Neseniai į mano akis pateko vienas darbdavių įvaizdžio tyrimas su iškalbingais rezultatais: šiandien geriausiai žinome ir labiausiai norime dirbti lietuviško kapitalo „Vinted“, „Tesonet“ grupės įmonėse, taip pat „Teltonikoje“, „Kilo“, „Omnisend“, „Burga“ ir kt. Tuo tarpu prieš keliolika metų geidžiamiausių viršūnėje buvę užsienio kapitalo „Adform“ ar „Philip Morris“ šiandien jau pasislinko link piramidės apačios, o iš sąrašų išvis pradingo tokie dideli vardai kaip „Western Union“.
Kolegos neseniai atliko tam tikrus Klaipėdos laisvosios ekonominės zonos (LEZ) investuotojų duomenų skaičiavimus, kuriuose taip pat matome augantį Lietuvos kapitalo svorį. Pavyzdžiui, pernai daugiau kaip 60 proc. naujų Klaipėdos LEZ investicijų įgyvendino Lietuvos investuotojai, nors prieš penketą metų ši dalis siekė vos penktadalį. Taip pat, lietuviški investuotojai jau atlieka daugiau kaip pusę visų Klaipėdos LEZ įmonių vietinių pirkimų. Pritraukiant naujus investuotojus, lietuviai artėja ir prie 50 proc. kokybiškų užklausų ir kontaktų dalies.
Kaip ir darbdavių tyrimų atveju, čia stebina pokyčio tempas. Pamenu, kaip prieš tris dešimtmečius laisvosios zonos Lietuvoje buvo steigiamos siekiant pritraukti užsienio investuotojus su savo kompetencijomis, technologijomis ir pinigais. Net prieš dešimtmetį ar penketą metų zonų valdytojai daugiau energijos skyrė užsieniečiams, galimas lietuviškas investicijas iš dalies laikant „nice to have“.
Analizuoja naftos rinką: atsakė, kada situacija taptų katastrofiška
Bet stalai ėmė ir apsisuko. Kompetencijų, technologijų ir pinigų tiesiog jau užsiauginome pas save. Pridėjus lietuvišką ambiciją ir tam tikrą alkį, šalyje jau turime kritinę masę žmonių ir verslų, galinčių savo jėgomis kurti valstybės ekonominę ateitį.
Šis pokytis savaime nesumažina užsienio kapitalo svarbos – jo pasaulyje tiesiog nepalyginamai daugiau nei lietuviško ir išvien su juo ateina mūsų šalyje neegzistuojančios, tačiau mums reikalingos kompetencijos ar technologijos. Paprastas to pavyzdys – Baisogaloje gamyklą statanti gynybos milžinė „Rheinmetall“. Tačiau tai, kad lietuviai jau geba griežti pirmaisiais smuikais, turėtų keisti ir ant stalo vykstančio žaidimo taisykles.
Susiję straipsniai
Kas nutiko
Lietuviško kapitalo sustiprėjimas iš principo buvo lauktas. Juk prieš kelis dešimtmečius užsieniečius tam tikra prasme kvietėme todėl, kad turėtume darbo, užsidirbtume pinigų, įgytume žinių ir, galbūt, su išmoktomis gerosiomis praktikomis ilgainiui imtume kurti kažką savo. Bet greta ekonominės konvergencijos su Europa, didžiulis pokytis įvyko ir mūsų galvose.
Puikiai atsimenu mūsų verslo ir visuomenės nuotaikas devyniasdešimtaisiais, taip pat pirmus dešimt ar keliolika šio amžiaus metų: bet kuris vakarietis tuomet atrodė automatiškai protingesnis, išmintingesnis, greitesnis ir tiesiog „geresnis“. Vien dėl to, kad jis užsienietis. Tiesa, tokiame požiūryje buvo logikos: labai tikėtina, kad laisvame, turtingesniame pasaulyje užaugęs žmogus turėjo daugiau informacijos ir galimybių rinktis nei sovietiniame lageryje gimusi mūsų karta.
Nors tam tikrų tokio požiūrio trupinių Lietuvoje išlieka ir dabar, šiandien gražu matyti jaunimą, užaugusį ir subrendusį jau Europoje. Jaunesnė karta apskritai save iškart laiko europiečiais ar vakariečiais: ji nuo mažens nebeturėjo fizinių, kalbos ar, daugeliu atvejų, finansinių barjerų integruotis į pažangųjį pasaulį.
