Užimtumo tarnybos, verslo ir ekonomistų vertinimai rodo, kad vieno atsakymo į šį klausimą vis dėlto nėra. Lietuvos darbo rinkoje vyksta keli procesai: mažėja darbingo amžiaus gyventojų, keičiasi ekonomikos struktūra, žmonių turimos kompetencijos ne visada sutampa su tuo, ko reikia darbdaviams, o darbo vietos ir darbuotojai neretai yra skirtinguose šalies regionuose. Be to, Lietuva vis labiau remiasi grįžtančiais emigrantais ir užsienio darbuotojais, o ateityje prie visų šių iššūkių prisidės dar vienas – dirbtinis intelektas ir automatizacija.
Darbuotojų yra, tačiau ne visada tokių, kokių reikia
Užimtumo tarnybos viešųjų ryšių patarėjas Liudas Dapkus, aiškindamas šį paradoksą, sako, kad pagrindinė Lietuvos darbo rinkos problema šiandien nėra absoliutus darbuotojų trūkumas. „Dabar didžioji problema darbo rinkoje – ne darbuotojų trūkumas. Jų yra ir dauguma ieško darbo. Tačiau neretai darbo ieškančių žmonių profesiniai gebėjimai jau neatitinka darbdavių poreikių, todėl užsitęsia darbo paieškos arba einama dirbti žemesnės kvalifikacijos darbų“, – aiškina jis.
Panašiomis įžvalgomis dalijasi ir „Rimi Lietuva“ generalinis direktorius Vaidas Lukoševičius teigdamas, kad bendras šalies darbo rinkos vaizdas neparodo situacijos atskirose profesijose ar regionuose. „Žiūrint į bendrus darbo rinkos rodiklius, situacija Lietuvoje vis dar atrodo gana subalansuota – nedarbo lygis siekia apie 7 proc., registruotų bedarbių skaičius taip pat iš esmės reikšmingai nesikeičia. Tačiau bendras šalies vidurkis neparodo labai skirtingos situacijos atskiruose regionuose, profesijose ar darbuotojų grupėse. Todėl šiandien labiau kalbėčiau ne apie bendrą darbuotojų trūkumą, o apie konkrečių kompetencijų ir tam tikrų profesijų darbuotojų trūkumą“, – nuogąstauja pašnekovas.
Užimtumo tarnybos vertinimu, ypač sunku užpildyti inžinerijos specialistų ir technikų, slaugos specialistų, kai kurių sričių gydytojų, specialiųjų poreikių ar kai kurių dalykų pagrindinio ir vidurinio ugdymo mokytojų, psichologų, kvalifikuotų statybos ir metalo sektoriaus darbuotojų, elektromechanikų, vairavimo įrenginių operatorių bei įvairių gamybos operatorių darbo vietas. Tuo metu kai kurių profesijų darbuotojų pasiūla yra gerokai didesnė.
Darbo ieškančių administratorių, pardavimo vadybininkų, projektų vadovų, atsakymų į užklausas ir informavimo tarnautojų, parduotuvių pardavėjų, apsaugos darbuotojų, lengvųjų automobilių, taksi ir furgonų vairuotojų, pagalbinių statybų ir įvairių kitų sričių darbuotojų bei prekių į lentynas krovėjų yra daugiau nei laisvų darbo vietų.
Problema – ne tik profesija, bet ir vieta
Dar vienas svarbus Lietuvos darbo rinkos paradoksas, pažymi L. Dapkus, – darbuotojas darbo ieško vienoje Lietuvos teritorijoje, o darbas yra kitoje: „Didžiausia suvirintojų paklausa – Klaipėdoje, o tokio darbo ieškantieji išsibarstę po visą Lietuvą.“
Panaši situacija matoma ir kitose profesijose. Valytojų labiausiai reikia didžiuosiuose miestuose ir kurortuose, o mažesnėse savivaldybėse jų pasiūla kai kur net viršija rinkos poreikį. Gamybos inžinierių atveju problema dar ryškesnė: pusė per pastaruosius 12 mėnesių tokio darbo ieškojusių žmonių norėtų dirbti Vilniuje arba Kaune, tačiau šiuose miestuose buvo tik ketvirtadalis visų tokiems specialistams skirtų darbo pasiūlymų.
