieš 20 metų ten plūdo lietuvaičiai, veikė tokia išmokų sistema, labai panaši į tokią, kuri dabar pas mus. Valdžia ten padarė labai didelių pakeitimų.

Lietuvoje turėtume ieškoti būdų, kaip sumažinti išmokų mokėjimo tą laikotarpį. Aš nesutikčiau, kad jis trumpas: priklausomai nuo tam tikro stažo bei išdirbtų metų jis gali būti ir 15 mėnesių. Be to, pradžioje mokama 70 proc. buvusio atlyginimo. Tai – nėra maža dalis. Maksimali pašalpa – 1,4 tūkst. eurų.

Tai – prisidūrimas prie šešėlinių pajamų – manau, kad nemaža dalis žmonių dirba darbus, kurie nėra fiksuoti.

– Dalia, ką galvojate apie šitą argumentą: žiūrėkite ne tik į skaičius, bet ir į tai, kas po jais slepiasi?

D. Jakutavičė: Lietuva nėra išsiskirianti labai dosniomis išmokomis, nei laikotarpiu, kai jos mokamos, jeigu lygintume su ES šalimis.

Nedarbo socialinio draudimo išmoką gauna tie, kuri buvo drausti nedarbo draudimu. Priversti žmogų, kuris visą gyvenimą mokėjo nedarbo draudimo įmokas, likti be pajamų, kai jis lieka be darbo, būtų neteisinga. Versti jį per tris mėnesius sutikti su bet kokiu darbo pasiūlymu taip pat būtų neteisinga.

Todėl tas laikas duotas ilgesnis tam, kad žmogus galėtų susirasti darbą pagal savo kvalifikaciją arba turėtų laiko persikvalifikuoti ir prisitaikyti prie darbo rinkos.

Nedarbo išmoka didesnė, kai žmogus turėjo didesnių pajamų, ir ji nėra mažinama, kai žmogus turi sukaupęs daugiau nei 20 metų draudimo stažo. O 20 metų reiškia, kad žmogus labai ilgą laiką dirbo. Nereikėtų iš karto nurašyti tų žmonių, kad jie neverti tos išmokos. Tai būtų labai neteisinga.

[[ge:lrytas:lrytas:43505086]]

– Ponia Inga, dažnas argumentas, kad atlyginimas ir nedarbo pašalpa – labai artimi vienas kitam ir tai neskatina žmonių dirbti. Jūs su tuo sutiktumėte?

I. Balnanosienė: Sutikčiau iš dalies ir labai sutikčiau su tuo, kad trumpuoju laikotarpiu tai atrodo žavu. Sutinku, kad pradžioje 1000 ar 600 eurų gali neatrodyti labai didelis skirtumas. Po trijų mėnesių išmoka mažėja.

Bet aš sutikčiau ir su tais, kurie sako, kad darbą susirasti nėra taip jau lengva. Kvalifikuotą darbą susirasti tikrai nėra lengva. Ypač jeigu tau daugiau metų. Turime labai aukštos kvalifikacijos registruotų žmonių, vyresnių negu 55 metų. Jie tikrai darbo rinkoje neįvertinami arba nuvertinami.

Turime labai daug negalią turinčių žmonių, kurie yra potenciali darbo rinkos dalis, bet į juos darbdaviai nežiūri kaip į patrauklią darbo jėgą, nepaisant to, kad šiais atvejais yra ir subsidijos, iš dalies mokamos valstybės, darbo užmokesčiui kompensuoti.

O Europoje yra labai daug pavyzdžių. Pavyzdžiui, Belgijoje nedarbo draudimo išmoka mokama visą gyvenimą. Nesakau, kad tai teisinga, bet galvoju, kad reikia žiūrėti ne į tai, kaip sumažinti išmoką, bet kaip pritraukti tą žmogų, kuris tvariai ir oriai dirbtų.

Pavyzdžiui, mama gauna tūkstantį eurų, augina du vaikučius. Vasarą vaikučių išleisti į stovyklą ji neišgali, todėl išeina iš darbo tam, kad praleistų su vaikais laiką, nes neturi kur jų palikti.

Socialinė politika visą laiką turi keliauti dermėje su švietimo politika, kultūra ir taip pat socialine gerove. Žmogus iš geros darbo vietos tikrai neišeina tam, kad gautų išmoką.

– Sigitai, kaip paaiškinti nuolat skambantį argumentą, kad negalima susirasti darbo?

S. Gailiūnas: Sunku susirasti darbą, bet sunku susirasti ir darbuotoją, kadangi darbuotojų kvalifikacija tolydžio prastėja. Apie 25 proc. jaunimo, apskritai nenori nei mokytis, nei dirbti. Apie 30 proc. vyresnio amžiaus žmonių neturi profesijos.

– Rita, ar sutinkate, kad Lietuvos užimtumo politika šiandien neskatina žmonių, nespaudžia jų greičiau ieškoti darbo?

