Po audros likusiems be elektros – paaiškinimas, kada galite gauti kompensaciją

Teisininkė, mediatorė Raimonda Joskaudienė tiksliai išdėstė, kada gyventojams priklauso speciali kompensacija už laiku neatnaujintą elektros tiekimą, kokiais atvejais galima reikalauti atlyginti patirtą žalą ir kokius įrodymus būtina išsaugoti, kad savo teises pavyktų apginti.

Pirmiausia, anot jos, teisiškai svarbu atskirti du skirtingus dalykus:

1. specialią kompensaciją už laiku neatnaujintą elektros energijos persiuntimą;

2. konkrečios turtinės arba asmeniui padarytos žalos atlyginimą.

Tai nėra tas pats reikalavimas.

Jeigu elektros energijos persiuntimas nutrūko dėl gamtos reiškinių – audros, škvalo, perkūnijos, apšalo, šlapdribos, potvynio ar panašaus reiškinio – sukeltos energetikos objektų ir įrenginių avarijos ir tinklo operatorius elektros energijos persiuntimo neatnaujino per 72 valandas, vartotojo prašymu turi būti mokama pagal Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos nustatytą metodiką apskaičiuota kompensacija.

Svarbu: ne kiekvienas trumpalaikis elektros dingimas per audrą automatiškai pripažįstamas tokia avarija. Turi būti nustatyta konkreti gedimo priežastis, jo mastas, trukmė ir įstatyme numatytos sąlygos.

Pagal nustatytą tvarką tokiais atvejais kompensaciją sudaro:

* vienkartinė fiksuota dalis – 30 procentų vartotojui tenkančios metinės elektros energijos persiuntimo paslaugos mokesčių sumos be PVM;

* kintamoji dalis – 0,7 procento tos sumos už kiekvieną nustatytą terminą viršijančią valandą;

* maksimali metinė kompensacija paprastai ribojama 50 procentų metinės persiuntimo paslaugos mokesčių sumos.

Taigi kompensacija skaičiuojama ne nuo visos elektros sąskaitos ir ne pagal tai, kiek kainavo sugedęs maistas ar buitinė technika. Ji apskaičiuojama pagal specialią formulę.

Tarkime, žmogus elektros neturėjo 30 valandų, todėl sugedo šaldiklyje laikyti produktai. Speciali kompensacija dėl 72 valandų termino viršijimo tokiu atveju nepriklausytų. Tačiau tai dar nereiškia, kad jokiomis aplinkybėmis negalima kelti klausimo dėl realiai patirtų nuostolių.

Atskirai gali būti vertinama, ar pagrįsta reikalauti atlyginti:

sugedusius maisto produktus ar vaistus;

dėl įtampos svyravimo ar netinkamo elektros tiekimo sugadintą buitinę techniką;

generatoriaus nuomos ir kuro išlaidas;

būtinas laikino apgyvendinimo išlaidas;

įmonės veiklos sustabdymo nuostolius ir įrodytas negautas pajamas;

kitą tiesiogiai su elektros sutrikimu susijusią žalą.

Tačiau tokie nuostoliai nėra atlyginami automatiškai vien todėl, kad dingo elektra. Reikia įrodyti:

realų nuostolių dydį;

konkrečią elektros sutrikimo priežastį;

atsakingo subjekto veiksmus ar neveikimą;

priežastinį ryšį tarp pažeidimo ir atsiradusios žalos;

o tam tikrais atvejais – ir tai, kad nuostolių nesukėlė išimtinai nenugalima jėga.

Specialios kompensacijos skyrimas ir papildomų realių nuostolių atlyginimas yra atskirai vertinami klausimai. Negalimas tik dvigubas tos pačios žalos atlyginimas.

Reikėtų išsaugoti:

tikslų elektros dingimo ir faktinio jos atkūrimo laiką;

tinklo operatoriaus pranešimus ir registruotų gedimų numerius;

susirašinėjimą su operatoriumi;

sugedusių produktų, vaistų ar daiktų nuotraukas;

jų įsigijimo kvitus, sąskaitas arba kitus vertę patvirtinančius dokumentus;

buitinės technikos remonto įmonės aktą, kuriame būtų nurodyta galima gedimo priežastis;

generatoriaus, kuro, laikino apgyvendinimo ir kitų būtinų išlaidų dokumentus;

verslo atveju – apskaitos duomenis, užsakymų atšaukimus ir kitus negautas pajamas patvirtinančius įrodymus.

Vien žmogaus paaiškinimo, kad „po audros sugedo televizorius“, gali nepakakti. Reikalinga techninė išvada, siejanti gedimą su elektros įtampos šuoliu, nutrūkimu ar netinkamu jos atkūrimu.