„Per pastaruosius 12 mėn. darbo pasiūlymų istorijos mokytojams UŽT platformoje skelbta 13-oje savivaldybių, iš jų aštuoniose per tą patį laikotarpį neįregistruota nė vieno ieškančio tokio darbo. Vilniaus mieste tokio darbo ieškančių buvo daugiau nei laisvų darbo vietų“, – dar vienu pavyzdžiu dalijasi L. Dapkus. Tai rodo, kad regionams tampa vis sudėtingiau pritraukti reikalingus specialistus, kai tuo tarpu didžiuosiuose šalies miestuose susiduriama su jų pertekliumi.
„Luminor“ banko vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas taip pat atkreipia dėmesį į didžiulius regioninius skirtumus. Jo teigimu, Lietuvoje mažiausias nedarbas fiksuojamas Klaipėdoje, Kaune ir Vilniuje, o kai kuriuose regionuose jis gerokai didesnis. Utenos ir Alytaus apskrityse nedarbo rodikliai, ypač tarp vyrų, gali siekti 15–20 proc. Todėl vien tik skatinti žmogų susirasti darbą kitame mieste nėra paprasta. Tam reikia transporto, kartais – gyvenamosios vietos pakeitimo ir kitų sprendimų.
Jauni žmonės renkasi ne tas profesijas, kurių labiausiai reikia
Rugpjūčio 1 d. duomenimis, Lietuvoje buvo 145,7 tūkst. oficialiai nedirbančių žmonių, turinčių bedarbio statusą. Tiesa, šis skaičius per metus sumažėjo 11 tūkst., arba 3,8 proc. Užimtumo tarnyba aiškina, kad dalis nedarbo yra natūralus darbo rinkos reiškinys – žmonės keičia darbus, į rinką ateina jaunimas, vyksta įmonių pertvarkos ir atleidimai. Vis dėlto vidutinė nedarbo trukmė 2026 m. iki liepos 31 d. siekė 197 dienas.
Kaip jau aptarta aukščiau, įsidarbinti sunkiau tiems, kurie neturi reikalingos kvalifikacijos ar kurių įgūdžiai neatitinka rinkos poreikių bei gyvenamoji vieta neatitinka pasiūlos. Visgi problemų kyla ir vyresniems žmonėms, nes dalis darbdavių yra mažiau linkę juos priimti.
„Frazė „nėra kam dirbti“ slepia kur kas gilesnį turinį. Tai, kaip rodo duomenys, lemia ir profesinė kvalifikacinė neatitiktis, geografinės (teritorijų) darbo rinkos pasiūlos bei paklausos disbalansas, perkvalifikavimo, mobilumo stoka“, – sako L. Dapkus.
Neramina tai, kad darbo rinkos neatitiktis prasideda gerokai anksčiau nei žmogus ateina į Užimtumo tarnybą. Pašnekovas atkreipia dėmesį į jaunimo profesinius pasirinkimus.
„Jaunoji karta dažniau renkasi aukštąjį išsilavinimą, technologijų, paslaugų ar kūrybines profesijas. Tuo metu fizinio darbo reikalaujančios profesijos transporto, statybos, gamybos, žemės ūkio ar dalyje aptarnavimo sektoriuose tampa mažiau patrauklios. Nors jos išlieka būtinos ekonomikai, tačiau jų prestižas ir patrauklumas dažnai atsilieka nuo kitų profesijų.
Darbo sąlygos konkrečiuose sektoriuose taip pat turi įtakos profesijų pasirinkimams. Kai kurioms būdingas fiziškai intensyvus darbas, pamaininis arba naktinis darbo grafikas, darbas lauke ar sudėtingomis oro sąlygomis, sezoninis užimtumas, didesnė atsakomybė ar įtampa.
Todėl dalis gyventojų noriau renkasi profesijas, kuriose darbo sąlygos yra stabilesnės arba lankstesnės. Geriausiai šią situaciją iliustruoja transporto sektorius, kur sunku pritraukti jaunimą dėl ilgos darbo dienos, socialinės izoliacijos ir pananašiai“, – vardija L. Dapkus.
