Linas Sesickas. Pyro pergalė: „atradimai“ netekus vienintelio makulatūros perdirbėjo Baltijos regione (1)

Todėl galimas tokios gamyklos veiklos nutraukimas būtų gerokai daugiau nei vienos įmonės problema. Tai būtų smūgis visai Lietuvos popieriaus atliekų tvarkymo sistemai, o kartu – ir regioniniam Baltijos šalių perdirbimo pajėgumui.

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad makulatūros perdirbimą visada galima „perkelti kitur“. Ir tai tarsi tampa nebe mūsų problema. Tačiau realybėje yra kitaip: atliekos niekur nedingsta.

Jeigu jų nebebus galima perdirbti Lietuvoje ar kaimyninėse Baltijos šalyse, jas teks vežti į Lenkiją, Vokietiją ar kitas Europos valstybes, kurios turi laisvų perdirbimo pajėgumų.

Tai reiškia ne tik ilgesnį kelią, bet ir didesnes sąnaudas, didesnį transporto srautą, didesnes emisijas ir priklausomybę nuo kitų šalių rinkos. Taip pat bus iškraipyta ir Europos Sąjungos kuriama sistema, reikalaujanti, kad būtų imtasi atitinkamų priemonių, siekiant užtikrinti vietinių atliekų surinkimą, apdorojimą ir šalinimą, ir kad jos turi būti šalinamos kuo arčiau jų susidarymo vietos, kad kuo mažiau būtų pervežama.

Kitaip tariant, vienos gamyklos praradimas gali gana greitai virsti visos sistemos problema.

Didžiausia rizika Lietuvai būtų ta, kad šalis netektų galimybės didelę dalį savo surenkamos makulatūros perdirbti vietoje. Tai reikštų, kad Lietuvoje surinktos atliekos taptų priklausomos nuo užsienio gamyklų pajėgumų ir jų kainodaros.

Jeigu kaimyninėse ar Vakarų Europos valstybėse būtų didelis užimtumas, kainų šuolis ar logistinių sutrikimų, Lietuva turėtų mažiau pasirinkimų ir mažiau derybinės galios.

Kartu augtų ir atliekų tvarkymo kaina.

Panašių kiekių gabenimas į Vakarų Europos gamyklas logistikos kaštus galėtų padidinti bent kelis kartus. Tai reikštų didesnes sąnaudas atliekų tvarkytojams, gamintojams ir importuotojams. Ilgainiui tokios sąnaudos paprastai niekur nedingsta – jos persikelia į visą tiekimo grandinę. Tai nėra vien verslo sąnaudų klausimas.

Galiausiai tai palies ir vartotoją, visus mus.

Dar didesnė problema atsirastų žvelgiant ne tik į Lietuvą, bet ir į visą Baltijos regioną. Tokio pobūdžio makulatūros perdirbimo gamyklos Baltijos valstybėse veiklos nutraukimas reikš, kad Lietuva, Latvija ir Estija neteks regioninio perdirbimo centro.

Tai iš esmės pakeistų visą regiono popieriaus atliekų judėjimo logiką.

Makulatūra nebūtų perdirbama regione, ji būtų masiškai nukreipiama į kitų ES valstybių gamyklas. Baltijos šalys taptų priklausomos nuo to, ar kitose rinkose yra pakankamai pajėgumų, kokias kainas nustato užsienio perdirbėjai ir kokia tuo metu yra transporto bei energijos kaina.

Ši priklausomybė ypač svarbi krizės metu. Kuo ilgesnė tiekimo grandinė, tuo daugiau vietų, kur ji gali sutrikti. Pandemija, karas Ukrainoje, energetikos krizė jau parodė, kad regioninis savarankiškumas tam tikrose srityse nėra abstrakti sąvoka. Perdirbimo infrastruktūra šiuo požiūriu nėra išimtis.

Gyventojui atliekų tvarkymo sistema atrodo gana paprastai: popierius keliauja į popieriaus konteinerį, plastikas – į plastiko, stiklas – į stiklo. Tačiau rūšiavimas yra tik pirmasis žingsnis.

