Po šimto metų Šventosios uoste – visų ilgai lauktas virsmas

Prieš šimtą metų per 1925–1926 metus prie Šventosios upės žiočių pastatytas uostas turėjo išskirtinę paskirtį. Tai buvo pirmieji jaunos mūsų valstybės vartai į Baltijos jūrą.

Dabar startavo kitas jų istorijos etapas – prie senojo molo esančiame paplūdimyje rugsėjo 11-ąją padėtas kertinis uosto molų akmuo – maždaug toje pačioje vietoje, kur tai buvo padaryta 1925-ųjų balandį.

Molų jūroje statyba – vienas svarbiausių Šventosios uosto atkūrimo etapų. Molai tarnaus ne tik laivams, žvejybai, buriavimui – tai bus nauja Šventosios jūrinė erdvė, skirta ir žmonių poilsiui, turizmui bei visai Lietuvos jūrinei kultūrai.

Atkurtu uostu naudosis žvejai, pramoginių laivų ir jachtų savininkai, valstybės institucijos, Lietuvos kariuomenė. Jis yra būtinas ir platesnei jūrinės ekonomikos plėtrai.

Apie būtinybę atstatyti ne kam kitam, bet būtent valstybei priklausantį Šventosios jūrų uostą kalbėta kone tris dešimtmečius, bet virsmas įvyko tik tada, kai, Palangos miesto savivaldybei priprašius, 2018-aisiais Vyriausybė uostą jai valdyti perdavė patikėjimo teise.

Šiemet birželį Palangos miesto savivaldybė pasirašė svarbiausio Šventosios jūrų uosto rekonstrukcijos etapo rangos darbų sutartis su tarptautinį konkursą laimėjusia lietuviško kapitalo bendrove „Tilsta“. Sutartyse numatytos molų jūroje bei kitos pagrindinės uosto infrastruktūros statybos.

Pasirašytos rangos sutarties vertė siekia 38,23 mln. eurų. Projektas bus finansuojamas Europos Sąjungos struktūrinių fondų, valstybės ir Palangos miesto savivaldybės biudžeto lėšomis.

Palangiškiai neabejoja – Šventosios jūrų uosto atkūrimas yra istorinis žingsnis ne tik Palangai bei pajūriui, bet ir visai Lietuvai kaip jūrinei valstybei.

Daugelį metų brandintas projektas pagaliau pereina į svarbiausią įgyvendinimo etapą – pastačius molus bus sukurta bazinė infrastruktūra, be kurios uostas negalėtų visavertiškai funkcionuoti. Jie suformuos įplauką į uostą ir apsaugos ją nuo Baltijos jūros bangavimo bei smėlio užnašų.

Svarbi ir aplinkosauginė projekto nauda – molai padės sulaikyti smėlio sąnašas, kurios galės būti panaudojamos Palangos paplūdimiams papildyti.

„Molai yra patys svarbiausi – uostas be jų negali plėstis. Iš viso statant molus uosto istorijoje tai jau bus trečiasis bandymas sustabdyti dugnu migruojantį smėlį“, – sakė Šventosios jūrų uosto direktorius Mindaugas Skritulskas.

Pasak jo, įgyvendinant projektą bus pastatytas 647,5 metro ilgio pietinis molas ir šiek tiek trumpesnis – 402,5 metro ilgio šiaurinis molas.

Pastarasis molas pirmiausia atliks krantosauginę funkciją – sulaikys smėlio sąnašas ir padės užtikrinti, kad įplauka nuolat veiktų. Beje, kad būtų lengviau įsivaizduoti molų ilgį, galima palyginti – Palangos tiltas yra 450 metrų ilgio.

Hidrotechniniai statiniai bus įrengiami naudojant akmens riedulius, gelžbetonio ir metalo konstrukcijas.

„Pietinis molas bus gelžbetoninis, nes ties juo bus įrengtos keturios krantinės, kurių ilgis sieks nuo 57,6 iki 254,4 metro. Jos taps pagrindine būsimo uosto vidaus infrastruktūros dalimi.

Taip pat ant šio molo bus įrengta promenada – pasivaikščioti skirta vieta. Pirsas vietomis sieks iki 17 metrų pločio ir, ko gero, jis taps poilsiautojų traukos objektu, konkuruojančiu su Palangos tiltu, – vaikštinėjant pirsu bus galima stebėti ateinančius ir į jūrą išeinančius laivus.

Trauką padidins ir atitinkama infrastruktūra: ties uostu įrengta automobilių parkavimo aikštelė, galimybė dviračių taku į jį atvažiuoti iš Palangos.

