Rugpjūčio 22 d. Lietuvą nusiaubusi audra sukėlė ant kojų ne tik avarines tarnybas ir nuostolių patyrusius gyventojus.

Ji tapo tarsi lakmuso popierėliu, rodančiu, kaip esame pasirengę ekstremalioms situacijoms, – ar tai būtų gamtos stichijos, ar, blogiausiu atveju, net karinis konfliktas.

Aukšto įvertinimo dėl atsparumo panašiems įvykiams Lietuvai gauti bent kol kas nepavyktų. Nors „Energijos skirstymo operatorius“ (ESO) jau prieš audrą skelbė, kad bus mobilizuotos visos pajėgos, tai nepadėjo.

Paties ESO svetainė su žemėlapiu, kuriame realiuoju laiku rodomi elektros tiekimo sutrikimai, nusidažė raudonomis spalvomis, o netrukus prie jos prisijungti kurį laiką išvis tapo neįmanoma.

[[ge:lrytas:lrytas:43691670]]

Vos per kelias valandas šimtai tūkstančių gyventojų liko be elektros. Po kurio laiko didelė dalis jų – ir be mobiliojo ryšio, nes sutrikus elektros tiekimui ir išsikrovus kelias valandas atlaikančioms baterijoms operatorių bokštai su visa įranga išsijungė, išskyrus tuos, kurie turėjo generatorius.

Šis atvejis parodė, kiek esame priklausomi būtent nuo elektros. Nelikus jos sustojo net kai kurie traukiniai, neveikė labiausiai pažeistose teritorijose dirbančios degalinės, namuose ėmė atšildinėti šaldytuvai.

[[ge:lrytas:lrytas:43733344]][[ge:lrytas:lrytas:43735893]][[ge:lrytas:lrytas:43710066]][[ge:lrytas:lrytas:43732065]]

Ką jau kalbėti apie sodybose įstrigusius elektromobilių savininkus, kurie nespėjo įsikrauti baterijų.

Elektros inžinierius galima tik suprasti ir užjausti, nes jie tapo užversti darbais itin ilgam. Tačiau dėl sutrikimų žmonės ėmė burnoti ne tik jų, bet ir valdžios adresu. Kartais – gana taikliai.

Ko verti vien premjero M. Sinkevičiaus postringavimai: esą trūksta elektros specialistų, o visi turimi užversti darbais, tačiau labai blogai, kad energijos tiekimas neatkuriamas per dieną.

Tarsi būtų galima mostelėti burtų lazdele, ir viskas susitvarkys. Tik po kelių dienų susizgribta, kad šalinti audros padarinius gali būti pasitelkta ir kariuomenė. Kodėl tokio plano nebuvo anksčiau?

Kone viską išmanantis susisiekimo ministras J. Taminskas iškart surado kaltininkus: anot jo, ESO pasirengimas rodo nepagarbą tautiečiams, o mobiliojo ryšio operatoriai, ministro pavadinti „privatukais“, turėtų imti pavyzdį iš Lietuvos radijo ir televizijos centro, kurio bokštai nenustojo veikę.

Dalis tiesos šiuose žodžiuose yra. Ryšio tiekėjai tikrai galėtų pasirūpinti tiek generatoriais ties kiekvienu bokštu, tiek juos prižiūrinčiomis komandomis. Tačiau tai kainuotų milijonus, o galiausiai sąnaudas vis tiek padengtų ryšio vartotojai.

[[ge:lrytas:lrytas:43740125]]

Kita vertus, mobiliojo ryšio kompanijos iki šiol buvo spaudžiamos kiek įmanoma investuoti į jo plėtrą, kad nebeliktų vadinamųjų baltųjų dėmių.

Jei aprėptis valstybei jau atrodo tinkama, tuomet galima investicijas nukreipti būtent į ryšio patikimumą.

Tačiau prioritetus turi sudėlioti ne kas kitas, kaip pati Susisiekimo ministerija, kuri yra atsakinga už šią sritį.

Tuo metu iš Vidaus reikalų ministerijos audros tema – kol kas kapų tyla. O juk ji, berods, turėtų būti atsakinga už civilinę saugą ir gyventojų pasirengimą nenumatytiems atvejams.

Tiek žvelgiant į Ukrainos pavyzdį, tiek į besikeičiantį klimatą yra akivaizdu, kad pasiruošti panašioms situacijoms reikia iš anksto.

Tačiau būtent valstybės institucijos turi suteikti postūmį: šviesti visuomenę, padėti sudaryti reikalingų ir nuolat turėtinų daiktų ar maisto atsargų sąrašus, nurodyti, kur ir kokiais būdais galima kreiptis pagalbos krizės atveju.

Kita vertus, patys žmonės irgi turi suprasti, kad jiems reikia investuoti patiems. Vandens ir negendančio maisto atsargos esant atokesnėse vietovėse tiesiog privalomos, o geriausia jų turėti ir miestuose.

Sodybų savininkams elektros generatorius ar paprasčiausias dujines virykles, kurios parduodamos bet kurioje turizmo reikmenų parduotuvėje, dera turėti nuolat, o ne ieškoti jų jau dingus elektrai. Kaip ir bent jau apypilnį degalų baką.

Audros nuostoliai greičiausiai bus skaičiuojami dar ilgai. O Vyriausybės irgi laukia daug sunkių sprendimų.

Pavyzdžiui, ką daryti su oru einančiomis elektros linijomis. ESO vadovybė siūlo miškingose vietovėse didinti proskynas iki 20–25 metrų. Tik dėl to būtų sulaukta milžiniško žaliųjų, galbūt ir miškininkų pasipriešinimo.

Kitas variantas – užkasti visas linijas po žeme. Tai pamažu daroma, bet tokia išeitis labai brangi: gerokai seniau buvo apskaičiuota, kad tai atsieitų bent porą milijardų eurų, o dabar – tikriausiai dar keliais milijardais daugiau.

[[ge:lrytas:lrytas:43740111]]

Kad ir kaip būtų, jau bent ministrų kabineto lygiu reikalingas veiksmų planas, kad tokie elektros sutrikimai nepasikartotų.

Veikiausiai audra neliks patenkinti ir biokuro gamintojai: žaliavos jiems bus apstu, tačiau dėl didelės pasiūlos gali nutikti taip, kad pastaruoju metu smarkiai pakilusios jos kainos ims leistis. Aišku, centrinis šildymas dėl to taptų pigesnis.

Elektromobilių pardavėjams irgi nesaldu – stichija parodė, kad šios transporto priemonės kol kas itin pažeidžiamos.

Apskritai iš šios audros galima išpešti labai daug pamokų. Ir ne tokių skausmingų – juk tikrai pasisekė, kad stichija siautėjo vasaros pabaigoje, o ne žiemą, kai pasekmės būtų gerokai skaudesnės, o su padariniais tektų tvarkytis nepalyginti ilgiau.

Užteko vienos audros, kad subyrėtų mitas apie pasirengusią Lietuvą: šie dalykai ypač kelia nerimą (1)