Todėl reikia ne verstis per galvą bandant pakeisti tai, ko pakeisti negalime, o sutelkti dėmesį į tai, kas yra daug svarbiau nei gimstančiųjų skaičius.
Suminis gimstamumo rodiklis Lietuvoje pernai toliau mažėjo ir yra vienas mažiausių ES – kaip ir Lenkijoje, Ispanijoje ar Maltoje, vienai moteriai tenkantis vaikų skaičius pernai vos viršijo 1. Siekiant stabilaus gyventojų skaičiaus (be imigracijos), gimstamumo rodiklis turėtų siekti apie 2,1, tačiau šiuo metu jokia ES valstybė prie šios kartelės nepriartėjusi.
Ar pinigai gali paskatinti gimstamumą?
N. Mačiulis nesutinka, kad Lietuva – skurdžiausia ES: paaiškino, ką išties rodo duomenys
Empiriniai tyrimai rodo, kad mažėjantį gimstamumą išsivysčiusios šalyse lemia daugybė priežasčių – ne tik ekonominiai veiksniai, bet ir pasikeitusios socialinės ir kultūrinės normos bei prioritetai. Pavyzdžiui, praėjusiame amžiuje buvo normalu dviejų kambarių bute auginti du vaikus. Dabar daugeliui tai nebeatrodo kaip patrauklus gyvenimo kokybės standartas.
Finansinė parama šeimoms išlieka svarbi priemonė kovojant su skurdu bei kompensuojant tėvams prarastas alternatyvias pajamas.
Susiję straipsniai
Tačiau kaip gimstamumo skatinimo priemonė pinigai turi labai ribotą poveikį. Pavyzdžiui, Vengrija taiko vienas dosniausių šeimos ir vaikų paramos finansines priemones, tam skiria apie 5 proc. BVP.
Tačiau gimstamumas krenta ir ten – prieš kelerius metus siekęs 1,6, pernai nukrito iki 1,3 vaiko vienai moteriai. Tai nereiškia, kad nereikia remti šeimų, ypač daugiavaikių, ar ieškoti tvarių priemonių būsto įperkamumui padidinti. Tačiau nereikia turėti iliuzijų, kad dėl to pamatysime iš esmės besikeičią gimstamumo statistiką.
Ar mažas gimstamumas tikrai yra didelė tragedija?
Europoje yra ne viena valstybė, kurioje gyvena mažiau gyventojų nei Lietuvoje, bet iki šių šalių konkurencingumo ir gyvenimo kokybės mums dar toli. Darosi vis akivaizdžiau, kad gyventojų skaičiaus sureikšminimas yra praėjusio amžiaus technologijų, ideologijų ir aktualijų reliktas.
Dažniausiai gyventojų skaičiaus stabilumas arba augimas įvardinamas kaip būtina sąlyga ekonomikos augimui ir klestėjimui. Taip, gyventojų skaičius yra svarbus ir kaip darbo pasiūlos, ir kaip visuminės paklausos veiksnys. Vis tik maža ir atvira Lietuvos ekonomika augo ir augs ne dėl to, kad čia bus daug vartotojų – didžioji dalis mūsų progreso ir klestėjimo priklauso nuo išorinio konkurencingumo, gebėjimo eksportuoti prekes ir paslaugas į kitas pasaulio šalis (pirmiausiai – ES).
Darbo jėgos pasiūla vis dar aktuali kai kuriuose sektoriuose – kas penkta įmonė teigia, kad jų plėtrą riboja darbuotojų trūkumas. Vis tik vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu ši problema taps vis mažiau aktuali.
Naujausi dirbtinio intelekto modeliai savo gebėjimais vis mažiau atsilieka nuo žmonių ir vis dažniau sėkmingai perims ne tik nuobodžiausius rutininius darbus. Jie jau dabar kuria programinę įrangą, analizuoja duomenis, kurią muziką ir daro daug ką, kas prieš kelerius metus atrodė išskirtinė žmogaus intelekto prerogatyva.
Lygiagrečiai vyksta ne mažiau įspūdinga robotų humanoidų technologinė revoliucija. Jei kažkam kyla abejonių dėl jų progreso, rekomenduoju pažiūrėti šių metų robotų olimpinių žaidinių epizodus. Jų kaina mažėja, jie vis dažniau daro vis sudėtingesnes ir ne tik rutinines užduotis, dirba ne tik sandėliuose ar gamyklose, bet ir, pavyzdžiui, slaugos namuose.