Be to, Palanga turi ambicingą projektą – ateityje planuojama pratęsti Vytauto gatvę, tad bus nutiestas dar vienas Liepojos plentui alternatyvus kelias tarp Palangos ir Šventosios, kuris drieksis pro pajūrio gyvenvietes – Kontininkus, Kunigiškius, Mančiškę“, – sakė M. Skritulskas.

Pagal projektą uosto akvatorijoje planuojama įrengti ilgalaikio švartavimo vietas mažiesiems laivams ir jachtoms, taip sudarant sąlygas tolesnei marinų plėtrai bei aktyvesniam jūrinio ir pakrančių turizmo plėtojimui.

Didelę įgyvendinamo projekto dalį sudarys akvatorijos ir įplaukos kanalo gilinimo darbai. Akvatorijos gylis sieks 4 metrus, o esant poreikiui bus galimybė ją pagilinti iki 6 metrų.

Tai leis saugiai priimti žvejybinius ir pramoginius laivus, jachtas, o ateityje – ir pakrančių apsaugos, gelbėjimo bei kitus specialiosios paskirties laivus.

Siekiant sumažinti smėlio patekimą į uostą ir užtikrinti, kad įplauka nuolat funkcionuotų, bus pastatyta 135 metrų ilgio povandeninė atraminė sienutė.

Atliekant rangos darbus bus įrengta ir visa būtinoji uosto infrastruktūra – švartavimo įranga, elektros ir vandens tiekimo kolonėlės laivams, apšvietimo sistemos, inžineriniai tinklai bei kita laivams aptarnauti reikalinga infrastruktūra.

Projektas bus įgyvendinamas trimis etapais. Pirmiausia bus statomi molai ir formuojama įplauka, vėliau įrengiamos krantinės, povandeninė atraminė sienutė bei vykdomi akvatorijos gilinimo darbai. Paskutiniame etape bus įrengiami inžineriniai tinklai ir kita uosto aptarnavimo infrastruktūra.

Anot konkursą laimėjusios įmonės „Tilsta“ generalinio direktoriaus Eduardo Grinavecko, Šventosios jūrų uosto atkūrimas yra vienas sudėtingiausių šiuo metu bendrovės Lietuvoje įgyvendinamų hidrotechninės infrastruktūros projektų.

Pernai Šventosios uosto direkcija buvo parengusi parodą, skirtą Šventosios jūrų uosto šimtmečiui. Pasak šio uosto direktoriaus M. Skritulsko, parodoje buvo peržvelgta ir 100 metų uosto plėtra, ir pristatyti jo pokyčiai – supažindinta su projektais, kuriuos dabar pradedama įgyvendinti.

Pasak M. Skritulsko, jaunai Lietuvos valstybei buvo būtinas išėjimas į Baltijos jūrą.

„1925-ųjų pavasarį nepriklausomos Lietuvos Vyriausybė nusprendė pastatyti Šventosios uostą.

Tais pačiais metais iš akmenų buvo suręstas 380 metrų ilgio pietinis molas, po metų – 230 metrų ilgio šiaurinis molas. Tarpukario Vyriausybė buvo suplanavusi Šventąją plėtoti kaip uostamiestį, gyventojų skaičių padidinant iki 15 tūkst.

Galima palyginti – šiuo metu Šventojoje gyvena vos 1,5 tūkst. žmonių. Tuo metu Šventojoje buvo pradėtos projektuoti plačios gatvės, skverai, parkai – Vyriausybė rimtai ėmėsi darbų. O ir realija buvo tokia: pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui iki pat 1925-ųjų Klaipėdos krašto ateitis buvo neaiški ir Lietuva tuo metu dar nevaldė Klaipėdos uosto.

Tuomet, kai Palanga ir Šventoji 1921-aisiais buvo atiduotos Lietuvai, vienintelis išėjimas į jūrą buvo būtent Šventojoje“, – pasakojo M. Skritulskas.

Pasak jo, uostą buvo sumanyta plėtoti trimis etapais, pastatant didelį žvejų uostą su molais – 930 metrų ilgio pietiniu molu ir 850 metrų ilgio šiauriniu.

„Akvatoriją buvo numatyta pagilinti iki 8 metrų gylio, nes norėta, kad uostas būtų skirtas ne tik žvejų, bet ir prekybiniams laivams.

Vis dėlto molai buvo pastatyti kuklesni. Jų likučiai šiuo metu ir yra regimi jūroje, yra išlikusi ir 1938 metais statyta gelžbetoninė krantinė. Jos būklė gana gera. Pagilinus senvagę, ji puikiausiai tarnaus ir ateityje.