Jaunesnė gyventojų ir verslų karta nebeturi „posovietinės stigmos“. Ji ne tik nebesijaučia prastesne už vakariečius – ji mažų mažiausiai yra lygiavertė Vakarų dalis. Labai dažnai ji vis dar yra kiek alkanesnė ir lankstesnė už senąjį pasaulį. Ji jau nesigėdija sunkiai ištariamo pavadinimo „Lithuania“, o juo didžiuojasi.
Ypač kai išgirsta, kad jų draugai londoniečiai ar paryžiečiai kasdien naudojasi lietuviškomis „Vinted“ ar „NordVPN“ paslaugomis, reklamuojamomis vietos televizijose ar metro.
Per kelis pastaruosius dešimtmečius daugelis įsitikinome, kad automatiškai nesame niekuo prastesni. O kalbant apie finansus ir ekonomiką, supaprastinu, bet didžiąją dalį Nepriklausomybės pradžios mūsų santykinio skurdo lėmė tai, kad Vakarų šalys turėjo gerokai ilgesnį institucijų, kapitalo, modernios ekonomikos ir žinių tęstinumą. Grįžę ten, kur istoriškai priklausėme, žaibiškais tempais baigiame pasivyti ir Vakarų pasaulio išsivystymo lygį.
Iš esmės panašų virsmą išgyveno ir mūsų įmonės: tiek naujosios-inovatyviosios, tiek ir nemaža dalis senojo-klasikinio verslo. Žaisdami vienodomis sąlygomis, gana greitai įsitikinome, kad užsienyje nėra jokių stebuklų, o sėkmę didžiąją dalimi lemia darbštumas, veržlumas ir kūrybiškumas, kurio mums niekad nestigo.
Tad šviežiomis galvomis laisvame pasaulyje užsidirbtą kapitalą reinvestuojame į inovacijas, efektyvumą ir plėtrą. Augame, kuriame savo produktus, eksportuojame. O gimus ir užaugus Lietuvoje, nauji verslo žingsniai dažnai patogiausi būtent čia. Tai ir lemia pastarojo meto Lietuvos investuotojų aktyvumą, nors, žinoma, sveikintina jų plėtra ir užsienyje, taip pat rodanti augančius lietuviško verslo raumenis.
Ką daryti
Lietuvos verslo proveržis įvyko pačiu tinkamiausiu metu. T.y. tuomet, kai dėl Rusijos karo pritraukti naujas užsienio investicijas į visą mūsų regioną tapo daug sunkiau. Jos vis dar ateina, bet kol kas vėl tapome didesnės rizikos zona.
Visgi šiandien investuojantis, besiplečiantis ir eksportuojantis Lietuvos verslas nėra nei „nice to have“, nei „planas B“. Jis tiesiog užaugo, daugmaž pasivijo Vakarus ir rodo tai, ką jau seniai būtų rodęs, jei praėjusiame amžiuje būtume gyvenę kitoje geležinės uždangos pusėje.
Todėl jį tiesiog privalome palaikyti: toliau gerindami sąlygas, mažindami biurokratinę naštą, padėdami augti strateginėms kompetencijoms, atstovaudami jam užsienyje, nutiesdami visus įmanomus „raudonus kilimus“, ryžtingai spręsdami jam opiausias aktualijas.
Tolesnis lietuviško verslo augimas ne tik kuria darbo vietas ar mokesčius, bet ir šiuo metu siunčia svarbų signalą potencialiems užsienio investuotojams: „Mes nebijome, pasitikime, mums čia gerai – ateikit ir jūs“.
Žinoma, stalai ateityje ir vėl gali apsisukti. Galbūt netrukus pasaulyje išryškės kitos technologijos ar kompetencijos, kurių Lietuvoje neturime ir kurių norėsime. Geroji žinia yra tai, kad geros verslo sąlygos yra vienodai patrauklios ir vietos, ir tarptautiniam kapitalui. Tad net jeigu šiandien džiaugiamės lietuviško kapitalo proveržiu, ideali Lietuva yra tokia, kurioje vystyti verslą norėtų visas pasaulis.