Tad kur baigiasi būtinas pakeitimas ir prasideda situacija, kai po konkurso iš esmės keičiamos sąlygos, dėl kurių rangovai varžėsi?
Rangovas: mūsų pasiūlymų kartais nenori girdėti
Statybų ir infrastruktūros darbus atliekančios įmonės KRS generalinio direktoriaus Pauliaus Grigo vertinimu, rangovo praktinės žinios tokiose situacijose turėtų būti vertinamos rimčiau.
Susiję straipsniai
„Jei projekte kažkas neįvertinta, sakoma: kompetentingas rangovas privalėjo įvertinti. O kai tas pats rangovas ateina su logišku sprendimu, kaip sutaupyti ir nesuprastinti sprendimo, atsakymas dažniausiai toks: bando pasipelnyti ar ne jo reikalas.“
Pasak jo, būna atvejų, kai rangovas jau pradėjęs darbus pamato, kad numatytas sprendimas neatitiks realaus poreikio.
„Užsakovas suprojektavo įrangą, mūsų inžinieriai pradėjus darbus pamatė, kad ji veiks ne pagal naudotojo poreikį.
Signalizavome iš karto, tačiau teko praeiti kryžiaus kelius, kad būtų sureaguota. Galiausiai įranga buvo pakeista ir lygiai taip, kaip nuo pirmos dienos ir siūlėme“, – pasakoja P. Grigas.
Jis įsitikinęs: kai po konkurso keičiamas sprendinys, darbų apimtis ar kaina, svarbu įvertinti ir tai, ar toks pakeitimas galėjo turėti įtakos pačiam konkursui.
Ne kiekvienas pakeitimas yra įtartinas
Viešųjų pirkimų ir projektų valdymo ekspertė, daugelį metų dirbanti viešajame sektoriuje, puikiai pažįsta šią virtuvę.
Ji sutiko papasakoti, kur, jos vertinimu, valstybinėse statybose atsiranda daugiausia rizikų.
Tačiau savo vardo ir pavardės atskleisti pašnekovė nepanoro. Atvirumas apie valstybinių projektų problemas, kaip pati pripažįsta, kartais kainuoja per daug.
Vis dėlto specialistė pabrėžia: ne kiekvienas projekto pakeitimas savaime reiškia pažeidimą.
„Būtina atskirti objektyviai reikalingą projekto atnaujinimą nuo pakeitimo, kuriuo ištaisomos galimai sąmoningai paliktos klaidos arba iš esmės pakeičiamas konkurso rezultatas.“
Tai ypač aktualu valstybiniuose projektuose, kurių įgyvendinimas nuo idėjos iki realių statybų gali užtrukti metų metus. Per tokį laiką pasikeičia aplinkybės, kurių projekto rengimo metu nebūtinai buvo galima numatyti.
„Valstybės projektai dažnai įgyvendinami su ilgomis pertraukomis dėl finansavimo trūkumo, pasikeitusių politinių prioritetų, valdžios sprendimų, teisminių ginčų ar užsitęsusių pirkimo procedūrų“, – nurodo ji.
Todėl projektas, kuris buvo logiškas jo parengimo metu, po kelerių metų gali nebeatitikti realios situacijos.
„Nuo projekto parengimo ar statybą leidžiančio dokumento išdavimo iki realios statybos pradžios gali praeiti ne vieni metai.
Per tą laiką pasikeičia technologijos, rinkoje atsiranda efektyvesnių medžiagų ir įrenginių, pakinta teisės aktų reikalavimai, o dalis sprendinių tampa techniškai ar morališkai pasenę. Tokiais atvejais pakeitimai yra ne tik teisėti, bet ir būtini“, – pabrėžia ekspertė.
Specialistės vertinimu, todėl vien pažvelgus į galutinį projektą ir pamačius, kad jis skiriasi nuo pirminio, negalima automatiškai teigti, jog valstybė buvo apgauta ar pirkimas atliktas neskaidriai.