Dar užsiminčiau, kad tuomet, kai 1939 metais iš Lietuvos vėl buvo atplėštas Klaipėdos uostas, karo laivynas pasitraukė į Šventąją, o prie šios krantinės buvo prisišvartavęs ir 60 metrų ilgio laivas „Antanas Smetona“, – kalbėjo M. Skritulskas.

Pasak jo, iki šių dienų yra išlikusios krantinės liekanos su geležiniais švartavimo žiedais, prie kurių buvo švartuojamas šis didžiausias tuometinės Lietuvos karo laivas.

„Šiais metais nusprendėme pakoreguoti rengiamą krantinės projektą. Jį rengusiai bendrovei „Sweco Lietuva“ suformavome užduotį integruoti šios senos krantinės dalį į naujai projektuojamą krantinę, taip įamžinant legendinio laivo atminimą“, – užsiminė M. Skritulskas.

Maždaug prieš 30 metų, studijuojant universitete, jam į rankas pateko Užsienio reikalų ministerijos fonduose saugomas susirašinėjimas tarp buvusio Klaipėdos krašto gubernatoriaus ir Vokietijos: diplomatiniais kanalais buvo gautas Vokietijos siūlymas kompensuoti Šventosios uosto atstatymą.

„Lietuva atsisakė priimti pasiūlymą – bijojo susidėti su nacistine Vokietija. Tais pačiais 1939-aisiais Lietuva dar bandė uostą plėtoti kaip prekybinį. Tam buvo skirta papildomų investicijų, nutiestas geležinkelis nuo Darbėnų iki Šventosios“, – istorijos žiniomis pasidalino uosto vadovas.

Anot M. Skritulsko, šiuo metu baigiamas rengti regioninės buriavimo mokyklos statybos techninis projektas. Statybas planuojama pradėti dar šiais metais.

„Tai ypač svarbus projektas – Lietuva pagaliau turės pirmąją buriavimo mokyklą. Tai bus 400 kv. metrų ploto pastatas, kuriame bus įrengtos teorijos mokymo klasės bei patalpos inventoriui laikyti.

Vaikų mokymas buriuoti – neformalus ugdymas – ypač svarbus, kad gerėtų mūsų įgūdžiai jūroje, nes, palyginti su kitais Baltijos šalių gyventojais, mes per mažai ją pažįstame“, – teigė M. Skritulskas.

Jo teigimu, sovietmečiu lietuviai nebuvo skatinami pažinti jūros – nebuvo mokoma nei buriavimo, nei laivybos. Ir apskritai lietuviams jūra yra gana tolima. „O štai latviai turi ilgą krantą, nes jie turi ir Rygos įlanką, estai – taip pat.

Mes realiai tik 1921 metais išsimušėme langą į jūrą. O ir sovietmečiu nebuvo nei žvejybinių, nei pramoginių laivų vedimo į jūrą tradicijos. Jachtų galėjo turėti tik organizacijos, įmonės, o privatūs asmenys buvo kviečiami tik kaip kapitonai. Šiuo metu situacija visiškai kitokia – pramoginių laivų gausėja.

Nors Šventosios uosto plėtros projekte yra numatyta 500 vietų laivams statyti, tai nepatenkins visų poreikių. Apskaičiuota, kad iš viso Lietuvos uostuose jachtoms švartuoti reikėtų apie 8 tūkst. vietų.

Tiek vietos nėra nei Klaipėdos, nei Drėvernos uostuose, ir kai kurie žmonės savo laivus laiko Lenkijoje arba Latvijoje“, – situaciją apibūdino M. Skritulskas.

Tarptautinis Šventosios jūrų uosto infrastruktūros – vandens statinių (molų ir krantinių) statybos darbų konkursas buvo paskelbtas šių metų vasarį.

Visi statybos darbai turi būti atlikti per 25 mėnesius nuo sutarties įsigaliojimo dienos. Esant nenumatytoms ir nuo rangovo nepriklausančioms aplinkybėms darbų atlikimo terminas šalių susitarimu galės būti pratęstas du kartus po šešis mėnesius.

Įgyvendinus projektą Lietuva turės modernų mažųjų ir specialiosios paskirties laivų uostą Baltijos jūros pakrantėje. Jis sustiprins šalies jūrinę infrastruktūrą, prisidės prie regiono ekonominės plėtros, naujų darbo vietų kūrimo ir pakrančių turizmo augimo Vakarų Lietuvoje.

Palangos miesto savivaldybė jau yra įgyvendinusi vieną iš Šventosios uosto atkūrimo etapų – modernios žvejų infrastruktūros sukūrimo projektą. Jo metu buvo įrengta žvejybos veiklai reikalinga infrastruktūra, sudarytos geresnės sąlygos vietos žvejams ir pasirengta tolesnei uosto plėtrai.