Tikroji žiedinė ekonomika prasideda tada, kai surinktos atliekos tampa žaliava ir grįžta į gamybą. Tam reikia ne tik konteinerių ir atliekų surinkimo transporto, bet ir gamyklų, kurios fiziškai gali tas atliekas perdirbti. Jeigu tokių pajėgumų nėra ar nebelieka, atliekų rūšiavimas savaime nekuria žiedinės ekonomikos.

Orientaciniai skaičiavimai rodo, kad 162,5 tūkst. tonų popieriaus perdirbimas gali būti siejamas su labai reikšmingu pirminių išteklių poreikio sumažėjimu – milijonais medžių, milijardais litrų vandens ir šimtais gigavatvalandžių energijos. Tikslus poveikis priklauso nuo konkrečios popieriaus rūšies, technologijos ir kitų aplinkybių. Todėl perdirbimo gamykla nėra vien pramonės objektas. Ji yra grandis, kuri leidžia visai atliekų rūšiavimo sistemai turėti prasmę.

Dar vienas paradoksas – aplinkosaugos tikslais veikianti sistema gali pati tapti mažiau aplinkai palanki, jeigu atliekas reikės vežti šimtus ar net tūkstančius kilometrų toliau.

Baltijos šalims netekus regioninio perdirbimo centro didėtų transporto srautai ir CO₂ emisijos, nes makulatūra būtų gabenama gerokai ilgesnius atstumus nei dabar. Tai reiškia labai paprastą prieštaravimą: rūšiuojame atliekas tam, kad mažintume jų poveikį aplinkai, tačiau jeigu jas teks vežti per pusę Europos, dalį šios naudos suvalgys logistika.

Todėl kalbant apie perdirbimo sistemą svarbu vertinti ne vien tai, ar atliekos galiausiai bus perdirbtos. Svarbu ir kur, kokiomis sąnaudomis ir kokį papildomą poveikį aplinkai sukurs jų transportavimas.

Dar viena priežastis, kodėl perdirbimo pajėgumų praradimas būtų pražūtingas, – Lietuvos perdirbimo rodikliai.

Europos aplinkos agentūros 2025 m. duomenimis, 2022 m. Lietuvoje buvo paruošta pakartotiniam naudojimui ir perdirbta apie 58 proc. pakuočių atliekų, o 2025 m. tikslas siekė 65 proc. Lietuva buvo įvardyta tarp valstybių, kurioms kyla rizika šio tikslo nepasiekti. Tai reiškia, kad Lietuva ir taip neturi didelės „saugumo pagalvės“. Jeigu tuo pat metu būtų prarasta esminė nacionalinių perdirbimo pajėgumų dalis, pasiekti ES nustatytus minimalius perdirbimo tikslus taptų praktiškai neįmanoma.

Lietuvoje antrinių medžiagų grįžimo į ekonomiką rodiklis siekia vos 3,9 proc., o medžiagų suvartojimas vienam gyventojui yra reikšmingai didesnis už ES vidurkį. Popierius ir kartonas sudaro maždaug dešimtadalį Lietuvos į ekonomiką grįžtančių antrinių medžiagų ir apie 0,4 procentinio punkto iš maždaug 4 proc. Lietuvos žiedinio medžiagų naudojimo rodiklio.

Taigi problema nėra vien ta, kad galėtume nepasiekti vieno konkretaus rodiklio. Problema ta, kad šalis, kuri ir taip nelabai ką nuveikė žiedinės ekonomikos srityje, rizikuotų prarasti vieną svarbiausių praktinių įrankių šiems tikslams pasiekti.

Dabartinių popieriaus atliekų perdirbimo pajėgumų praradimas būtų žingsnis atgal.

Čia atsiranda ir svarbus teisinis aspektas, tačiau jį galima paaiškinti labai paprastai. Europos Sąjungos teisė iš valstybių reikalauja ne tik turėti atliekų tvarkymo taisykles popieriuje. Sistema turi realiai veikti. Valstybė turi užtikrinti pakankamus atliekų tvarkymo pajėgumus, veikiančią infrastruktūrą, tinkamą planavimą, kontrolę ir priežiūrą.