Emigrantai grįžta, bet jų neužtenka
Net jei Lietuva sėkmingai spręstų dabartinę kvalifikacijos ir regionų neatitiktį, ilgalaikis iššūkis niekur nedingtų. Tai – demografija.
„Demografijos poveikį jaučiame jau dabar, tačiau didžiausias iššūkis laukia ilgesnėje perspektyvoje. Dabartinis itin žemas gimstamumas reiškia, kad po kelių dešimtmečių į darbo rinką ateis gerokai mažesnės kartos. Tai jau ne vien atskirų įmonių personalo klausimas, o visos šalies ekonomikos iššūkis“, – sako V. Lukoševičius.
Užimtumo tarnyba taip pat įvardija demografinius pokyčius kaip vieną svarbiausių užsienio darbuotojų poreikį lemiančių veiksnių: darbingo amžiaus gyventojų mažėja, o dėl visuomenės senėjimo į darbo rinką ateina mažiau jaunų žmonių. Taigi darbuotojų trūkumas tam tikrose srityse nėra vien laikinas ekonomikos svyravimas. Jei darbingo amžiaus žmonių bus mažiau, konkurencija dėl jų neišvengiamai didės. Vienas būdų papildyti Lietuvos darbo rinką – susigrąžinti išvykusius lietuvius.
Užimtumo tarnybos duomenimis, nuo 2021 m. iki 2026 m. gegužės į Lietuvą grįžo daugiau kaip 105 tūkst. tautiečių. Jau šeštus metus iš eilės grįžtančiųjų skaičius viršija išvykstančiųjų skaičių. „Taip, sugrįžę į Lietuvą tautiečiai pastaraisiais metais gana gausiai papildė darbo rinką, bet ne tiek, kad pakaktų ir darbdaviams nebetrūktų darbo jėgos“, – pabrėžia L. Dapkus. Todėl vis svarbesnį vaidmenį atlieka užsieniečiai. O pastarieji dažniausiai ateina į tas darbo vietas, kurioms Lietuvos darbdaviams ilgą laiką nepavyksta rasti vietinių darbuotojų.
Daugiausia jų dirba transporto, statybų, apdirbamosios gamybos, žemės ūkio ir maitinimo sektoriuose. Tačiau tai nereiškia, kad užsieniečių atlyginimai yra mažesni vien dėl jų pilietybės – jų darbo užmokestis pirmiausia priklauso nuo profesijos ir sektoriaus. Štai aukštos kvalifikacijos užsieniečiai IT, inžinerijos, finansų ar gyvybės mokslų srityse gali uždirbti tiek pat ar net daugiau nei Lietuvos darbuotojai, jei turi specifinių kompetencijų. Ž. Mauricas į šią tendenciją žvelgia nevienareikšmiškai. Viena vertus, imigracijos visiškai išvengti nepavyks, tačiau didžiausias klausimas – kaip ją valdyti.
„Čia nėra taip, kad pirmiausia įdarbini visus lietuvius, o tada, jeigu jų jau nebėra, įdarbini užsieniečius. Yra skirtingi sektoriai, skirtingos įmonės, skirtingi regionai. Todėl nėra net teorinės galimybės, kad visiškai neliktų konkurencijos tarp vietos gyventojų ir imigrantų – vienaip ar kitaip toks konfliktas egzistuoja. Visose šalyse šios diskusijos nesibaigia. Net juokaujama: vienas sako, saugokitės, imigrantai atims jūsų geriausias darbo vietas, imigrantai perskaito tokią, kabutėse, reklamą ir dar labiau plūsta į tas šalis, sakydami: gerai, aš atimsiu. Tai ir vieni, ir kiti yra teisūs. Tie, kurie sako, kad vietos gyventojai ir imigrantai tiesiogiai nekonkuruoja, nemaža dalimi yra teisūs, tačiau teisūs ir tie, kurie sako, kad imigrantai gali išstumti dalį žmonių iš darbo rinkos arba apsunkinti jiems galimybę į ją sugrįžti. O rasti balansą tarp šių dalykų yra be galo sunku. Tam reikia labai išmanios, skaidrios ir toliaregiškos imigracijos politikos, kurios Lietuva kol kas neturi. Todėl Lietuvai iš tikrųjų kyla didelė grėsmė, kad galime „prisivirti košės“. Tam tikrų pirmųjų signalų jau buvo – jau esame turėję tokių bangelių“, – aiškina jis.