Teko girdėti kai kurių ekonomistų pasvarstymus, kad su žemu gimstamumu „neturėsime pakankamų karinių pajėgumų“. Bijau, kad iš kojinės traukiant tokius argumentus gimstamumo nepaskatinsime, priešingai. Beje, pasibaigus robotų olimpinėms žaidynėms, Kinijos liaudies išlaisvinimo armija paragino tyrėjus sutelkti dėmesį į greitesnį šių įspūdingų technologijų adaptavimą kariuomenės poreikiams. Taigi, net ir šioje liūdnojoje gyvenimo realybėje technologijos perims žmogaus vaidmenį.
Keistis turi ne gyventojų prioritetai, o viešasis sektorius
Prie besikeičiančių demografinių aktualijų turi prisitaikyti visas viešasis sektorius. Lengviau pasakyti, kad „skatinsime gimstamumą“, nei imtis esminių struktūrinių reformų, kurių reikalauja mažėjanti ir amžėjanti visuomenė. Jei valstybė turi mažiau gyventojų, mažiau dirbančiųjų ir mažiau mokesčių mokėtojų, atitinkamai lieknėti ir tapti efektyvesniu turi ir visas viešasis sektorius.
Lietuvos viešajame sektoriuje vis dar dirba didesnė dalis dirbančiųjų nei vidutiniškai EBPO šalyse. Tai nereiškia, kad jie nekuria vertės, tačiau turbūt niekas neabejoja, kad yra erdvės ir valstybinių institucijų tinklo ir jų funkcijų konsolidacijai.
Skaidresni ir efektyvesni viešieji pirkimai, lieknesnis biurokratinis aparatas, to paties dirbtinio intelekto instrumentai valstybės valdyme ir viešųjų paslaugų tiekime – tokių pokyčių kontekste nebereikėtų nei mokesčių didinti, nei per daug nerimauti dėl mažėjančio mokesčių mokėtojų skaičiaus.
Svarbiau ne skaičius, o kokybė
Prisipažinus, kad vaikų gimdymas yra labai asmeninis sprendimas, nepasiduodantis politikų raginimams, prašymams ir skatinimams, galima pereiti prie esminių problemų identifikavimų ir jų sprendimo. Kadangi gyventojų, ypač darbingų, skaičius Lietuvoje mažės, galima aiškiau pamatyti kur turi būti sutelktos visos pastangos – į švietimą.
Jei gimsta mažiau vaikų, turime mažiau moksleivių ir studentų, turime investuoti (ne tik pinigus) į tai, kad kiekvienas jų taptų konkurencingas kūrėjas, sprendimų priėmėjas, problemų sprendėjas.
Deja, būtent čia mes esame turime daugiausiai neišspręstų problemų. Naujausias EBPO moksleivių gebėjimo tyrimas rodo, kad Lietuvos moksleivių matematikos ir teksto suvokimo gebėjimai pastaraisiais metais dar suprastėjo (bet galima pasidžiaugti, kad šiek tiek pagerėjo gamtos mokslų žinios).
Labiausiai turėtų neraminti ir tai, kad pagal šį tyrimą aukščiausius pasiekimus Lietuvoje pasiekia tik 8,7 proc. moksleivių (dvigubai mažiau nei Estijoje), o kas šeštas moksleivis nepasiekia minimalių gebėjimų (dvigubai daugiau nei Estijoje).
Deja, Iki šiol išryškėjusios mokyklinio ugdymo problemos dažniausiai buvo sprendžiamos nuleidžiant pasiekimų vertinimo kartelę, o ne ieškant giluminių prastėjančio išsilavinimo priežasčių. Todėl reikia nacionalinio susitarimo ne dėl gimstamumo skatinimo, o dėl švietimo kokybės.
Apibendrinant, šalies demografinė struktūra yra svarbi, tačiau gyventojų skaičius nėra nei lemiantis, nei svarbiausias šalies ekonominės sėkmės kriterijus. Kokybiškas švietimas, atsakingas viešųjų išteklių naudojimas, pažangiausių technologijų diegimas – visa tai gali užtikrinti tolimesnį Lietuvos progresą net ir nesulaukiant pakankamo gimstamumo.