Šeimos politika – šios Vyriausybės vizitinė kortelė. Pristatydamas svarbiausius rudens politinio sezono darbus taip gimstamumo skatinimą pabrėžė premjeras M.Sinkevičius.

Seimo rudens sesijoje pradžioje buvo pateiktas ambicingas vadinamasis Šeimos paketas.

Planuose, kurių įgyvendinimas kainuotų beveik 800 mln. eurų, – būsto finansavimo programa regionuose, didesni pinigai vaiko priežiūrai, išmokos po emigracijos grįžusioms šeimoms, nemokami pietūs visiems mokiniams nuo penktos iki dešimtos klasės.

Pastarajai priemonei numatoma skirti kone 400 mln. eurų, bet ją įgyvendinti tektų jau kitos kadencijos Vyriausybei. Todėl opozicija jau sukritikavo šiuos užmojus.

[[ge:lrytas:lrytas:41908333]]

Valdantieji šeimos politiką greta gynybos finansavimo ir pensijų didinimo įvardijo vienu ateinančių metų biudžeto neginčytinų prioritetų. Nors valstybės išlaidos viršys pajamas, vis viena šiuos poreikius žadama tenkinti iš ekonomikos augimo ar ūkiškiau naudojant finansus. Pagyvensim – pamatysim.

Valstiečių lyderis A.Veryga gimstamumo didinimą netgi siejo su valstybės gynyba: „Jei Lietuvoje nebus žmonių, ir gynyba nebus reikalinga, nes neliks ką ginti.“

[[ge:lrytas:lrytas:43163184]][[ge:lrytas:lrytas:43266546]][[ge:lrytas:lrytas:43740966]][[ge:lrytas:lrytas:43811332]][[ge:lrytas:lrytas:43884355]]

Šventa teisybė, ginčytis neįmanoma. Bet nebūna taip, kad nieko nebūtų. Lietuvos teritorijoje ir ateityje gyvens žmonės, tik neaišku, ar daug tarp jų bus lietuvių.

Nerimauti dėl tokios ateities nėra joks nacionalizmas. Lietuvos valstybė išliks tik išsaugojus lietuvių tautos tapatybę, kalbą, kultūrą. Todėl rūpintis gimstamumo didinimu privalo kiekviena atsakomybę už savo šalį jaučianti valdžia ir visuomenė.

Siekiui didinti gimstamumą negali prieštarauti ir valdžią kritikuojanti opozicija. Premjeras M.Sinkevičius siūlo pasirašyti partijų susitarimą, panašiai kaip dėl gynybos, nes tai garantuotų daug metų trunkančios programos tęstinumą keičiantis valdžioms.

Demografinės padėties gerinimui, kaip ir gynybai bei svarbiausiems užsienio politikos tikslams, iš esmės pritaria visos Lietuvos partijos, bet kaip tai daryti – nuomonės išsiskiria.

Iš tiesų, vien finansinės priemonės neišspręs demografijos problemų, antraip nepaprastai turtingoje, milžinišką 2 trilijonų eurų gerovės fondą turinčioje Norvegijoje norvegų šeimos būtų daugiavaikės. Tačiau ir šioje šalyje gimstamumas vienai moteriai siekia 1,45–1,48 vaiko, o kartų kaitai garantuoti reikia, kad būtų 2,1 vaiko rodiklis.

Kita vertus, Lietuvoje gimstamumas daug prastesnis – siekia vos 1,0–1,1 vaiko moteriai, o tai vienas sparčiausių nuosmukių visame regione.

Antai Latvijoje – 1,18–1,24 vaiko, Lenkijoje – 1,10–1,14, Estijoje – 1,131 vaiko. Bet pastaraisiais metais Estijoje taip pat fiksuotas žaibiškas gimimų nuosmukis. Mat šioje šalyje įdiegtų labai dosnių tėvystės atostogų programų efektas išsikvėpė – galbūt ir dėl ekonominio sąstingio, ir dėl karo grėsmės.

Užtat pusbadžiu gyvenančiame Čade, Somalyje ir Konge vienai moteriai tenka net per 5,8 vaiko, karo nusiaubtame islamistų režimo valdomame Afganistane – 4,54 vaiko. Vadinasi, visiškas skurdas, pavojus gyvybei nenuslopina noro gimdyti vaikus, kai jį skatina religija, papročiai, ankstyvos santuokos, be to, ir kontraceptinių priemonių nenaudojimas.

Vis dėlto ar tikrai išmokų vaikui didinimas, kaip tvirtina ekonomistas N.Mačiulis, – tik pinigai, išmesti į balą? Turbūt tiesos vertėtų ieškoti per kraštutinių nuomonių vidurį. Atskira finansinė priemonė negali esmingai pagerinti demografinės padėties, bet jų visuma ilgainiui galėtų prisidėti prie padėties švelninimo.

Šiuolaikinėms visuomenėms būdingas stiprus sėkmės, karjeros, turtingo gyvenimo siekis, patogumų ir pramogų kultas.

Į tai turėtų atsižvelgti ir gimstamumo skatinimo priemonės – garantuoti, kad po tėvystės atostogų sugrįžtantys tėvai nenukentėtų finansiškai, nebūtų sutrikdyta jų tolesnė profesinė karjera ir, aišku, teikiama parama būstui.

Labai svarbu ir kuo patogesnės vaikų auginimo sąlygos, o tai lemia geros sveikatos ir švietimo paslaugos, užimtumo ir lavinimo po pamokų plėtra.

Betgi nuolatinės kalbos apie karo grėsmę, priešingai, skatina neskubėti susilaukti atžalų. Gimstamumui kenkia ir individualizmo, egoizmo stiprėjimas.

Viešojoje erdvėje vis išgirstama pasigyrimų, kaip esą šaunu visai atsisakyti vaikų, džiaugtis tik šunimis ar katėmis.

Tačiau gal įmanoma pamažu visuomenėje skleisti tikėjimą, kad vaikų auginimas – didžiulė laimė, kelianti vien pagarbą? Kitaip sakant, tai turėtų tapti madinga.

Pastaruosius keletą metų Lietuvoje gyventojų skaičius nemažėjo, nes imigrantų srautas atsvėrė neigiamą natūralią kaitą, bet kai kurie ekonomistai prognozuoja, kad jau nuo kitų metų migracija nekompensuos šio skirtumo.

Kylant gyvenimo lygiui Lietuvoje dar yra galimybė susigrąžinti ir jaunesnės kartos emigravusius lietuvius, galinčius čia gimdyti vaikus. Matyt, nėra baubas ir mišrios šeimos, juo labiau kad mūsų šalis rasiniu ir etniniu požiūriu dar vienalytė, tuo metu kai dažnas britas jau yra indiško ar pakistanietiško, o prancūzas – arabiško.

Vienaip ar kitaip, demografinės bėdos būdingos visoms Vakarų šalims – bendromis pastangomis ir ieškoma išeities.

Rasti nelengva, bet žmonijos istorija liudija, kad galiausiai pražūties visada pavyksta išvengti.

Vis gilėjančiai krizei spręsti – šimtai milijonų, bet tikroji problema – visai kitur (2)