Ką daryti su tais, kurie jau dabar nedirba?
Taigi vienas svarbiausių klausimų – kaip į darbo rinką grąžinti ilgą laiką nedirbančius žmones. V. Lukoševičius pabrėžia, kad kuo ilgiau žmogus nedirba, tuo sunkiau sugrįžti: prarandami profesiniai įgūdžiai, darbo ritmas, gali sumažėti pasitikėjimas savo galimybėmis. O štai Ž. Maurico teigimu, čia reikėtų derinti ir paskatas, ir reikalavimus.
„Turbūt nėra lengvo recepto, nes matome, Suomijai nepavyko, tai mums ko gero tuo labiau nepavyks, bet kai kitos šalys turi santykinai nedidelius nedarbo lygius, tai tiesiog reikia grįžti į žmogaus elgseną, kas jį motyvuoja dirbti, kas motyvuoja nedirbti – naudoti meduolio ir lazdos principą“, – pabrėžia pašnekovas, pateikdamas Šveicarijos pavyzdį, kur didelis dėmesys skiriamas žmonių užimtumui ir imamasi įvairių priemonių, kad žmogus išliktų darbo rinkoje.
Susiję straipsniai
Kita problema – vadinamieji nedarbo spąstai, kai žmogui finansiškai nepakanka paskatų pereiti iš nedarbo į mažai apmokamą darbą. Čia Ž. Mauricas siūlo svarstyti ir neapmokestinamojo pajamų dydžio didinimą, nes, jo teigimu, mažas pajamas gaunančių žmonių mokestinė našta pastaruoju metu išaugo. Tuo pat metu ekonomistas pabrėžia ir kitą svarbų aspektą – šešėlinę rinką, kurią taip pat privaloma pažaboti.
„Labai stipriai skiriasi registruoto nedarbo lygio ir oficialaus nedarbo rodikliai. Kai Lietuva įvedė privalomą „Sodros“ įmokų mokėjimą neaktyviems asmenims, registruotas nedarbo lygis stipriai šoktelėjo. Nuo 2016 metų buvo nustatyta, kad norint gauti bedarbio statusą reikia aktyviau dalyvauti įvairiose veiklose.
Tai reiškia, kad daug žmonių tiesiog užsiregistravo kaip bedarbiai tam, kad nereikėtų mokėti „Sodros“ mokesčių. Tačiau klausimas – kiek iš jų realiai ieškojo darbo? Statistikos departamento rodiklis yra paremtas apklausomis ir vertinama, ar žmogus iš tiesų ieško darbo, ar ne. Užimtumo tarnyboje registruotų žmonių buvo gerokai daugiau nei realiai darbo ieškančių asmenų. Dalis žmonių tiesiog registravosi tam, kad nemokėtų mokesčių. Todėl kyla klausimas, kiek jų iš tiesų nenorėjo dirbti ir neplanavo to daryti, o kiek galbūt dirbo, tik nelegaliai. Šiuos dalykus taip pat galima sutvarkyti – tai padėtų mažinti nedarbą“, – pabrėžia jis.
O norint, kad darbuotojai būtų ne tik Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje, reikia spręsti ir regionų ekonomikos problemas. Ž. Mauricas teigia, kad būtina investuoti į regionus ir pramonės įmones. Priešingu atveju susidaro uždaras ratas: ten, kur nėra darbo vietų, žmonės išvyksta, o ten, kur žmonių mažėja, darbdaviams tampa dar sunkiau kurti veiklą.
„Bet kuriuo atveju reikia gaivinti regionus, investuoti į pramonės įmones“, – sako ekonomistas. Tačiau tai susiję ne tik su darbo vietomis. Regionuose reikia ir infrastruktūros, susisiekimo, paslaugų bei sąlygų žmonėms ten gyventi ir kurti ateitį. Dar viena kryptis – žmonių mokymas ir persikvalifikavimas.