Jeigu operatorius pranešė, kad elektros tiekimas atkurtas, tačiau konkrečiame objekte elektros vis dar nėra, gedimą būtina užregistruoti pakartotinai. Ginčo atveju svarbus ne formalus pranešimo išsiuntimo, o faktinis elektros energijos persiuntimo atkūrimo laikas.

Buitinis vartotojas pirmiausia turi pateikti rašytinę pretenziją paslaugų teikėjui arba tinklo operatoriui, aiškiai nurodydamas savo reikalavimą ir pridėdamas įrodymus. Į energetikos įmonę dėl vartotojo teisių pažeidimo reikia kreiptis ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo dienos, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie pažeidimą.

Jeigu energetikos įmonė per 30 dienų neatsako arba pateiktas atsakymas netenkina, dėl vartojimo ginčo galima kreiptis į VERT – ne vėliau kaip per vienerius metus nuo pirminio kreipimosi į paslaugų teikėją.

Svarbu nustatyti tinkamą atsakingą subjektą. Elektros energijos sąskaitą išrašantis nepriklausomas tiekėjas nebūtinai yra tas asmuo, kuris valdo elektros tinklą ir atsako už fizinį elektros energijos persiuntimą bei gedimo šalinimą.

Kai nuvirtęs medis prispaudžia žmogų, nuo stogo nukritusi konstrukcija sunkiai sužaloja praeivį, automobilį užgriūva medis arba žmogų nutrenkia ant žemės nukritęs elektros laidas, kalbama jau ne tik apie turto sugadinimą.

Tokiu atveju gali kilti:

civilinė atsakomybė ir pareiga atlyginti žalą;

draudimo bei socialinio draudimo išmokų klausimai;

viešojo subjekto atsakomybė;

atsakomybė už darbuotojų saugos pažeidimus;

o nustačius neatsargią nusikalstamą veiką – ir baudžiamoji atsakomybė.

Atsakingas subjektas nustatomas pagal tai, kas sukėlė sužalojimą ar mirtį ir kas privalėjo tą pavojaus šaltinį valdyti bei prižiūrėti.

Pavyzdžiui:

už pavojingą privatų medį gali atsakyti žemės sklypo ar medžio savininkas arba valdytojas;

už savivaldybės prižiūrimoje teritorijoje augusį pavojingą medį – savivaldybė ar kitas konkretus želdinių valdytojas;

už nuo pastato nukritusią stogo, fasado, balkono ar kitą konstrukcijos dalį – statinio savininkas arba valdytojas pagal Civilinio kodekso 6.266 straipsnį;

už kelio nepriežiūrą ar nepažymėtą pavojingą kliūtį – kelio savininkas ar valdytojas;

už elektros įrenginio ar įtampą turinčio laido padarytą žalą – konkretus elektros įrenginio valdytojas.

Vien tai, kad sužalojimas įvyko per audrą, dar nereiškia, kad atsakomybės nėra. Reikės vertinti, ar pavojaus nebuvo galima iš anksto pastebėti, ar objektas buvo tinkamai prižiūrimas, ar buvo ankstesnių pranešimų, ar laiku imtasi saugos priemonių ir ar būtent audra buvo vienintelė žalos priežastis.

Elektros energijos naudojimas Civilinio kodekso 6.270 straipsnyje priskiriamas prie veiklos, susijusios su didesniu pavojumi aplinkiniams.

Todėl, jeigu žmogų sužaloja elektros srovė iš nukritusio, tačiau įtampą turinčio laido ar kito elektros įrenginio, gali būti taikoma griežtoji didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybė. Tokiu atveju nukentėjusiajam paprastai nereikia įrodinėti valdytojo kaltės, tačiau būtina nustatyti žalą, didesnio pavojaus šaltinio valdytoją ir priežastinį ryšį.

Valdytojas gali būti atleistas nuo atsakomybės, jeigu įrodo, kad žalą sukėlė nenugalima jėga arba nukentėjusiojo tyčia ar didelis neatsargumas. Vien deklaracijos „buvo audra“ tam nepakanka – turi būti nustatytos visos konkrečios aplinkybės. (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas)

Kitaip vertinama situacija, kai žmogaus sveikata pablogėjo ne dėl elektros srovės, o dėl to, kad ilgą laiką nebuvo elektros ir nustojo veikti medicinos įrenginys. Tokiu atveju CK 6.270 straipsnio taikymas nėra automatinis. Reikia įrodyti tikslią priežastinę grandinę, operatoriaus pareigų pažeidimą, žalos numatomumą ir tai, kad būtent konkretus elektros tiekimo sutrikimas sukėlė sveikatos pablogėjimą ar mirtį.