„Nemanau, kad pagrindinė problema yra pati viešųjų pirkimų sistema. Viešųjų pirkimų įstatymas gana aiškiai nustato, kada ir kokiomis sąlygomis sudaryta sutartis gali būti keičiama.
Tinkamai taikomos taisyklės leidžia atlikti objektyviai būtinus pakeitimus, kartu saugant sąžiningą konkurenciją ir viešąsias lėšas.“
Pavojingiausia vieta – kai nebeaišku, kodėl buvo pakeista
Tarp būtino atnaujinimo ir pakeitimo, kuris gali pakeisti patį konkurso rezultatą, yra esminis skirtumas.
Viešųjų pirkimų specialistės vertinimu, problema prasideda tada, kai trūksta nuoseklios priežiūros ir vienodo taisyklių taikymo.
„Nemanau, kad pagrindinė problema yra pati viešųjų pirkimų sistema. Viešųjų pirkimų įstatymas gana aiškiai nustato, kada ir kokiomis sąlygomis sudaryta sutartis gali būti keičiama.
Tinkamai taikomos taisyklės leidžia atlikti objektyviai būtinus pakeitimus, kartu saugant sąžiningą konkurenciją ir viešąsias lėšas.“
„Didžiausia problema, mano vertinimu, yra stiprios, nuoseklią metodinę ir prevencinę priežiūrą vykdančios institucijos stoka.“
Dėl to, pasak ekspertės, susidaro dvi priešingos praktikos.
„Vieni užsakovai vengia net teisėtų ir projektui būtinų pakeitimų, bijodami audito išvadų ar galimų pažeidimų, o kiti gana laisvai keičia sprendinius, darbų apimtį ar kainą.
Kai trūksta prevencinės kontrolės, vienodos praktikos ir realios atsakomybės, atsiranda erdvės keisti ne tik tai, kas objektyviai būtina, bet ir tai, ko pakeitimą buvo galima numatyti iki pirkimo arba kas iš esmės pakeičia konkurso rezultatą.“
Ką turėtų matyti visuomenė?
Ekspertės manymu, atsakymų nereikėtų ieškoti tik tada, kai projektas jau baigtas ir galutinė suma gerokai nutolusi nuo pradinės.
„Pirmiausia reikėtų nustatyti privalomą viešųjų investicinių statybos projektų viešinimo tvarką, apimančią visą projekto gyvavimo ciklą – nuo investicinio projekto ir projektavimo užduoties iki statybos užbaigimo akto.“
Pasak jos, viešai turėtų būti matoma gerokai daugiau nei pradinė projekto vertė.
„Vienoje viešai prieinamoje sistemoje turėtų būti skelbiami detalūs projektavimo dokumentai ir brėžiniai, lokalinės sąmatos, atliktų darbų aktai, visi techninių sprendinių pakeitimai, jų pagrindimas ir pakeitimų sąmatos.“
Tačiau svarbu ne vien sukaupti dokumentus. Iš jų turi būti galima suprasti, kas ir kodėl pasikeitė.
„Taip pat turėtų būti aiškiai matoma, kas pakeitimą inicijavo ir suderino, dėl kokių priežasčių jis buvo būtinas, kokios alternatyvos įvertintos ir kaip jis paveikė projekto kainą, kokybę, eksploatavimo sąnaudas bei įgyvendinimo terminus.
Viešumas leistų palyginti, kas buvo suprojektuota ir nupirkta, už kokią kainą rangovas laimėjo konkursą ir kas faktiškai buvo įgyvendinta.“
Mažiausia kaina gali būti tik pradžia
Kitas šios istorijos sluoksnis – pradinė projekto kaina. KRS generalinio direktoriaus P. Grigo vertinimu, vienas skaičius konkurso pasiūlyme ne visada leidžia suprasti, kuris pasiūlymas valstybei iš tiesų bus naudingiausias.
„Reikia žiūrėti į visumą. Rimtose Europos rinkose derybose paprastai koncentruojamasi ne į pigiausią ir ne į brangiausią pasiūlymą, o į vidurio pasiūlymus.