V. Lukoševičiaus vertinimu, artimiausius 5–10 metų Lietuva turės plėsti žmonių, galinčių dalyvauti darbo rinkoje, ratą. Tai reiškia lankstesnes sąlygas studentams, vyresnio amžiaus žmonėms, norintiems dirbti ne visą darbo dieną, taip pat aktyvesnį nedirbančių žmonių grąžinimą į darbo rinką. Kartu, jo nuomone, turės keistis ir požiūris į profesinį gyvenimą: „Persikvalifikavimas ir nuolatinis mokymasis taps įprasta profesinio gyvenimo dalimi. Žmogui vis dažniau per savo karjerą teks ne tik išmokti naują įrankį, bet ir iš esmės keisti darbo būdą ar net profesiją.“ Sėkmės receptas Lietuvos darbo rinkai
Paradoksalu, tačiau kol Lietuva kovoja su darbuotojų trūkumu, dalis sektorių jau pradeda mažinti darbuotojų skaičių dėl juos pakeičiančių technologijų. Ž. Mauricas akcentuoja, kad darbuotojų skaičius pradėjo mažėti net IT sektoriuje, kuris ilgą laiką buvo vienas sparčiausiai augusių. V. Lukoševičius taip pat mano, kad auganti darbo jėgos kaina ir darbuotojų trūkumas neišvengiamai skatins verslą investuoti į automatizaciją, technologijas ir dirbtinį intelektą.
„Tikslas neturėtų būti tiesiog „pakeisti žmogų technologija“, bet pasiekti, kad su mažesniu darbuotojų skaičiumi galėtume sukurti daugiau vertės“, – perspėja jis. Taigi Ž. Mauricas įspėja, kad Lietuvai gresia ne viena, o kelios problemos – dalis žmonių gali galutinai pasitraukti iš darbo rinkos, ekonomikai sulėtėjus gali paaštrėti konkurencija tarp vietinių ir imigrantų, o darbuotojų poreikį vis labiau mažins dirbtinis intelektas.
„Dar viena grėsmė – dirbtinis intelektas. Su tuo susijęs ir apskritai per pastaruosius penkerius metus Lietuvoje ženkliai išaugęs kaštų lygis, dėl kurio darbuotojų skaičius pradeda mažėti net tuose sektoriuose, kuriuose jis pastaraisiais metais sparčiai augo. Geras pavyzdys – informacinių technologijų sektorius“, – sako jis. Taigi Lietuvos darbo rinkos ateitis – ne vieno sprendimo rezultatas, o kelių problemų sprendinys.
Pirmiausia, derėtų užtikrinti, kad švietimas ir profesinis rengimas atitikų realų darbo rinkos poreikį. Antra, derėtų sudaryti daugiau galimybių įsidarbinti tiems, kurie šiandien į darbo rinką įsitraukia gana sudėtingai – vyresniems žmonėms, studentams, norintiems dirbti ne visą darbo dieną, regionų gyventojams. Trečia, privaloma aktyviai spręsti ilgalaikio nedarbo problemą. Ketvirta, neišvengiamai teks kalbėti apie imigraciją – teks spręsti, kokių kompetencijų Lietuvai trūksta ir kaip pritraukti būtent tokius darbuotojus, kartu užtikrinant jų integraciją. Penkta, verslui teks didinti produktyvumą. Mažėjant darbuotojų skaičiui, ekonomikos augimas negalės būti grindžiamas vien didesniu įdarbintų žmonių skaičiumi. Ir galiausiai visų šių problemų viršūnėje lieka demografija. Jei į darbo rinką įsilies vis mažiau žmonių, Lietuva turės arba pritraukti daugiau žmonių iš kitur, arba išmokti su mažesniu darbuotojų skaičiumi sukurti daugiau vertės.
„HR Savaitė“ vyks rugsėjo 10–11 dienomis Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO, Vilniuje. Daugiau informacijos apie šių metų konferenciją „HR savaitė Lietuva“ pranešėjus ir temas ieškokite personalokonferencija.lt. Pagrindinis konferencijos partneris „Labbis“, didieji konferencijos partneriai „If“ draudimas ir „Work in Lithuania“.