„Teorija sako, jog taip kalbėti negerai, ypač bankui. Vis tiek planuoji, biudžetuoji, kažkur judi. Bet mes vėl grįžtame prie dūžtančių formų. Planavimas yra verslo stagnacija“, – sako jis.
Apie tai 2026 m. lapkričio 11 d. Žalgirio arenos amfiteatre vyksiančioje konferencijoje „Rytojaus standartas“ kalbės EWA generalinis direktorius G. Kvietkauskas, kviesdamas vadovus permąstyti planavimo vertę ir išmokti veikti nuolat „dūžtančiose formose“.
Iš pirmo žvilgsnio tai skamba beveik kaip kvietimas verslą valdyti be plano. Tačiau G. Kvietkausko mintis yra ne apie chaosą. Greičiau priešingai – apie gebėjimą neprisirišti prie plano taip stipriai, kad pasikeitus realybei toliau aklai vykdytum tai, ką sugalvojai prieš pusmetį.
Nes realybei jūsų „Excel“ failas visiškai neįdomus.
Planas buvo geras. Tik pasaulis pasikeitė
G. Kvietkauskas pateikia pavyzdį iš savo verslo. Po dvejų sudėtingų metų žemės ūkyje buvo tikimasi rinkos atsigavimo. „Po dvejų nesėkmingų metų žemės ūkiui visi laukėm pakilimo ir mes užsisakėm labai didelį kiekį traktorių, nes tikėjomės, kad rinka sprogs. Rinka nesprogo. Anaiptol – buvo patys blogiausi metai rinkai“, – prisimena G. Kvietkauskas.
Problema čia ne ta, kad kažkas nemokėjo planuoti. Sprendimas tuo metu galėjo atrodyti visiškai racionalus. Buvo duomenys, patirtis, rinkos ciklai, lūkesčiai.
Tiesiog įvyko tai, kas versle vyksta nuolat – aplinkybės nusprendė nesilaikyti plano. Būtent čia atsiranda Kvietkausko vadinama „dūžtančių formų“ teorija. „Viskas, ką tu turi šiandien, gali sudužti. Tavo verslo planas gali sudužti. Tavo gyvenimo planas gali sudužti. O kai išmoksti gyventi dūžtančiose formose, įpranti ne planuoti, o reaguoti į dūžtančią formą, nes kažkas keičiasi.“
Šią mintį lengva suprasti žiūrint į žemės ūkį. Ūkininkas gali suskaičiuoti būsimą derlių, suplanuoti pajamas, investicijas ir technikos pirkimą. Ir tada dvi savaites lyja. Prognozuotas derlius ir juo paremti skaičiavimai staiga nebeturi nieko bendra su realybe.
„Tu turi iš karto turėti naują planą. Ir planą ne metams, o bent jau savaitei, nes viskas gali keistis“, – sako verslininkas.
Problema ne pats planas, o prisirišimas prie jo
Šioje vietoje svarbus vienas skirtumas. Kvietkauskas nesiūlo nustoti skaičiuoti pinigus, nebedaryti biudžetų ar įmonėje vadovautis nuojauta. Jis pats pripažįsta: verslas planuoja, biudžetuoja, užsako techniką, skaičiuoja poreikius.
Problema atsiranda tada, kai planą pradedame laikyti būsima realybe. Strategija tampa nebe kryptimi, o pažadu sau: gruodį būsime čia, pardavimai bus tokie, rinka elgsis taip, klientai pirks tiek. Ir kuo daugiau laiko bei energijos investavome į tą scenarijų, tuo sunkiau pripažinti, kad jis nebeveikia.
Pastarieji metai verslui tokių priminimų davė daugiau nei pakankamai. Pandemija, karai, energijos kainų šuoliai, tiekimo grandinių sutrikimai, palūkanų pokyčiai – dalis įvykių per kelias savaites pakeitė prielaidas, kuriomis buvo paremti metiniai įmonių planai.
„Mes nežinom, koks oras bus. Mes nežinom politinio aspekto ir mes turim viską atspėti“, – sako G. Kvietkauskas.
Todėl galbūt šiandien stiprus vadovas nėra tas, kuris tiksliausiai numato, kas įvyks po metų. Galbūt stipresnis yra tas, kuris pirmas pamato, kad jo prognozė nebeišsipildys. Ir nebijo pakeisti krypties.
Pavojingiausia būsena – kai jau „žinai“
Dar viena Kvietkausko mintis iš pirmo žvilgsnio skamba labiau filosofiškai nei verslininkiškai. Jis sako, kad viena didžiausių kliūčių augimui yra žinojimas.
„Nes kai tu žinai, tu pradedi nebestebėti pasaulio, kuris keičiasi. O pasaulis keičiasi nuolat“, – teigia verslininkas.
Susiję straipsniai
Įmonė žino, kas yra jos klientas. Žino, kodėl jis perka. Žino, kas veikia reklamoje. Žino, kokia turi būti produkto kaina. Žino, kurie konkurentai pavojingi, o kurie ne.
Kol vieną dieną paaiškėja, kad klientas jau perka kitaip, arba rinkoje atsirado žaidėjas, kurio niekas rimtai nevertino, arba produktas, kuris penkerius metus generavo didžiausią maržą, staiga tampa problema.
Patirtis versle yra milžiniškas pranašumas. Tačiau ji gali tapti ir spąstais, jei vakarykščius atsakymus pradedame automatiškai taikyti rytojaus klausimams. „Aš stengiuosi niekada nieko nežinoti. Jau kai pagaunu save, kad kažką labai gerai žinau, tai reiškia, kad aš nieko nežinau. Kol tu nežinai, tol ieškai geriausių sprendimų. Kai tu žinai – tu jau miegi“, – sako G. Kvietkauskas.
Gal todėl „dūžtančių formų“ teorija pirmiausia yra ne apie planavimo metodiką. Ji yra apie vadovo būseną.
Gebėjimą turėti kryptį, bet neįsimylėti savo prognozės. Priimti sprendimą, bet būti pasiruošusiam jį pakeisti. Investuoti, samdyti žmones, augti – ir kartu suprasti, kad aplinkybės neprivalo elgtis taip, kaip numatyta strategijos prezentacijoje.
Nes kai planas sudūžta, didžiausia problema dažnai yra ne pats sudužęs planas. Didžiausia problema – kiek laiko vadovui prireikia tai pripažinti. Šiandien, kai verslo aplinka gali pasikeisti greičiau, nei baigiasi ketvirtis, gebėjimas ramiai reaguoti gali būti vertingesnis už gebėjimą tiksliai prognozuoti.
Planą vis tiek turėsime. Tik gal verta nustoti tikėti, kad pasaulis privalės jo laikytis.
Gediminas Kvietkauskas – EWA generalinis direktorius ir vienas verslo konferencijos „Rytojaus standartas“ pranešėjų. Konferencija vyks 2026 m. lapkričio 11 d. Žalgirio arenos amfiteatre Kaune. Konferencija apie tai, kaip geriau valdyti komandą, didinti pardavimus ir augantį verslą: www.rytojausstandartas.lt.