Praktika rodo: teisinga kaina paprastai yra ten“, – akcentuoja KRS vadovas.
Jo vertinimu, problema gali slypėti ir tame, kaip Lietuvoje suprantamos derybos viešuosiuose pirkimuose.
„Jei pirkime numatytos derybos, dažniausiai tai reiškia raštišką prašymą pateikti mažesnę kainą. Niekas nesikalba. Niekas nesitaria. Niekas neklausia, kaip geriau padaryti. Reiškia – pasiūlymai analizuojami paviršutiniškai.“
Tuo tarpu privačiame sektoriuje pasiūlymas dažniau vertinamas kaip visuma.
„Įsigilinama į pasiūlymus. Suprantama, kas ką siūlo, kur kieno stipriosios pusės.
Derybų metu sudėliojamas abiem pusėm tinkamas pasiūlymas: terminas, kaina, papildomos opcijos, projekto komanda.
Laimi geriausias pasiūlymas kaip visuma, o ne vienas skaičius sąmatos eilutėje“, – sako verslininkas.
Taigi klausimas apie viešųjų statybų kainą prasideda ne nuo to, kiek parašyta konkurso laimėtojo pasiūlyme. Jis baigiasi tik tada, kai galima aiškiai parodyti, už ką valstybė sumokėjo galutinę sumą ir kodėl ji pasikeitė.
Projekto istorija turėtų būti matoma iki paskutinio euro
Ekspertės vertinimu, kontrolė taip pat neturėtų prasidėti tik tada, kai projektas jau baigtas.
„Būtina griežtesnė ir nuoseklesnė perkančiųjų organizacijų bei perkančiųjų subjektų vykdomų sutarčių kontrolė. Ji turėtų būti ne vien formali ir atliekama projektui pasibaigus, bet ir prevencinė.“
Tokiu atveju būtų galima anksčiau pamatyti ne tik akivaizdžiai nepagrįstus pakeitimus, bet ir situacijas, kai skirtingai interpretuojamos taisyklės arba sprendimai priimami neturint pakankamo pagrindimo.
Galiausiai, kiekvienas reikšmingas pakeitimas turėtų būti vertinamas ne vien pagal tai, ar jį galima formaliai įteisinti.
Svarbiausia turėtų būti suprasti, kodėl jo prireikė, ar jis buvo neišvengiamas ir kokią įtaką turėjo visam projektui.
O svarbiausias kontrolinis klausimas lieka labai paprastas: jeigu visi šie pasikeitimai būtų buvę žinomi konkurso pradžioje, ar konkurse būtų dalyvavę tie patys rangovai, siūlydami tas pačias sąlygas?
Tokios projekto istorijos, pasak ekspertės, reikėtų tam, kad būtų galima matyti visą sprendimų kelią – nuo konkurso iki galutinio rezultato.
„Didžiausią skaidrumą sukurtų visiškai atsekama projekto istorija: kas buvo suplanuota, kas nupirkta, kas pakeista, kas priėmė sprendimą ir kiek galutinis rezultatas kainavo valstybei.“
Tačiau projekto istorija neatsiejama ir nuo to, kaip pats konkursas buvo vertinamas jo pradžioje.
KRS generalinio direktoriaus P. Grigo teigimu, vienas skaičius pasiūlyme ne visada parodo, kuris rangovas valstybei iš tiesų pasiūlė geriausią variantą.
„Įsigilinama į pasiūlymus. Suprantama, kas ką siūlo, kur kieno stipriosios pusės. Derybų metu sudėliojamas abiem pusėm tinkamas pasiūlymas: terminas, kaina, papildomos opcijos, projekto komanda.
Laimi geriausias pasiūlymas kaip visuma, o ne vienas skaičius sąmatos eilutėje“, – sako verslininkas.
Todėl galutinis projekto vertinimas prasideda ne nuo paskutinės sąskaitos. Reikia matyti visą kelią – kas buvo pasiūlyta konkurse, kas pasikeitė statybų metu ir kodėl.