Per daugiau nei dešimtmetį reikšmingo proveržio neįvyko: 2010 m. Lietuvos rodiklis taip pat buvo 3,9 proc., o aukščiausią 4,6 proc. reikšmę pasiekė 2016 metais. Tuo pat metu medžiagų suvartojimas Lietuvoje siekia 21,2 tonos vienam gyventojui per metus, maždaug 50 proc. daugiau nei ES vidurkis.
„Skaičiai rodo didelį atotrūkį, bet kartu ir didelį neišnaudotą potencialą. Turime kalbėti ne tik apie tai, kaip daugiau perdirbti, bet kaip mažinti pirminių išteklių poreikį, kurti antrinių žaliavų rinką ir žiedinius sprendimus paversti ekonomiškai patraukliais verslo modeliais,“ – pabrėžė aplinkos ministrė Ieva Andriulaitytė.
ES užsibrėžus iki 2030 m. padvigubinti žiediškumo rodiklį, perėjimas prie žiedinės ekonomikos tampa ne tik aplinkosaugos, bet ir konkurencingumo, išteklių saugumo bei investicijų klausimu. Apie tai Žaliųjų finansų instituto organizuotoje konferencijoje „Investicijos žalesnei ateičiai“ Vilniuje, kuri sutraukė daugiau kaip 150 žmonių, kalbėjosi verslo ir viešojo sektoriaus ekspertai.
Susiję straipsniai
Finansų viceministrė Rūta Carik pabrėžė: „Žiediškumas gali tapti ne tik tvarumo siekiu, bet ir veikiančiu, ekonomiškai pagrįstu verslo modeliu. Tačiau tam, kad šis pokytis įvyktų, turime investuoti į technologijas, gamybos procesų pertvarkymą, antrinių žaliavų naudojimą, produktų ilgaamžiškumą, pakartotinį naudojimą ir naujus verslo modelius.“
Žiedinė ekonomika tampa ES pramonės politikos dalimi
Lietuvos aplinkos apsaugos atašė Arnas Liauksminas konferencijoje pristatė, ko verslui ir valstybėms tikėtis iš rengiamo ES Žiedinės ekonomikos akto.
Naujuoju aktu siekiama sukurti bendrąją antrinių žaliavų rinką, didinti kokybiškų perdirbtų medžiagų pasiūlą ir skatinti tokių medžiagų paklausą ES. Lietuva ves derybas dėl Žiedinės ekonomikos akto, tad keičiantis reguliavimui Lietuvos verslas turėtų aktyviai prisidėti prie jo kūrimo ir ieškoti sprendimų žiediškų verslo modelių plėtrai.
Domantas Tracevičius, „Žiedinė ekonomika“ įkūrėjas, akcentavo, kad Lietuvos verslas yra pasyvus konsultacijose dėl reguliavimo, viena to priežasčių – europinis reguliavimas suvokiamas kaip tolimos ateities klausimas ir jam ruoštis iš anksto neverta.
Tarp problemų, kurias turėtų padėti spręsti naujasis reguliavimas, įvardijamas ir bendros antrinių žaliavų rinkos fragmentiškumas.
Ne tik perdirbti atliekas, bet išlaikyti medžiagų vertę
Viena ryškiausių praktinių konferencijos temų buvo pramonės simbiozė. Danijos „Kalundborg Symbiose“ vyresnysis specialusis patarėjas dr. Per Møller pristatė Kalundborgo patirtį ir praktines pamokas, kaip skirtingų įmonių bei sektorių bendradarbiavimas leidžia vienos veiklos likutinius srautus panaudoti kitose veiklose.
„Kalundborgo patirtis rodo, kad žiedinė ekonomika veikia tada, kai įmonės pradeda matyti ne tik savo gamybos procesą, bet ir tai, kas vyksta už jų vartų. Vienos įmonės nepanaudotas vanduo, šiluma, biomasė ar kitos medžiagos gali tapti vertingu ištekliumi kitai. Tačiau svarbu ne ieškoti pavienių sprendimų, o jungti skirtingus srautus – vandenį, energiją, medžiagas, žinias ir technologijas. Taip kuriami verslo modeliai, kurie įmonėms yra ekonomiškai prasmingi, kartu leidžia taupyti išteklius, mažinti poveikį aplinkai ir kurti naujas veiklas“, – sako „Kalundborg Symbiose“ vyresnysis specialusis patarėjas dr. Per Møller.
Tik 27 proc. Lietuvos įmonių parduoda gamybos likučius ir atliekas kitoms įmonėms perdirbti, o 15 proc. medžiagas pakartotinai panaudoja savo įmonėse. Ko stinga plečiant jų panaudojimą kalbėjo ir verslo, viešojo sektoriaus ir politikos atstovai.
„Vienas didžiausių žiedinės ekonomikos iššūkių pramonei šiandien yra kokybiškos antrinės žaliavos prieinamumas. Verslui svarbūs trys dalykai – žaliavos kokybė, stabilus tiekimas ir konkurencinga kaina. Kol kas daugeliu atvejų šių sąlygų užtikrinti nepavyksta, todėl turime stiprinti visą žiediškumo grandinę ir siekti vienodesnių reikalavimų visoje Europoje“, –diskusijoje sakė Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas Andrius Romanovskis.
Seimo narys, buvęs aplinkos ministras Simonas Gentvilas sako, kad „turime aiškiai atskirti, kur rinka gali veikti pati, o kur būtinas valstybės įsitraukimas. Teigiamos vertės atliekų srautuose jau matome sėkmingų verslo iniciatyvos pavyzdžių – nuo tekstilės iki depozito sistemos. Valstybės vaidmuo ypač svarbus ten, kur atliekos turi neigiamą vertę ir jų surinkimas bei perdirbimas be paskatų ekonomiškai neapsimoka. Čia reguliavimas ir subsidijos turi veikti lanksčiai – padėti tada, kai antrinių žaliavų rinka nekonkurencinga, ir atsitraukti, kai ji gali veikti savarankiškai.“
Kada žiediškumas tampa verslo modeliu?
Žiedinės ekonomikos ekspertė iš Norvegijos Cathrine Barth savo pranešime kalbėjo apie tai, kas turi įvykti, kad žiedinis sprendimas ekonomiškai apsimokėtų ir taptų investuojamu verslo modeliu.
„Žiediniai verslo modeliai yra mums pasiekiami – tai nėra raketų mokslas. Tačiau jie reikalauja ne pavienių izoliuotų sprendimų, o sisteminio mąstymo, apjungiant skirtingus sektorius. Turime keisti tai, kaip prekiaujame: ne tik parduoti kuo daugiau ir kuo pigiau, bet kurti modelius, kuriuose produktus nuomojame, jais dalijamės ar keičiame. Iš skaitmeninės ekonomikos jau žinome, kad galima sukurti daugiau vertės naudojant mažiau išteklių, o produktai gali tarnauti gerokai ilgiau. Tačiau jei norime į žiedinę ekonomiką įtraukti pramonę, verslą, rinkas ir finansų sektorių, turime kalbėti skaičiais – kalba, kurią supranta visi“, – sakė žiedinės ekonomikos ekspertė iš Norvegijos Cathrine Barth.
Anot jos, žiedinės ekonomikos sėkmės pagrindas – bendradarbiavimas tarp skirtingų pramonės šakų ir regionų.