ES Teisingumo Teismas ne kartą pabrėžė, kad vien teisės aktų priėmimo nepakanka, jeigu praktikoje atliekų sistema neveikia. Todėl atliekų tvarkymo sistema negali būti vertinama taip, tarsi visa atsakomybė priklausytų nuo vienos privačios bendrovės.

Jeigu valstybėje nebeliktų pakankamų perdirbimo pajėgumų, institucijoms vis tiek liktų pareiga užtikrinti, kad atliekos būtų tvarkomos tinkamai ir būtų pasiekti ES nustatyti tikslai. Būtent todėl sprendimai, galintys lemti esminio infrastruktūros objekto veiklos sustabdymą, negali būti vertinami tik kaip dviejų šalių ginčas.

Prieš prarandant tokio masto perdirbimo pajėgumą, reikėtų turėti atsakymą į labai paprastą klausimą: kas jį pakeis?

Ar Lietuvoje yra kita gamykla, galinti perimti tokius kiekius? Ar Latvijoje arba Estijoje yra toks regioninis pajėgumas?

Atsakymas: ne. Vadinasi, alternatyva būtų atliekų eksportas.

Tačiau tai jau reikštų ne vien perdirbimo vietos pasikeitimą. Tai reikštų priklausomybę nuo kitų valstybių infrastruktūros, didesnius atstumus, didesnes sąnaudas, didesnį aplinkosauginį pėdsaką ir mažesnę Baltijos šalių kontrolę savo pačių atliekų tvarkymo sistemoje.

Kalbėdami apie strategiškai svarbią infrastruktūrą dažniausiai galvojame apie elektros tinklus, uostus, geležinkelius ar dujų terminalus. Tačiau žiedinės ekonomikos amžiuje strateginiu pajėgumu gali tapti ir atliekų perdirbimo infrastruktūra. Jeigu nuo vieno objekto priklauso didžioji dalis šalies pajėgumo apdoroti tam tikros rūšies atliekas, jo reikšmė peržengia vienos bendrovės verslo ribas.

Būtent todėl makulatūros perdirbimo pajėgumų išsaugojimas vertinamas ne vien kaip atliekų sektoriaus ar konkretaus verslo interesas, bet ir kaip platesnis valstybės interesas, susijęs su ES atliekų ir popieriaus pakuočių tvarkymo tikslų įgyvendinimu.

Šiuo pamąstymu nėra siekiama „išsukti“ nuo atsakomybės atsakingą asmenį. Tačiau prieš taikant negrįžtamas pasekmes galinčias sukelti teisines priemones, yra būtina atsitraukti nuo specifinio teisinio ginčo konteksto bei įvertinti galimas su juo susijusias tiesiogines ir (ar) netiesiogines sisteminio pobūdžio pasekmes.

Kas nutiks su šimtais tūkstančių tonų makulatūros, jei dabartinio jos perdirbėjo veikla bus nutraukta? Kur jos bus perdirbamos? Kiek tai kainuos? Kas padengs išaugusias logistikos sąnaudas? Kaip tai paveiks Lietuvos ir Baltijos šalių perdirbimo rodiklius? Ar regionas taps priklausomas nuo užsienio gamyklų?

Ir svarbiausia – ar valstybė turi realų planą, kaip užpildyti atsiversiančią spragą? Ar instituciniai karai ir (ar) asmeninių politinių ir (ar) kitokių ambicijų demonstravimas netaps valstybės, t.y. mūsų visų, ilgalaikiu pralaimėjimu, nors iš trumpalaikės perepsktyvos tai ir gali atrodyti kaip laimėjimas.

Vienos dienos laimėjimas, patyręs metamorfozę, išvirs į Pyro pergalę.

Išaušus rytui po „pergalės“ šventimo, galime aptikti save prie sudužusios geldos. Lietuva bus praradusi didžiąją dalį vietinio makulatūros perdirbimo pajėgumo, Baltijos šalys – vienintelį regioninį perdirbimo centą, o visa sistema taps brangesnė, labiau priklausoma nuo užsienio ir dar labiau nutolins mus nuo žiedinės ekonomikos tikslų.

Jei iš tiesų šie tikslai dar kam nors rūpi, būtų laikas prabusti, kol dar ne per vėlu.