[[ge:lrytas:lrytas:43505059]]

R. Karavaitienė: Ir viešojoje erdvėje matyti, kaip žmonės diskutuoja apie išėjimą iš darbo ir planuoja likti tarsi atostogų. Tas devynių mėnesių laikotarpis, kuomet mokama nedarbo išmoka, neretam yra galimybė pailsėti, pagalvoti, ką nori veikti toliau.

Tą laikotarpį sumokama PSD įmoka: žmonės gan atvirai kalba, jog stos į Užimtumo tarnybą, kad nereikėtų mokėti PSD.

– Kaip tie devyni mėnesiai veikia žmogų, jo psichiką, jo socializaciją? Jeigu žmogus pripranta prie darbo, greičiausiai pripranta ir prie jo neturėjimo.

R. Karavaitienė: Devyni mėnesiai – tikrai ilgas laikotarpis. Aktyviai ieškant darbo vidutiniškai, turint paklausių įgūdžių, maždaug trys mėnesiai būtų optimalus laikotarpis, kai susirandi darbą.

Devyni mėnesiai – jau kažkas ne taip: arba neieškoma, arba ne taip intensyviai ieškoma.

Neįgaliesiems situacija nėra pati lengviausia. Čia jau kita kategorija, kur dirba nemažai nevyriausybinių organizacijų, pavyzdžiui, SOPA, atliekamos kone atvejo analizės aiškinantis, kaip žmogui būtų galima padėti.

– Žygimantai, kaip jums atrodo: jeigu šiandien sutrumpintume išmokos mokėjimą, sumažintume išmokos dydį, mes tikrai neturėtume 145 tūkst. bedarbių?

Ž. Mauricas: Tai nėra tik nedarbo draudimo išmokos klausimas. Tai yra žymiai platesnė tema, susijusi su eile kitų paramos formų. Jos taip išskaidytos, kartais gal net paslėptos rūke, kad žmogus papuola į nedarbo spąstus: grįžęs į oficialią darbo rinką dažnu atveju praranda nemažą dalį paramų.

Racionaliai paskaičiavus jis supranta, kad dirbti oficialiai jam neverta – sistema turėtų būti tokia, kad šiuos žmones išlaisvintume iš tokių spąstų.

– Rita, ar sutiktumėte, kad žmonės ieško darbo turėdami didelių lūkesčių, bet jam nesiseka?

R. Karavaitienė: Nemaža dalis uždirba tūkstantį ar kiek daugiau. Bet rinkoje esama neatitikties tarp to, ko rinkai reikia, ir to, kokie specialistai ateina.

Kuo toliau, tuo labiau reikalavimai kandidatams aukštėja. Vienas iš dažniausiai dabar prašomų įgūdžių – ar esi įvaldęs dirbtinį intelektą, ar turi susikūręs savo asistentus, kokie tavo skaitmeniniai įgūdžiai.

Čia ir prasideda problema: darbo pasiūlymų yra, o dirbti – nėra kam. Dirbti nėra kam, nes žmonėm neretai trūksta persikvalifikavimo galimybių. Dabartinė karjera jau nėra ištisinė – dabartinė, ateinanti į darbo rinką karta, nebus linijinės karjeros karta, žmonės privalės nuolat keistis.

50 plius auditorija neretai yra ta, kad, įvertinus, kokių įgūdžių reikalaujama, ji neturi kur jų įgyti, švietimas nėra pritaikytas prie greitai besikeičiančių pokyčių.

Geras specialistas reiškia, kad jis nuolat tobulėja ir mokosi. Tai nereiškia, kad už tai turi sumokėti darbdavys, tai reiškia, kad pats žmogus tam turi vidinės motyvacijos.

– Žygimantai, kaip žmogui neiškristi iš darbo rinkos?

[[ge:lrytas:lrytas:43505058]]

Ž. Mauricas: Lietuvos ekonomika labai stipriai veržiasi į priekį, išgyvename didžiulius technologinius pokyčius – tempas labai spartus.

Pavyzdžiui, Suomija, kurioje buvo didžiulis nedarbo lygis, tik dabar kiek pasitvarkė. Bet ypač praėjusį dešimtmetį šalyje laikėsi dviženklis nedarbas.

Viena priežasčių – Suomija stipriai vijosi Skandinavijos šalis, stipriai keitėsi jos ekonominė struktūra, padidėjo produktyvumas, į viršų šoko technologinės įmonės, todėl dalis gyventojų nespėjo į traukinį. Tu kaip Alisa stebuklų šalyje turi nuolat judėti į priekį. Ir tai negarantuoja, kad pajudėsi pirmyn – galbūt tik neatsiliksi nuo kitų.

Save reikia nuolat tobulinti, mokytis, ieškoti galimybių – tai, kas atrodo stabilu dabar, nereiškia, kad po 10 metų irgi atrodys stabilu.

[[ge:lrytas:lrytas:43504719]]

[[ge:lrytas:lrytas:1031194]]

Ekonomistas dūrė į problemą, ko lietuviai neįvertina, ir pasakė, kuo mums pavojingas ekonomikos stiprus veržimasis pirmyn (1)