Asmuo, kurio gyvybei būtinas elektra maitinamas medicinos prietaisas, dingus elektrai neturėtų laukti bendrojo gedimo pašalinimo – apie tiesioginę grėsmę būtina nedelsiant pranešti skubiosios pagalbos tarnyboms numeriu 112.

Civilinio kodekso 6.283 straipsnis nustato, kad už žalą atsakingas asmuo privalo atlyginti visus dėl sveikatos sužalojimo patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. Priklausomai nuo sužalojimo pobūdžio, gali būti reikalaujama atlyginti:

dėl nedarbingumo prarastas pajamas;

gydymo, vaistų ir reabilitacijos išlaidas;

slaugos ir kito asmens pagalbos išlaidas;

protezavimo ir specialiųjų priemonių išlaidas;

specialaus transporto ar būsto pritaikymo išlaidas;

profesinio perkvalifikavimo išlaidas;

pagrįstas būsimas sveikatos priežiūros išlaidas;

sugadintų drabužių, telefono ar kitų daiktų vertę;

fizinį skausmą, emocinius išgyvenimus, gyvenimo kokybės pablogėjimą ir kitą neturtinę žalą.

Neturtinės žalos dydžio įstatymas nenustato pagal fiksuotą lentelę. Teismas vertina sužalojimo sunkumą, gydymo trukmę, liekamuosius padarinius, darbingumo netekimą, nukentėjusiojo amžių, gyvenimo būdo pasikeitimą ir kitas individualias aplinkybes.

Žmogaus gyvybė neturi teisės aktuose nustatytos „kainos“. Kiekvienas atvejis vertinamas individualiai.

Civilinio kodekso 6.284 straipsnio prasme teisę į turtinės žalos dėl maitintojo netekimo atlyginimą turi asmenys, kurie:

buvo mirusiojo išlaikomi;

jo mirties dieną turėjo teisę gauti išlaikymą;

yra nepilnamečiai mirusiojo vaikai;

yra nedarbingi tėvai, sutuoktinis ar kiti faktiniai nedarbingi išlaikytiniai;

taip pat po mirusiojo mirties gimęs jo vaikas.

Jiems gali būti atlyginama ta mirusiojo pajamų dalis, kurią jie gaudavo arba turėjo teisę gauti jam esant gyvam.

Asmeniui, kuris faktiškai apmokėjo laidotuves, atlyginamos protingumo kriterijus atitinkančios laidojimo išlaidos. Į jas įskaitoma pagal įstatymą išmokėta laidojimo pašalpa. Todėl visas išlaidas būtina pagrįsti sąskaitomis, kvitais ir mokėjimo dokumentais.

Artimieji taip pat gali reikalauti neturtinės žalos dėl patirto dvasinio sukrėtimo, skausmo ir šeiminio ryšio praradimo. Tačiau teisė į neturtinės žalos atlyginimą nėra automatiškai suteikiama kiekvienam giminaičiui vien dėl formalaus giminystės ryšio.

Teismai vertina:

faktinį santykių artumą;

bendravimo intensyvumą;

bendrą gyvenimą;

tarpusavio emocinį ir materialinį ryšį;

mirties poveikį konkretaus artimojo gyvenimui.

Kasacinėje praktikoje teisė į neturtinę žalą buvo vertinama ir pilnamečio vaiko, netekusio motinos, bei brolio ar sesers netekusio asmens atvejais, tačiau tokio ryšio artumas turi būti įrodytas.

Taip, tačiau ne kiekvienas nelaimingas atsitikimas per audrą yra nusikaltimas.

Baudžiamoji atsakomybė gali būti vertinama, jeigu nustatoma, kad konkretus asmuo:

turėjo teisinę pareigą prižiūrėti pavojingą objektą ar užtikrinti saugą;

žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti apie realų pavojų;

dėl neatsargumo neatliko privalomų veiksmų;

ir tarp šio veikimo ar neveikimo bei žmogaus sužalojimo arba mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys.

Žmogui žuvus gali būti vertinami Baudžiamojo kodekso 132 straipsnyje nustatyto neatsargaus gyvybės atėmimo požymiai, o sunkiai sužalojus – BK 137 straipsnyje nustatyto sunkaus sveikatos sutrikdymo dėl neatsargumo požymiai.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pabrėžia, kad baudžiamajai atsakomybei nepakanka vien sunkių padarinių. Turi būti nustatyta konkreti pažeista pareiga, neatsargus veikimas ar neveikimas ir teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys.

