RRT duomenimis, Lietuvos pašto prašoma kompensuoti nuostolingo periodinių leidinių pristatymo suma už 2025 metus pasiekė 10,61 mln. eurų.
„Skaičiai liudija apie gilėjančią sisteminę problemą. Pristatomų periodinių leidinių apimtys kasmet mažėja, tačiau mokesčių mokėtojų padengiami periodinių leidinių pristatymo nuostoliai tik didėja“, – pranešime teigė RRT pirmininkė Jūratė Šovienė.
Per pastarąjį dešimtmetį pristatomų periodinių leidinių apimtys šalyje susitraukė beveik dvigubai – nuo 15,38 mln. 2015 metais iki 7,84 mln. 2025-aisiais, o padengiami jų pristatymo nuostoliai išaugo nuo 4,79 mln. iki 10,62 mln. eurų.
Susiję straipsniai
RRT teigimu, išaugusius nuostolius lėmė neigiamas masto ekonomijos efektas. Logistikos tinklo išlaikymo išlaidos kaimo ir retai apgyvendintose teritorijose išlieka didelės, tačiau jos pasiskirstomos vis mažesniam pristatomų leidinių skaičiui.
Vieno periodinio leidinio pristatymo savikaina, pasak RRT, per dešimtmetį išaugo nuo 0,61 euro iki 1,55 eurų, o likusi dalis buvo dengiama valstybės biudžeto lėšomis.
RRT duomenimis, pernai Lietuvos pašto periodinių leidinių pristatymo bendros sąnaudos sudarė 12,16 mln. eurų, o pajamos tesiekė 1,55 mln. eurų. Paslaugos pajamos padengė tik kiek daugiau nei 12 proc. visų patiriamų Lietuvos pašto išlaidų.
Brangiausiai valstybei pernai kainavo savaitraščio „Savaitė“ pristatymas – jam iš valstybės biudžeto teko skirti 1,7 mln. eurų. „Vakaro žinių“ pristatymas kainavo 430,3 tūkst. eurų, „Draugo“ – 377,8 tūkst. eurų, o „Panevėžio krašto“ – 373 tūkst. eurų.
Tarp dešimties daugiausia valstybės biudžetui kainavusių leidinių dominavo regioninė spauda. Į šį sąrašą taip pat pateko „Šilalės artojas“, „Santaka“, „Darbas“, „Auksinė varpa“, „Mūsų žodis“ ir „Rinkos aikštė“. Šių leidinių pristatymas kartu kainavo daugiau kaip 4,5 mln. eurų ir sudarė 37,2 proc. visų periodinės spaudos pristatymo išlaidų.
Todėl, atsižvelgus į mažėjančias spaudos apimtis, J. Šovienė siūlo svarstyti kitokį valstybės paramos modelį.
„Kitų Europos šalių praktika rodo, kad valstybė gali remti ne vieną konkretų operatorių, o pačią pristatymo paslaugą – nustatyti teritorijas, kuriose ji komercinėmis sąlygomis nėra gyvybinga, ir konkurso būdu parinkti efektyviausiai ją galinčius teikti operatorius. Kartu tai galėtų atverti daugiau galimybių regioniniams verslams. Toks modelis sukurtų konkurenciją dėl valstybės lėšų ir skatintų ieškoti ekonomiškesnių pristatymo sprendimų“, – teigė J. Šovienė.