Svarbu: net jeigu ikiteisminis tyrimas nepradedamas arba nenustatoma nusikalstamos veikos sudėtis, tai savaime nereiškia, kad nėra pagrindo civilinei atsakomybei. Civilinės ir baudžiamosios atsakomybės sąlygos nėra tapačios.

Darbdavys negali liepti darbuotojui bet kokiomis sąlygomis:

lipti ant stogo pučiant pavojingam vėjui;

šalinti vėjo judinamas konstrukcijas;

pjauti ant elektros linijų nuvirtusius medžius;

dirbti prie galimai įtampą turinčių laidų;

naudoti keltuvą, kopėčias ar kitą įrangą, kai oro sąlygos neleidžia saugiai dirbti.

Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 22 straipsnis nustato, kad darbuotojas turi teisę atsisakyti dirbti, kai kyla pavojus jo saugai ar sveikatai. Darbai privalo būti sustabdyti ir tada, kai gamtinės sąlygos trukdo juos saugiai atlikti.

Tokiu atveju darbdavys gali organizuoti kitą saugų darbą, o jeigu tokio darbo nėra – turi būti skelbiama prastova ir už ją mokama įstatymo nustatyta tvarka. Darbuotojo atsisakymas vykdyti tiesiogiai jo gyvybei ar sveikatai pavojingą nurodymą negali būti paprastai prilyginamas darbo pareigų pažeidimui.

Jeigu darbuotojas sužalojamas atliekant audros padarinių šalinimo darbus, įvykis turi būti tiriamas kaip galimas nelaimingas atsitikimas darbe. Vertinama, ar darbdavys:

atliko profesinės rizikos vertinimą;

buvo parengęs veiksmų ekstremalios situacijos metu tvarką;

tinkamai instruktavo darbuotoją;

suteikė saugias darbo priemones ir apsaugos priemones;

užtikrino darbų priežiūrą;

nevertė darbuotojo dirbti akivaizdžiai pavojingomis sąlygomis.

Už darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų pažeidimą, sukėlusį nelaimingą atsitikimą, avariją ar kitus sunkius padarinius, priklausomai nuo nustatytų aplinkybių gali kilti ne tik civilinė, administracinė, bet ir baudžiamoji atsakomybė.

1. Nedelsiant skambinti 112. Pirmenybė visada teikiama žmogaus gyvybei ir saugumui.

2. Nekeisti įvykio vietos, išskyrus veiksmus, būtinus žmogui išgelbėti ar kitam pavojui pašalinti.

3. Užfiksuoti visą aplinką: medį, kelmą, lūžio vietą, laidus, konstrukcijas, įspėjamuosius ženklus, automobilio ar nukentėjusiojo buvimo vietą.

4. Surinkti liudytojų duomenis ir kuo skubiau paprašyti išsaugoti vaizdo kamerų įrašus.

5. Nustatyti objekto savininką ir valdytoją: žemės sklypo, medžio, pastato, elektros įrenginio, kelio ar kito objekto.

6. Raštu prašyti išsaugoti priežiūros dokumentus: apžiūrų aktus, gyventojų pranešimus, rangos sutartis, gedimų registrus, medžių būklės vertinimus ir ankstesnius perspėjimus.

7. Išsaugoti visus medicinos dokumentus: diagnozes, išrašus, nedarbingumo pažymėjimus, gydymo rekomendacijas ir išlaidų dokumentus.

8. Kaupti pajamų praradimo įrodymus: darbo užmokesčio duomenis, individualios veiklos apskaitą, užsakymų ar sutarčių praradimą.

9. Neskubėti pasirašyti susitarimo, kuriuo už nedidelę išmoką atsisakoma visų dabartinių ir būsimų reikalavimų. Sunkaus sužalojimo ilgalaikiai padariniai kartais paaiškėja tik vėliau.

Svarbiausia – neleisti, kad atsakingas subjektas apsiribotų vienu sakiniu: „Buvo audra, todėl niekas neatsako.“

Audra gali būti žalos atsiradimo aplinkybė, tačiau teisinė atsakomybė priklauso nuo to, ar objektas buvo tinkamai prižiūrimas, ar pavojus buvo žinomas arba numatomas, ar buvo įmanoma jo išvengti ir kieno veiksmai ar neveikimas iš tiesų sukėlė žmogaus sužalojimą arba mirtį.

Papildomas teisinis pagrindas: Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 72¹ straipsnis; Civilinio kodekso 6.245–6.251, 6.263, 6.266, 6.270, 6.271, 6.282, 6.283, 6.284 ir 6.291 straipsniai; Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 22 straipsnis; Baudžiamojo kodekso 132, 137 ir, priklausomai nuo aplinkybių, 176 straipsniai.